Ieškau namų. Šuo Maksas: praeitis, palikusi žymių

„Už ką? Už ką ir vėl mane muši? Ką aš padariau, kad mane taip skriaudi?“. Šie klausimai turėjo kilti šuniui Maksui, kurį šeimininkas ne tik mušdavo, bet ir galiausiai atsikratė. Išvytas iš namų jis klaidžiojo gatvėmis laukdamas pagalbos, kol galiausiai ją rado „Lesės“ gyvūnų prieglaudoje.

„Lesės“ savanoriams nebuvo lengva prisipratinti Maksą – žmogui jį prilietus ar vos pakėlus ranką šuo krūpčiodavo ir nudelbdavo akis lyg kažko baisaus tikėdamasis. Tačiau ir išsigandęs agresijos nerodė. Neilgai trukus Maksas susidraugavo ne tik su prieglaudoje dirbančiais žmonėmis, bet ir su ten gyvenančiais kitais šunimis. Nors „Lesės“ prieglaudoje jis atrado ramybę bei meilę, bet vis tiek ieško nuoširdžių, mylinčių šeimininkų, kurie suteiktų jam ne tik šilumos, bet ir saugumo jausmą.

Tai aktyvus, smalsus šuo energingam ir galinčiam su juo užsiimti žmogui. Akį traukia jo atletiškas sudėjimas, blizgantis juodas kailis ir guvios akys. Deja, Maksas vis dar prisimena savo buvusį šeimininką ir skaudžią patirtį – jei pakeli balsą, Maksas vis dar krūpteli. Tačiau, pasak gyvūnų elgesio specialistės iš Anglijos Carmel Graves, kuri spalį viešėjo „Lesėje“, Maksą puikiausiai galima išmokyti iš naujo pasitikėti žmonėmis ir įdėjus šiek tiek darbo padaryti jį problemų nekeliančiu augintiniu. Juo labiau, kad tai dar jaunas šuo.

Tad jei Jūsų namai galėtų tapti Makso prieglobsčiu, kreipkitės į „Lesės“ Vilniaus padalinį tel. [phone]. Daugiau informacijos www.lese.lt

Justina, VšĮ „Lesė“ savanorė