Sulaukę gerų orų prognozių, išsiruošėme į trijų dienų kelionę, turėdami tikslą aplankyti tris turistų dažnai lankomas vietas vakarinėje pakrantėje, Hordalando ir Rogolando apskrityse – Trolltungą (Trolio liežuvis), Preikestoleno uolą ir Kjerago akmenį.
Pirmasis kelionės tikslas buvo Trolltunga. Maždaug 700 metrų aukštyje virš Ringedalsvatneto ežero (1100 m virš jūros lygio) kyšančią uolą pasiekti nėra itin paprasta. Žygis paprastai trunka apie 8-10 valandų (skaičiuojant į abi puses). Iš viso žygio metu tenka įveikti apie 22 km, o žygio pradžios ir kelionės tikslo aukščių skirtumas yra 900 metrų.
Kadangi mes gyvenome Bergene, artimiausias taškas buvo būtent ši vieta. Kelionei pasiruošėme vakare, kad ryte galėtume pradėti kopimą. Paskubomis susimetėme būtiniausius daiktus, keletą muzikinių instrumentų ir išlėkėm per duris. Vakare atvykę į papėdę apžiūrėjome apylinkes ir susiradę smagią vietą, susiruošėme poilsiui. Aštuntą valandą ryto mes jau pradėjome savo kelionę. Kadangi ši trasa buvo ilgiausia ir sunkiausia, į ją nešiausi lengviausią instrumentą – Šiaurės Amerikos indėnų fleitą.
Kelionei įpusėjus, abu su žmona supratome, kad esame išsirinkę ne pačius tinkamiausius batus, tokioms kelionėms. Prieš tai buvome keletą kartų išėję į trumpas keliones, kurių metu nespėjome pastebėti mūsų batų trūkumų, kurie paėjus vienuolika kilometrų kalnuotomis vietovėmis pradėjo nemaloniai matytis.
Atėję iki Trolltunga, prieš nusifotografuodami, persirengėme mūsų mylimos rūbų dizainerės Aistės Anaitės drabužiais, kuriuos šiam tikslui nešėmės kuprinėje. Jų stilius nepaprastai derėjo prie laukinės gamtos vaizdų, o ir norėjosi turėti kiek labiau išskirtinių kadrų. Prastovėję gerą valandėlę eilėje, pagaliau nufotografavome keletą nuostabių kadrų ir kurį laiką pailsėję, pajudėjome atgal. Kelionėje sutikome kelis tautiečius, su kuriais maloniai pabendravę tęsėme kelionę. Nusileidę iki automobilio, su didžiuliu džiaugsmu ištraukėme pavargusias kojas iš batų ir pavakarieniavę pajudėjome link Stavangerio, kad ryte visų pirma galėtume įsigyti naujus batus kalnams ir pradėti kopimą į Preikestoleną.
Naktį važiuodami išsukome link pirmo pasitaikiusio paplūdimio ir pailsėję gražioje bei ramioje vietoje, tęsėme kelionę. Preikestoleno uola, kuri virš fiordo yra iškilusi 604 metrus, mus pasitiko su rūku – tai kalnuose dažnas fenomenas, ypač po karštos dienos.. Nuo stovėjimo aikštelės (270 metrų virš jūros lygio) iki Preikestoleno uolos pakilome 334 metrus į viršų (iki 604 metrų).
Į šią kelionę su savimi nešiausi Australijos aborigenų instrumentą – Didgeridoo, kuris kabodamas ant kuprinės visą kelią primena apie save, linksmai stuksendamas į koją. Nors pakeliui sutikti žmonės sakė, kad gražaus vaizdo nepamatysime, atėjus į vietą saulutė „prasimušė“ pro rūką ir mus pamalonino bent jau parodydama kalnų viršūnes, kitapus fiordo, kurį, deja, gaubė tirštas rūkas. Vėl stebinome turistus savo išskirtiniais rūbais ir mistiniu didgeridoo garsu pamaloninę vietos dvasias ramiai parėjome iki automobilio. Po ankstesnės ilgos ir kaitrios kelionės, ši pasirodė labai trumpa ir lengva. Į abi puses sulakstėme per penkias valandas, įveikdami didesnį nei aštuonių kilometrų atstumą.
Nusileidę žemyn, užkandome ir pajudėjome link paskutinio tikslo, Kjerago kalno, su tarp dviejų uolų įstrigusio riedulio. Netoli trasos pradžios radome įdomią vietą nakvynei, o ryte pradėjome kopimą. Trys gana stačios įkalnės ir mes – vietoje. Keletas kadrų su Aistės drabužiais ant akmens, po kuriuo – gana gili praraja ir mes, pasitraukę kiek tolėliau, nuo turistų sambūrio, vietinėms dvasioms pagrojom atsineštu Beat Root metaliniu būgneliu. Užkandę patraukėme atgal. Dešimties kilometrų kelionę įveikėme per penkias valandas.
Epilogas. Gamta yra viso, kas gyva, motina, būnant joje, bendraujant su ja galima daug ko išmokti. Buvo labai įdomu stebėti, kaip einant kalnais, kinta eisena, požiūris į dalykus. Tai, kas iš pradžių atrodė sudėtinga, tapo paprasta ir lengva. Kur ankščiau akys nematė praėjimo, dabar pradėjo matyti galimybes. Per tris dienas nueiti keturiasdešimt kilometrų kalnais išmokė daugiau, nei būtu galima išmokti per savaitę motyvacinėje stovykloje. Iš pradžių jautėmės kiek keistai, kiekvienoje vietoje persirenginėdami puošniais rūbais, bet pamačius malonią turistų reakciją, nejaukumo jausmas išnyko. Ne vieną karta mūsų paprašė leisti mus nufotografuoti, nes pasirodėme labai originalūs, o tai irgi buvo kaip pamoka, kad reikia drąsiai siekti savo svajonių, kad ir kokios keistos jos gali pasirodyti.
Visose trasose sutikome labai įvairių žmonių. Matėme tėvus su sūnumis, mamas su dukromis. Matėme jaunas merginas, po dvi ir tris, matėme beveik septyniasdešimtmetes moteris, tvirtais žingsniais skuodžiančias su kuprinėmis ant pečių. Buvo ir vyrukų grupelės, bėgte bėgančiu kalnų takais. Visus juos jungė vienas dalykas – buvimas gamtoje ir veržlus tikslo siekimas. O šio straipsnio esmė labai paprasta: dalintis gražiais dalykais ir dovanomis, gautomis iš gyvenimo.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalinkite savo atostogų patirtimi, įspūdžiais – papasakokite, kur jūs patartumėte atostogauti! Į kokią šalį, miestą geriausia važiuoti, kiek atostogos jums kainavo, kas sužavėjo, o kas nepatiko? O gal daug verčiau – pigiau ir kokybiškiau – atostogauti Lietuvos pajūryje? Padėkite dar tik planuojantiems atostogas būti pasiruošusiems! Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Atostogoms“.