Gyvenimas mūsų nelaimingus likimus sukryžiavo neatskiriamai, kai mes, vienas  2010 m. gegužės mėn. (3 m., smėlio spalvos Čipas), kitas 2010 m. gruodžio mėn. (1 m., juodos spalvos Čarlis) patekome į Vilniuje įsikūrusią gyvūnų prieglaudėlę „Lesė“. Nors tai tik laikini mūsų namai, esame dėkingi aukščiausiajam, kad jis leido mums patekti čia, o ne į benamių gyvūnų sanitarinę tarnybą „Grinda“, iš kurios narvų jau seniai būtume išėję anapilin.  

Mes – jauni, sveiki, skiepyti (Čipas net ir kastruotas), vidutinio ūgio, dabar jau daugiau nei metus - saugūs ir sotūs, bet labai apie nuosavus namus, apie mus mylinčius, savus šeimininkus svajojantys amsiai.

Minkštą, šiltą guolį, maisto bliūdelį savuose namuose ir šeimininko švelnios rankos prisilietimą individualiai kiekvienam mums galbūt būtų ir ne taip sudėtinga rasti, jei ne viena aplinkybė: dieną ir naktį, žiemą ir vasarą, džiaugsme ir varge, mes jau dabar -  visada kartu. Pasakysite: keista, kad du energingi, jauni patinėliai nesipyksta, kaip yra gamtos surėdyta, dėl teritorijos, dėl vadovavimo, dėl šeimininko dėmesio? Taip, keista, bet daug svarbiau už gamtos dėsnius mums abiems yra neišskiriama draugystė, kurios skonį pajutome, kai abu, tik per plauką išvengę mirties (Čipas, būdamas dar tik 2 m. savo brangiausių žmonių, savo šeimininkų, kuriuos jis mylėjo, buvo atvestas į kliniką sunaikinimui tik dėl to, kad šeimininkų vaikui pasireiškė alergija, o Čarlis vos kelių mėnesių amžiaus išsigandęs glaudėsi dėžėje prie savo vieno broliuko ir trijų sesių. Dėžė su nereikalingomis gyvomis „šiukšlėmis“ buvo pastatyta prie vieno namo laiptinės) patekome į rūpestingą „Lesės“ prieglaudos savanorės globą.

Buvome skirtingi charakteriais (rudukas Čipas - drąsesnis, aktyvesnis žaismingas judruolis, o juodukas Čarlis - ramesnis, lėtesnis romantikas, galintis valandų valandas žiūrėti įsimylėjusiomis akimis į žmogų, apsikabinęs letenomis jo kaklą), pomėgiais, kailiukų spalvomis, bet mūs jungė viena didelė, juoda, baisi širdgėla - žiauri žmogaus išdavystė, vos nekainavusi mums mūsų trapių gyvybių.

Mūsų neįkainuojama draugystė mums labai padeda prieglaudėlėje išgyventi bendrabučio sąlygomis: viską darome kartu - valgome, žaidžiame, einame į lauką pasivaikščioti (jei vieną iš mūsų veda, kitas jau triukšmauja, kad kuo greičiau vestų ir jį), net mūsų gultukus gerieji prieglaudos darbuotojai padėjo šalia, kad ilgais, tamsiais vakarais mes galėtume viens kitam į ausį pasakoti savo svajones apie jaukius, nuosavus namus, kad galėtume lyžtelti nuo viens kito snukučio tekančią liūdesio ašarą, kuri, išdavikė, visada pasirodo, kai imame galvoti apie savo liūdną vaikystę.

Su didele dviguba viltimi kreipiamės į jus, gerieji žmonės, prašydami priglausti mus abu kartu savo namuose, gal kažkam iš jūsų labai reikia dvigubos apsaugos, dvigubo supratimo, dvigubos meilės.

Mes negalime gyventi prieglaudoje visą savo gyvenimą, nors mūsų draugystė ir šildo mus. Mums labai reikia žmogaus, kuriam abu ištikimai tarnausime iki savo paskutinio atodūsio. Ateik susipažinti su dviem buvusiais pasmerktaisiais, kuriems gyvenimas pagailėjo linksmos vaikystės, bet kaip paguodos prizą įteikė neišardomą draugystę. Nejau ji, žmogau, mums sutrukdys rasti Tave...

Skambinkite mūsų geltonai juodai porai tel. nr. 8 655 23341