Kartoninėje dėžutėje buvome keturiese - aš ir mano trys sesės. Pro dėžutės plyšį mačiau šviesos lopinėlį, todėl sutarėm paeiliui su sesėmis graužti tą vietą, nes kuo daugiau mes graužėme, tuo mūsų dėžutėje darėsi šviesiau. Pagaliau plyšelis virto skyle, prie kurios grūmėmės ir stumdėmės, kad pro ją ilgiau galėtume žvelgti į judrų pasaulį.
Ką aš mačiau? Daugybė skubančių didelių ir mažų automobilių skriejo man prieš pat nosį, kaskart atrodė, kad jau tuoj tuoj palies, todėl lipti lauk nedrįsome. Raudoni, juodi, balti, mėlyni... Su sesėmis sugalvojome žaisti žaidimą: pasirinkti spalvą ir skaičiuoti būtent tokios spalvos automobilius: kas suskaičiuos daugiausia, tas laimės! Laimės papildomas dešimt minučių žiūrėjimo pro tą skylę. Dar nespėjus pradėti žaidimo, prie mūsų sustojo pats didžiausias automobilis, kokį man teko matyti.
Dabar žinau, kad jis vadinamas vilkiku. Iš jo vikriai iššoko gero veido vyriškis ir artinosi prie mūsų tvirtovės. Netrukus mūsų dėžutė atsivėrė ir dvi nustebusios akys jau žiūrėjo į mus - keturias susispaudusias mažyles.
Štai tą akimirką ir prasidėjo mūsų gyvenimas - nespėjau nė mirktelėti ir mes visos keturios jau rūkom pačiu didžiausiu pasaulyje automobiliu su geraširdžiu dėde - tolimųjų reisų vairuotoju. Iš dėdės reakcijos supratau, kad šuniukams gyventi kartoninėje dėžutėje ant autostrados kelkraščio nėra normalu. Kurį laiką apsistojome savo gelbėtojo namuose. Mus pavadino miestų pavadinimais, nes laikinas šeimininkas daug keliaudavo. Tapau Lisabona. Tačiau netrukus gerasis dėdė vėl turėjo ruoštis į kelią, tad mus globoti perėmė „SOS gyvūnų“ komandos savanoriai.
Patekau į prieglaudėlę - laikinus namus, kur tyliai laukiau, nes laukt ten išmokstam pirmiausia. Neilgai trukus sulaukiau! Deja, ne to, kuris iš tikrųjų ieškojo geriausios draugės. Man paaiškino, kad aš būsiu dovana vaikui. Žinoma, apsidžiaugiau, nes vaikus aš beprotiškai mėgstu. Gaila, bet nei vaikas, nei jo mama neapsidžiaugė netikėta dovanėle ir mane pradėjo siuntinėti iš vienų giminių pas kitus. Visur buvau nelauktas ir nepageidaujamas svečias, todėl galiausiai grįžau. Ne, ne į kartoninę dėžutę prie autostrados (turbūt ten jau nebūčiau tilpusi), o pas „SOS gyvūnų“ savanorę Godą. Lese tapau, nes grįžau, o juk „Lesė grįžta“.
Čia irgi mokausi kantrybės ir laukti, nes grįžti niekur nebenoriu. Noriu pagaliau atrasti tikrą draugą, tikrus namus, tikrą šilumą, savo guoliuką, dubenėlį, kuris ilgai nebepasikeis ir, svarbiausia, kad viskas būtų tikra. Su visais, ką tik pamilau per savo trumpą gyvenimą, man vis tekdavo skirtis. Žinau, kad išeit turėsiu ir šįkart, bet tikiuosi, kad paskutinį...
Esu labai prieraiši, draugiška, žaisminga, sutariu su kitais gyvūnais, o ypač myliu vaikus. Greitai suprantu, ką turiu gerbti, o nuo ko namus geriau pasaugoti. Galiu gyventi bute, name arba voljere. Nors man tik 4 mėn., žmogui esu maždaug iki kelių ir dar žadu truputį paūgėti, tad galiu būti ir šiek tiek didesnė nei vidutinio ūgio. Save vadinu Lese - pačio gražiausio kolio mišrūne.
Su manim galite susisiekti per mano globėją Astą, tel. 861469186, arba Godą, tel. 860972665!