aA
Turbūt visi turime giminaičių, artimųjų ar draugų, kurie pasirinko kitokį kelią, nei buvo planavę. Ir tas kelias su didesniais iššūkiais, kitokiomis problemomis, bet, manau, su daugiau saulės spindulių. Pamėginsiu paerzinti skeptikus ir patriotus, ir paaiškinti, kodėl man buvo verta emigruoti.
Į Lietuvą grįžusiam emigrantui nepasisekė: likau be nieko
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Paklausite manęs, kodėl ir vėl emigravau? Nejaugi šio straipsnio autorius yra visiškas nevėkšla ir nemyli Tėvynės? Jis turbūt net nesilaiko papročių ir yra tikrai ne lietuvis. Deja...

Pirmoji mano emigracija buvo 2009-aisiais, kai man buvo devyniolika metų. Tada supratęs, kad didingasis universitetas yra pinigų malūnas, kuris sumala patiklius, dvylika klasių baigusius moksleivius ir paverčia juos darbingais miltų maišų krovėjais, tariau sau – „Stop“. Nusipirkau bilietą, susiradau giminaičius ir pasinėriau į galimybių pilną Londoną.

Ten viskas prasidėjo iš naujo. Susidūriau su būsto paieškos problemomis, begaliniu dokumentų laukimu, nauja mišria masine kultūra ir su jausmu, kai esi visiškai vienas, kažkokioje angliakalbėje valstybėje. Nesisekė rasti darbo, prabėgo trys mėnesiai ir tūkstančius kartų svarsčiau sugrįžti Tėvynėn, pas paliktus draugus ir tėvus.

Tačiau įveikęs pirmąsias buities kliūtis, atradęs daugiau ryžto savyje ir susiradęs pirmąjį darbą, pasilikau. Nebuvo malonu plauti indus. Tačiau tas kitoks požiūris į darbo saugą, šypsenos ir mano rytų europietiškas miklumas, mane vis laikė.

Dar trim mėnesiams prabėgus įrodžiau darbdaviui, kad ir aš galiu gaminti desertus, o ne tik plauti indus. Pasistengus dar šiek tiek – jau sukau ir picas. Metai prabėgo greitai, kolektyvas mane vertino tokį, koks esu, tačiau ryžtas toliau stengtis, neblėso. Taip tapau virtuvės šefu.

Aplinkybėms susidėliojus ir gavęs pakvietimą dirbti naujojo viešbučio virtuvės atidaryme, žinojau, kad lengva nebus. Tačiau atidaviau visą kūrybiškumą, pastangas ir įgytą patirtį ir viską stengiausi daryti nepriekaištingai ir tiksliai. Juk visi „menedžeriai“ ragauja mano maistą! Nelikau nepastebėtas.

Prabėgus dviems savaitėms po naujojo viešbučio pristatymo visuomenei, buvau pakviestas į interviu „one-to-one“ (angl. akis į akį), kurio metu apžvelgiami metų darbo virtuvėje rezultatai. Netrukus sudėliojus visus pliusus ir minusus, oficialiai tapau „headšefu“ (angl. vyriausiu virėju) ir iškeliavau vadovauti savo virtuvei...

Stabili alga, mėgiamas darbas, pripažinimas ir sėkmė lydėjo mane, tarsi būtų, mano privalomi atributai pasirinkus emigranto dalią. Bet pasąmonėje vis negalėjau pamiršti lietuviškų ežerų, damų, artimųjų ir draugų... Todėl pasiryžau grįžti.

Grįžau palikęs karjeros perspektyvas, tačiau jaučiausi laimingas, sutaupęs savąjį milijoną (aut.past. be kelių nulių, žinoma). Prabėgus visoms privalomoms sugrįžusio tautiečio „dūzgėms“, nusprendžiau pradėti verslą Tėvynėje.

Automobilių nuoma ir taksi verslas sekėsi neblogai. Taip dvejus metus praleidau su draugais, artimaisiais ir viskuo, kas kvepia Lietuva. Bet vieną dieną tapau įdomus valstybinėms įstaigoms, kurios traukte traukė įvairiausius mokesčius, kuriuos, rodos, ir taip mokėjau su kaupu. Santaupos ir uždarbis išgaravo tarsi vanduo. Dar likau skolingas! Patyriau ir konkurentų spaudimą, kurie vis kišo pagalius į ratus. Likau be nieko – be svajonių, be vilčių, be artimųjų palaikymo, praradau draugus ir gyvenimo draugę.

Tada teliko vienintelis kelias. Butelis tapo geriausiu draugu. Aplankė depresija. Noras šokti nuo tilto. Ir niekaip nesibaigė finansinis liūnas, jis tik gilėjo. Atsirado ir sveikatos problemų, nuolatinis dalyvavimas muštynėse ir nesibaigiančios istorijos, kurias dabar prisiminus gėda...

Nebeturėdamas nieko ir radęs auką, kuri paskolino aštuoniasdešimt eurų, nusipirkau bilietą ir vėl emigravau. Šį kartą pas draugus, likusius Anglijoje, ir mane mačiusius kitokį, nei tapau per pastaruosius dvejus metus.

Vėl viskas iš naujo. Tačiau padedamas, tikrai gerų draugų ir įveikęs psichologines problemas kartu, šiandien didžiuojuosi savimi. Atidaviau skolą mylimai Tėvynei, turiu gerai apmokamą darbą, kurio galėtų pavydėti didžioji dauguma tėvynainių, vėl tapau savimi pasitikinčiu žmogumi.

Drąsiai galiu teigti, kad, mano akimis, emigracija yra gerai. Ir ne tik vien dėl to, kad čia šypsosi žmonės, ne vien dėl to, kad vertinamas esi darbe, ne vien dėl to, kad gali sau leisti žymiai daugiau, ne vien dėl to, kad čia maistas pigesnis, ne dėl to, kad svaro kursas yra didesnis rublio atžvilgiu, ne vien dėl vairavimo kultūros. Pirmiausia – dėl savęs.

P.S.: šio straipsnio neremia nei viena politinė partija, jis nėra nupirktas ir yra parašytas emigranto, kuris didžiuojasi būdamas demokratiškai laisvu žmogumi.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo patirtimi? Galbūt jūs užsienyje turėjote visai kitokios patirties? O gal girdėti pasakojimai apie puikų gyvenimą emigracijoje slepia bėdas, apie kurias nenorima kalbėti? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba čia.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Meili ir draugiška Kalcita ieško namų: padėkite pamiršti praeitį

Kalcita yra 3-4 metų amžiaus kalytė, prieraišumo, mielumo, ir džiaugsmo įsikūnijimas, jau...

Kaunietis išsakė kitokią nuomonę apie „trikojus“ – svarsto, kada žmonės susiprotės (103)

Nors pokalbiui pasisukus naujųjų mobilių greičio matuoklių tema, daugelio vairuotojų nuotaika...

Studentę apstulbino bibliotekininko atsakymas: kas iš tų modernių sienų, kai vidus mena tamsiuosius amžius? (29)

„Jūs nesate pirma kelianti šį klausimą. Nežinau kodėl pas mus taip yra. Gal todėl, kad...

Užfiksavo, kokia situacija Lietuvos keliuose: dėl tokių žioplių vairuotojai gali sumokėti brangiai (22)

Žaliosios rodyklės – nesaugu. Nesaugu tiems, kas nenori būti apsaugotas. Kadangi, kaip...

Nusistebėjo agresyvia lietuvių reakcija: ar tikrai žmonės taip nežino KET? (115)

Sekmadienį į DELFI kreipėsi moteris, kuri šeštadienio vakarą nukentėjo Vilniuje, Kalvarijų g....

Top naujienos

„Vilniaus vandenys" ir aplinkosaugininkai buvo akli: plastikas į Nerį tekėjo jau nuo praėjusių metų pabaigos (156)

Visą mėnesį į Nerį nuotekų vamzdžiu tekančios plastiko atliekos, apie kurias pranešė ne...

Savaitgalį Vilniuje praūžęs neblaivių nepilnamečių vakarėlis nesibaigs ramiai: pareigūnai aiškinasi detales (23)

Penktadienio vakarą Vilniaus centre jaunuoliai surengė audringą vakarėlį, kuriame su alkoholio...

Rojus, kuriame atostogauja egzotikos trokštantys lietuviai, – pavojingiausia šalis žemėje (27)

Atostogų kelionės šiuo metu ypač populiarios, jas dažnai renkasi šeimos ar draugų kompanijos....

Lietuvoje gimdos kaklelio vėžio diagnozę kasmet išgirsta šimtai moterų: kaip išvengti šios mirtinos ligos gydytojos atsako į skaitytojų klausimus (49)

Nacionalinio vėžio instituto mokslininkai atliko pirmą išsamų prevencinės programos dėl gimdos...

Premjero patarėjas dėl Narkevičiaus skandalo: aš pasakysiu, ko galbūt neturėčiau (259)

Premjeras pirmadienį interviu DELFI pareiškė, kad diskusijų dėl susisiekimo ministro Jaroslavo...

„Regitra“ įvardijo 5 būsimų vairuotojų prasimanymus, kuriais nereikėtų tikėti (39)

Mitų netrūksta kiekvienoje srityje. Su jais susiduria ir „ Regitra “, kurioje retas nėra...

Ką sugalvojo Putinas? Ekspertai – apie realiausią scenarijų (81)

Nuo pat tos akimirkos, kai Rusijos prezidentas kreipėsi į Federalinę Asamblėją ir atsistatydino...

6 pavyzdžiai, kaip reguliarus seksas gerina jūsų sveikatą (2)

Naujas tyrimas rodo – reguliarus seksas saugo nuo ankstyvos menopauzės. Apskritai nemažai...

Pasipiktino aikštelių apmokestinimu šalia prekybos centrų: gerai neapsižiūrėjus galima gauti baudą (263)

Į DELFI redakciją kreipęsis vilnietis Eugenijus pasakojo pastaruoju metu susidūręs su nauja,...

Erika Umbrasaitė

Prancūzų meilė maistui ir etiketui

Prancūzai galbūt ir išrado meilės meną, bet už kulinarijos meną jie turi būti dėkingi...