Šis miestas ypatingas savo architektūra, nes jame – viso pasaulio didingų pastatų miniatiūrinės kopijos, jame – viso pasaulio meno šedevrų muziejus, geriausi ir įspūdingiausi vynų gamintojai, siūlantys neįtikėtinos kokybės vyną už galvoje netelpančią kainą. Taip, tai mielas ir jaukus, didingas meilės miestas – Paryžius.
Gyvenime susiklostė taip, kad teko išvykti į Paryžių, o kadangi vienam buvo liūdna, kartu pasikviečiau savo jaunystės draugą. Spontaniškai susikrovėm lagaminus, nelabai studijavom informaciją apie miestą ir nežinojom, ką veiksim, bet žinojome, ką privalome aplankyti ir ką lengvai rasim.
Atvykom labai anksti ryte iš kitos šalies, temperatūrų skirtumas buvo apie 10 laipsnių, tad Paryžius pasirodė labai šaltas. Nenorėdami peršalti, puolėm ieškoti veikiančio baro, kavinės ar kokios vietos prisiglausti tol, kol galėsime užsiregistruoti viešbutyje. Slankiodami užsukome į pirmą pasitaikiusią kavinę, iš kurios sklido gardus šviežių kruasanų kvapas. Iki tol jų nemėgau, nes visuomet atrodydavo esą be skonio. Tik ne tą rytą, kai karštos arbatos puodelis su pienu ir šviežiu kruasanu atstojo karališkus pusryčius. Kaina buvo baugi, bet įkandama – tuomet gal kelis eurai. Ilgai netrukę sėlinom toliau, dairydamiesi po dar uždarytų parduotuvių vitrinas, kuriose puikavosi įvairūs iš kailių bei odos pasiūti drabužiai. Jie pasirodė kažkuo labai artimi rytų europiečių skoniui.
Laikas bėgo, saulė kilo ir pagaliau pirmi barai atvėrė savo duris. Mes išalkę puolėm prie meniu ir, galvodami, kaip numalšinti jaunų organizmų alkį, užsisakėm „steikų“. Tuometiniu mano supratimu, kepta mėsa buvo kepta, bet ne šildyta ant ugnies, tačiau prancūzai turi savo skonį ir įpročius.
Gavau žalios mėsos gabalą su šiek tiek pasvilintu viršum. Perbalau, nes nesupratau, ar tai tyčia, ar kokia slapta kamera filmuoja. Tris kartus prašiau man pakeisti tą mėsos šuntą, bet padavėjas vis tiek atnešdavo žalią. Nei verkti, nei keiktis, nei valgyti... Pinigai – išmesti, prancūzų kalbos nemokėjau, tad susinervinęs ir alkanas išėjau iš baro. Draugas atsivilko iš paskos pridurdamas, kad nereikia nervintis, nes jiems toks mėsos paruošimo būdas yra normalus ir priimtinas. Pykau ant jo tuomet dar labiau nei ant padavėjo. Žinojo apie tai, bet vis tiek leido pirkti ir klausėsi, kaip aš išsipūtusiomis iš šleikštulio akimis puoliau aiškintis ir grasinau viską pranešęs administratoriui, neva tyčiojasi iš nekaltų turistų, norėdami neva juos apnuodyti.
Alkanas, piktas, sušalęs, pavargęs nuo kelionės pėdinau draugui iš paskos į nežinia kur esantį viešbutį. Jame viskas atrodė tvarkinga – dvi lovos, dušas, vonia, tik va, nepamenu, ar langai buvo, bet kaina juokinga, tad ne esmė. Prisimenu, kad toje pačioje gatvėje merginos ir vaikinai kvietė į vidų pasižiūrėti filmų saugusiems, tad manau, kad tai buvo raudonųjų žibintų kvartalas.
Išsimiegoję traukėm pamatyti Eifelio bokšto ir aplankyti Luvro muziejaus. Muziejus – įspūdingas, jame esantys meno dirbiniai pirmas 20 minučių žavėjo, po 30 minučių jau tiesiog akimis prabėgdavau, o po 40 minučių pasidarė nuobodu ir net akis skaudėjo nuo įvairių spalvų bei atspalvių. Miela pasirodė – juk visa tai tada pavyko pamatyti nemokomai, net šalia įžymaus Mona Lizos paveikslo nusifotografuoti, o tai buvo draudžiama.
Nuotykiai prie Eifelio bokšto buvo liūdnesni, nes mudviem nuotaiką sugadino valiutos keitykla, kurioje valiutą pakeitė dviem skirtingais kursais. Pasijautėm kiek apgauti, bet nenukabindami nosies nusprendėm atkeršyti prancūzams ir į Eifelio bokštą nelipti. Blogą nuotaiką kompensavo šalimais įsikūrusi mažos parduotuvėlės savininkė. Duris laikė visuomet uždaras, bet pamačiusi besidominčius pirkėjus (mus), pasikvietė į vidų. Kaip miela buvo klausytis pagyvenusios moters pasakojimų apie jos karjerą ir jaunystės metus besifilmuojant filmuose, dainuojant koncertuose, kol galų gale įkūrė savo parduotuvę-muziejų su nuotraukomis, trofėjais ir dviem išpuoselėtais šuneliais, kurie atrodė parduotuvės šeimininkais labiau nei minėta senutė. Nežinau kuo, bet mes jai patikome, tad mūsų norėtoms prekėms padarė įspūdingą nuolaidą, davė savo vizitinę ir liepė būtinai parašyti, kaip seksis grįžus namo. Aš dar klausinėjau, ar ji visiems tokia gera ir tai toks privačios parduotuvės rinkodaros planas? Tiesa sakant, patikėjau ją, kai toji piktai atkirto, kad kiti tiesiog lieka vitrinų apžiūrinėti – niekas jų į vidų nekviečia...
Kai atėjo laikas vykti atgal, ne juokais išgąsdino atsitikimas metro kasose. Mus negalėjo parduoti metro bilietų. Angliškai aiškinom, kur ir kada mums privalu būti, o pardavėja išsamiai ir nuosekliai kartojo viską prancūziškai. 5 minutės, 10 minučių... Susidarė eilė. Vienas iš eilėje stovinčių priėjęs nuramino mus, nes, švelniai tariant, buvome įkaitę ir pakeitę spalvą, pyktis liejosi veido mimika ir raudoniu veide. Pardavėja, puikiai suprasdama angliškai, į viską atsakydavo prancūziškai. Vyras gražiai paklausė, kas nutiko, padavė jai vieną eurą ir ji mums įteikė norimus bilietus. Stovėjome be žado dar 10 minučių, trūko oro, svaigo galva nuo nesuprantamos elgsenos. Teko galvoje permąstyti viską, ką ji sakė mums iki tol, bet žodžio junginio „vienas euras“ išgirsta nebuvo.
Jeigu paklausit, ar norėčiau dar kartą pakliūti į tokią savarankiškai taupią kelionę, atsakysiu – tikrai ne. Geriau būti „tinginiu“ leidžiant kitiems pasirūpinti smulkmenomis ir negadinti sau nuotaikos dėl smulkmenų ar kuriozinių situacijų. Geriau keliauti su gidais ir norint pavalgyti prieš užsisakant maistą būti įspėtam dėl vietinių mitybos ypatumų. Geriau žinoti vietas, kur keičia valiutą vienodu kursu, o ne pagal išvaizdą. Geriau gyventi viešbutyje, kurį prisiminsi iš vaizdo pro langą, o ne iš dvejonių, ar jis apskritai buvo. Geriau negaišti 30 minučių metro kasose, kurioje kasos darbuotoja didžiuodamasi savo kalbos labirintais sugebėjo nepaminėti vargšams turistams, kad tiems tetrūksta vieno euro suprantama kalba.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kviečiame jus papasakoti apie savo atostogų kuriozus el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Kuriozas“! Pasidalykite patirtimi – ko vengti kitiems keliautojams, kaip sutaupyti, išvengti bėdų? Mainais už jūsų pasakojimą vienam istoriją papasakojusiam ir kontaktus nurodžiusiam žmogui padovanosime dvi knygas, kurios puikiai pravers kitų atostogų metu! Jūsų pasakojimų laukiame iki birželio 8 d.!