Kaip ir daugelį kitų kartų panašiose situacijose apie Megę sužinojome telefonu. Skambinę žmonės pranešė apie vargšę šlubuojančią katytę. Laimei, tą dieną kaip tik atsilaisvino narvelis. Taip į savo naują prieglobstį ir atkeliavo ji – šaunioji Megė.
Pamatėme, jog jai ne tik lūžusi priekinė kojytė, bet ir pažastyje išaugęs didelis gumbas. Nieko nelaukdami nukeliavome į veterinarijos kliniką, kurioje paaiškėjo, kad šis darinys yra piktybinis pieno liaukų navikas... Lyg to būtų negana, Megės galvytėje rastos dvi įstrigusios kulkos: viena – viršugalvyje, kita – prie ausies. Nesinori net galvoti, ką katytei teko iškęsti ir ką ji galėtų papasakoti, jei ūmai prabiltų žmonėms suprantama kalba...
Visos Megės sveikatos problemos buvo išspręstos – pašalintos galvoje įstrigusios kulkos, išoperuotas auglys bei šalia esančios pieno liaukos ir limfmazgiai, kad auglys neatsinaujintų. Katytė sterilizuota, paskiepyta.
Ji patenkinta glaudžiasi guoliuke VšĮ „Lesė“ kačių kambaryje. Parašiau „patenkinta“ ir suabejojau... Vėl norom nenorom grįžtu prie klausimo: pusė metų – daug ar mažai? Žmogui? Gyvūnui? Tas klausimas vis sugrįžta, nes Megė prieglaudos guoliuke glaudžiasi jau pusmetį. Glaudžiasi ir laukia. Laukia, kol koks nors žmogus ją pamatys ir neatsispyręs katytės žavesiui pakvies ją tapti drauge, šeimos nare, džiaugsmo ir paguodos šaltiniu. Megė tokio žmogaus laukia štai jau visas pusmetis. Todėl ir nežinau, ar ji iš tiesų patenkinta tūnodama kačių kambario guoliuke...
Kokia gi ji, mūsų Megė? Tai, kad ji daug patyrė gyvenime, jau rašiau. Galima būtų pridurti tai, kad katytės koja lūžusi jau seniai ir suaugusi – ja naudodamasi pūkuotojiskausmo nejaučia. Todėl minties apie operaciją atsisakėme, nes ji būtų tik nereikalingas pavojus. Bet pasakyti apie Megę tiek, reikštų nepasakyti nieko. O pasakoti apie ją galima valandų valandas. Visų pirma, katytė – nepaprastai graži.
Na, mano nuomone, negražių gyvūnų apskritai nėra. Bet Megė yra graži net ir objektyvesniems vertintojams. Graži viskuo – nediduku kūneliu, ilgu minkštu rainu su „pamarginimais“ kailiu, didžiulėmis, tiesa, liūdnokomis, melancholiškomis akimis. Net ta kadaise lūžusi ir sulenkta kojytė, „apmauta balta pirštinaite“, jos negadina. Dargi priešingai – daro ją panašią į pašėlusių XX a. trečiojo dešimtmečio, kai buvo šokamas čarlstonas, o damos pasimėgaudamos rūkė cigaretes ilguose kandikliuose, damutę.
Tikra prieglaudos Koko Šanel. Tiesa, dėvinti ne mažą juodą, o rainą suknelę. Katytė – labai santūraus būdo. Ji nelįs Jums į akis, siekdama dėmesio, nesisiūlys. Gal todėl, kad neoru, nesolidu? Bet jei ją paimsite ant rankų, ji meiliai ir patikliai priglus prie Jūsų. Bent man tokiu momentu norisi ją taip laikyti kuo ilgiau. Ilgai ilgai...
Jei kaip tik dabar galvojate, kaip puiku būtų turėti augintinį, atkreipkite dėmesį į Megę – mūsų žaviąją mažąją damą. Ji nesukels jums rūpesčių reikalaudama daugiau dėmesio, nei galite jai skirti. Mielai bendraus, kai to norite. Nenusiaubs namų, kas kartais nutinka auginant mažus hiperaktyvius kačiukus. Ji bus jums dėkinga už meilę, šilumą, rūpestį. Ir atlygins už tai amžinu prieraišumu.
Jei mūsų Megė jus sudomino skambinkite mums 8 605 33452 arba rašykite info@lese.lt.