„Nuo tada, kai atvykau, iki dabar aš daug mąstau, kaip žmonės sugeba čia gyventi savo gyvenimus, turėdami tiek nedaug pinigų“, – stebisi Vokietijoje socialine darbuotoja dirbanti Anna-Maria Bruder. Trumpam apsistojusi Vilniuje, ji nekomercinės radijo laidos „Radiodžemas“ vedėjui Mantui Meškeriui papasakojo ne tik apie Lietuvos ir Vokietijos skirtumus, bet ir pasikalbėjo pabėgėlių tema. Kviečiame jų pokalbį paskaityti žemiau.
© Autoriaus nuotr.

- Ana, papasakok mums, ką tu veiki Lietuvoje?

- Sveiki, aš esu Ana, atvykau iš Vokietijos, Berlyno. Esu socialinė darbuotoja. Lietuvoje aš leidžiu savo laisvą nuo darbo laiką. Mano vyras gavo čia darbo trims mėnesiams, o aš norėjau būti kartu su juo, taigi, pasiėmiau atostogų, atvažiavau kartu ir panorau savanoriauti. Nuėjau į „Caritas“ organizaciją čia, Vilniuje, ir paklausiau, ar jiems nereikia žmogaus, kuris galėtų pagelbėti darbuose. Taip atsidūriau projekte, skirtame jauniems ir suaugusiems žmonėms, kurie turi problemų dėl įstatymų pažeidimo, gyvena gatvėje arba yra priklausomi nuo alkoholio.

Mes mokome jaunus žmones darbo, tarkim, kad ir žvakių fabrike arba virtuvėje, gaminti maistą skurstantiems. Taip kuriamas jų užimtumas, visa tai vyksta stebint, kad jie nedarytų nieko blogo. Taip pat jie grupėse bendrauja su psichologais – taip gauna galimybę išsikalbėti, išreikšti savo jausmus ir tiesiog pabūti šalia malonių, nepiktybiškų žmonių. Jie ten gali ir gyventi. Aš gavau galimybę ten padirbėti ir man tai labai patinka.

- Man natūraliai kyla klausimas – koks įspūdis tau susidarė apie Lietuvą? Kokie yra pagrindiniai skirtumai, palyginti su Vokietija, kuriuos čia jauti ir pastebi?

- Jeigu atvirai, tai skirtumų yra labai daug. Bet pirmiausiai turiu pasakyti, kad Lietuva man labai patinka. Čia jaučiu malonią atmosferą.

- Tu neprivalai šito sakyti vien dėl to, kad čia interviu, kurį skaito lietuviai.

- Ne ne ne. Aš tai sakau, nes taip tikrai jaučiuosi. Kai atvykau, po poros dienų iš karto ėmiau jaustis kaip namuose. Negaliu tiksliai pasakyti, kodėl, gal dėl atmosferos, gal dėl pačio Vilniaus. Bet kai eini po jį pasivaikščioti ir šiek tiek įdėmiau įsižiūri į žmones, pažiūri įdėmiau už tų gražiai nuspalvintų sienų, gali pamatyti, kad šalis yra ganėtinai varginga ir skiriasi nuo Vokietijos. Ir nuo tada, kai atvykau, iki dabar aš daug mąstau, kaip žmonės sugeba čia gyventi savo gyvenimus, turėdami tiek nedaug pinigų.

Palyginti su Vokietija, maistas čia nėra daug pigesnis, o, kiek žinau, reikia mokėti ir nemažą būsto nuomą... Tai mane stebina, o kartais viduje man būna dėl to gėda. Manau, nuostabu, kad žmonės čia sugeba profesionaliai dirbti socialinį darbą ir jie tai daro, nes tai jiems patinka, iš širdies. Tačiau jų užmokestis yra labai prastas. Ir aš tikrai nesuvokiu, kaip jūsų šalies vyriausybė sugeba paskirti žmonėms darbą socialiniuose projektuose ir jiems skirti tiek mažai pinigų arba jų neskirti visai. Aš suprantu, kad yra nelengva ir padėtis šalyje yra sudėtinga, bet juk iš kitos pusės, jeigu tu nori kažką pakeisti, jeigu tu nori, kad žmonės gyventų geriau, nedarytų blogų dalykų ar klimptų į alkoholį, juk tu turi jiems padėti arba skirti pinigų tam, kad jiems būtų padėta. O socialiniai darbuotojai būtent tai ir daro.

Savo galvoje aš turiu daug klausimų. Ir, asmeniškai, tikrai nesuvokiu, kaip čia (Lietuvoje) tai veikia. Na, bet yra nuostabu, kad tai kažkokiu būdu vis dėlto veikia. Ir aš norėčiau prisidėti kažkaip labiau, tik nežinau, kaip tai reikėtų padaryti.

- Minėjai, kad turi daug klausimų. Na, tai sakyk, galbūt jau turi atsakymų į juos? Kaip manai, kodėl viskas vyksta būtent taip? Kokia to priežastis?

- Iš tiesų, tai nelabai. Tiesą sakant, aš nemažai kalbėjausi su savo kolegomis lietuviais. Jie taip pat man negali to paaiškinti. Jie sako, kad toks darbas tiesiog turi būti daromas ir jiems patinka jį daryti. Jie tuo tiki. Tai yra nuostabu, bet iš kitos pusės aš manau, kad jie turėtų gauti didesnę finansinę paramą. Vyriausybė turėtų investuoti daugiau į socialinius projektus, nes juk jeigu tu padedi žmonėms, tu padedi šaliai. Juk žmonės juose (projektuose) išmoksta dirbti ir užsidirbti, o tai galų gale yra naudinga šalies ekonomikai. Tai yra lyg besisukantis ratas. Ir jis tikrai gali veikti.

- Aš ketverius metus esu gyvenęs Vokietijoje ir vienas dalykas man yra šiek tiek keistas. Lietuvoje žmonės, kurie negauna tinkamo atlygio, kurių vyriausybė tinkamai nevertina, nieko ypatingo nesiima ir džiaugiasi, kad apskritai kažką gauna. Na, o Vokietijoje žmonės, jeigu negauna norimų papildomų 50 eurų prie algos, imasi priemonių – protestuoja, streikuoja tol, kol gauna tai, ko nori. Ar tu matai šiuos skirtumus?

- Na, kai taip paklausei – galbūt. Aš iki šiol nepagalvojau apie tai, bet, žinoma, tai galėtų būti priežastis. Tai yra tiesa, Vokietijoje, jeigu mes jaučiame nepasitenkinimą, jaučiame, kad mums kažko negana, kovojame, susiburiame ir reikalaujame. Kita vertus – socialiniai darbuotojai to nedaro. Ir manau, kad tai yra blogai. Taip turbūt yra dėl to nusiteikimo, dėl tos būsenos – mes viską darome iš širdies. Manau, kad nepriklausomai nuo šalies, socialiniai darbuotojai turėtų išsireikalauti tinkamos paramos ir atlygio, nes jie daro svarbų ir profesionalų darbą, naudingą visuomenei.

Gerai, kai skirtingi socialiniai projektai susivienija ir kovoja už savo teises kartu, o ne po vieną atskirai. Manau, kad tai yra gerai ir kad visa tai turėtų būti šiek tiek griežčiau organizuota. Na, žinote, mes, vokiečiai, pasaulyje esame žinome dėl savo griežtumo ir taisyklių, dėl savo „popierizmo“. Galbūt tai atrodo nuobodžiai ir „užknisa“, bet kita vertus, tai duoda labai gerų rezultatų. Mes turime argumentus prieš vyriausybę ir galime jai parodyti – „štai, žiūrėkite ką mes veikiame ir kiek padarėme“. Tai yra tos nuožmios tvarkos gerasis aspektas.

- O kaip reaguoja Vokietijos vyriausybė į žmones ir jų prašymus, reikalavimus? Ar jie kreipia dėmesį? Ar akcijos sukelia reakcijas? O gal žmonės būna ignoruojami?

- Sakyčiau, kad kartais jie reaguoja. Pavyzdžiui, pernai buvo labai daug ir didelių streikų. Geležinkelio, pašto ir net vaikų darželių darbuotojai streikavo. Tie streikai vyko ilgai, savaitėmis, ir galiausiai vyriausybė priėmė sprendimus ir žmonės gavo šiek tiek daugiau pinigų. Bet tai yra visai kita istorija, nes tie streikai pakrypo šiek tiek bloga linkme. Aš manau, kad streikai turi būti kompromiso, tinkančio abiems pusėms, ieškojimas, o šiuo atveju tai buvo kitaip. Galų gale, kai kas vis dėlto pasikeitė ir netgi socialiniai darbuotojai gavo didesnę paramą. Žinoma, vyriausybė rankomis neploja ir nedžiūgauja, kad žmonės prašo daugiau pinigų, bet ji bent jau diskutuoja, išklauso, bendrauja su žmonėmis ir priima žmonėms naudingus sprendimus.

- Gerai. Pakalbėkime apie pabėgėlius. Vokietija yra šalis, kuri iš visų šalių plačiausiai atvėrė duris žmonėms iš rytų. Lietuvoje mes skaitome naujienas ir iš jų žinome, kas vyksta Vokietijoje. Dažniausiai naujienose sakoma, kad pabėgėliai yra didelė problema ir jie kelia bėdų, ir net gali atrodyti, kad vyksta kažkokia kova tarp vokiečių ir pabėgėlių. Aš labai noriu išgirsti tavo nuomonę, tavo jausmus šiuo klausimu. Ar viskas iš tikrųjų yra taip ekstremalu ir blogai? Ar tu matai didelių skirtumų nuo to laiko, kai prasidėjo pabėgėlių krizė? Ar atmosfera yra įtempta, ar yra labai ramu?

- Na, negaliu sakyti, kad yra labai ramu. Būkim paprasti – kai į šalį atvyksta tūkstančiai žmonių vienu metu, tai labai ramu negali būti, nes šiems žmonėms juk reikia maisto, vietos, kur miegoti, jie turi būti užregistruoti. Negali būti rami situacija, nes kiekvienas žmogus turi poreikių. Viskas turi būti gerai organizuota. Pernai viskas vyko labai greitai ir ypač Berlyne situacija buvo labai bloga. Ypač sunku buvo atvykėliams, nes nebuvo jokios sistemos, kuri galėtų jiems padėti. Akivaizdu, kai yra tokie kiekiai žmonių, tai problemų tikrai iškyla. Bet iš kitos pusės, manau, kad tai nereiškia, kad tai turi likti problema arba kad nėra būdo padėti žmonėms, ar kad nėra išeities iš padėties.

Manau, kad Vokietija dabar yra sudėtingoje situacijoje, bet mes bandome kai ką daryti ir padėti žmonėms. Pažįstu daug žmonių, kurie savanoriauja arba žmonių, kurie atvėrė savo namus pabėgėliams ir pasakė „hei, mes turim laisvų kambarių ir jūs galit pas mus apsistoti kuriam laikui“. Manau, tai šaunu.

Kita vertus, yra žmonių, kurie labai bijo pabėgėlių, nes jie mano, kad pabėgėliais yra rūpinamasi, bet pamirštama apie savus. O tai yra visiška netiesa. Na, pavyzdžiui, aš dirbu su suaugusiais vokiečiais, kuriems yra paskirta programa, padedanti išgyventi, organizuoju jų gyvenimus ir mes daug kalbamės. Jie gauna labai daug pagalbos ir paramos, o vyriausybė moka už tą darbą. Taigi negalima sakyti, kad jais yra nesirūpinama, tai tiesiog yra netiesa. Aš kalbu su jais ir bandau paaiškinti jiems, kad jie yra geroje situacijoje, nes gauna pagalbos ir niekas jų nepamiršta.

- Kaip yra tarp tavo draugų? Ar jaučiatės taip, kad pabėgėliai yra jūsų priešai? Nes Lietuvoje, bent jau socialinėse interneto erdvėse, žmonių komentaruose, galima išgirsti tikrai keistų, kartais agresyvių dalykų. Kaip yra Vokietijoje?

- Ne, aš tikrai nepažįstu nė vieno, kuris pabėgėlius laikytų priešu. Na, žinoma, kaip ir visur, yra žmonių, kurie į viską žiūri įtariai. Kita vertus, juk yra didelis skirtumas tarp Vokietijos ir Lietuvos, nes Vokietija jau yra senių seniausiai pripratusi prie žmonių iš kitų šalių ir kitų kultūrų – mums tai nėra nieko naujo. Kas yra nauja, tai toks didelis žmonių skaičius. Galbūt kai kurie žmonės gali prisigalvoti, kad jie mus sunaikins, bet galų gale – ne, tai nėra tiesa. Mes tiesiog turime rasti būdą, kaip su jais sugyventi ir dirbti kartu.

Manau, kad labai svarbu yra tai, kad kai esi atvykėlis iš kitos šalies, tu turi norėti pritapti prie bendruomenės, rodyti norą suprasti tos šalies kultūrą. Juk galų gale ir tau pačiam bus maloniau, gyvenant svetur, pritapti prie tos bendruomenės, kad nesijaustum vienišas ar atskirtas. Netgi aš, dabar būdama Lietuvoje, bandau išmokti šiek tiek jūsų labai sunkios kalbos, nes aš nenoriu jaustis kaip balta varna. Man yra įdomu išmokti kažką naujo. Ir visada galima vienai kultūrai išmokti kažką iš kitos. O Lietuvai, manau, būtų visai naudinga turėti daugiau žmonių, nes jūs juk esate maža šalis ir, kiek sužinojau, egzistuoja problema, kad šalyje yra daug senyvo amžiaus gyventojų, o jauni iškeliauja, nes jiems čia ateitis atrodo ne šviesi. Manau, kad jūsų šaliai būtų naudinga priimti jaunų žmonių, kurie galėtų dirbti.

- Ana, koks pabėgėlių skaičius jau atkeliavo iki Vokietijos?

- Nuo praėjusių metų vasaros, kai buvo labai didelė pabėgėlių banga, kai kasdien į Berlyną atvykdavo po tūkstantį žmonių, jau atvyko daugiau nei 1 mln. žmonių. Ir tai yra tikrai didelis skaičius. Žinoma, mes esame didelė šalis, bet vis tiek tai yra daug. Na, bet palyginus su Lietuva, jūs gaunate pinigų iš ES, kad integruotumėte pabėgėlius ir jūs turėsite priimti gal 1100 žmonių per 3 metus. Šiuo metu šalyje jūs turite gal 4 žmones iš Sirijos? Ir tai yra tiesiog niekis. Tai yra juokingas skaičius.

- Palyginti su Vokietija, tai yra juokingas skaičius.

- Taip. Tai tikrai nėra daug žmonių. Kalbant atvirai ir paprastai, tai priėmę tuos 1100 žmonių, jūs net nepastebėsite, kad jie čia.

- Atsirastų lietuvių, kurie tau turbūt pasakytų – „na, gerai, gal būtų naudinga turėti daugiau darbo jėgos, bet šitie žmonės, jie juk iš laukinių šalių ir jie atkeliaus į mūsų šalį ir čia sunaikins mūsų kultūrą.“ Ką tu galėtum pasakyti apie žmones iš rytų, arabų šalių? Ar jie iš tikrųjų atvyksta ir negerbia šalies įstatymų, šalies kultūros?

- Būsiu atvira, tikrai yra tokių žmonių. Kai gyveni dideliame mieste kaip Berlynas, yra miesto dalių, kur tau net nereikia mokėti vokiečių kalbos, nes yra daugybė kitų žmonių, kurie kalba tavo kalba. Bet iš tiesų tai yra tik labai mažos grupės žmonių, kurie nori gyventi tik savo kultūroje. Daug daugiau yra tokių, kurie nori gyventi santarvėje.

Na, pavyzdžiui, visi girdėjome apie tuos įvykius per naujus metus, kurie įvyko Kelne. Ką žino ne visi, tai kad buvo daugybė pabėgėlių, kurie buvo šokiruoti viso šito ir savo tautiečiams davė pylos ir sakė, kad jiems yra labai gėda dėl to, kas įvyko. Taigi, tikrai nėra taip, kad tai – vien laukiniai, bepročiai vyrai. Manau, visada yra blogai vien kažko bijoti, nes jeigu kažko bijai, tai reiškia, kad tu įstrigsi vienoje vietoje ir nebegalėsi judėti nei pirmyn, nei atgal. Ir tai niekada nėra gerai.

Man visada būna šiek tiek keista, kai vaikštau po Vilnių ir pamatau juodaodį. Tu visada jį atpažinsi ir atkreipsi dėmesį, nes jų čia nėra tiek daug. Tai visada sukelia nuostabą. Na, o Vokietijoje, ypač Berlyne yra visiškai kitaip. Tu visada sutiksi azijiečių, turkų, juodaodžių ir tai yra normalu ir viskas yra gerai. Mes visi gyvenam kartu. Žinoma, atsitinka ir blogų dalykų ir policija bei politikai turi pasistengti labiau, bet, kita vertus, aš visą gyvenimą gyvenu Berlyne ir man dar niekada nėra nieko atsitikę.

Beje, kalbant apie politikus, manau, jie turi kalbėtis su vietiniais gyventojais ir parodyti jiems, kad jie nėra ir nebus pamiršti ir ypač jie turi parodyti, kad girdi žmonių nuogąstavimus, ir neapsimetinėti, kad viskas yra gerai ir nieko čia blogo nebus. Žmonių tai netenkina, žmonės ima jausti, kad politikai jų negirdi ir nesupranta, kad jie yra išsigandę. Taigi, politikai turi pasakyti, kad „mes jaučiame jūsų baimę ir jus tikrai suprantame“. Jeigu politikai tai aiškiai iškomunikuotų, tada, manau, šalies žmonės jaustųsi geriau ir ramiau, nesijaustų tokie pasimetę dėl šios pabėgėlių temos.

- Norėjau paklausti vieno klausimo pokalbio pradžioje, bet pamiršau, tai klausiu dabar – pokalbio pabaigoje. Tu sakei, kad Lietuvoje tu jautiesi kaip namuose. Kas konkrečiai tave verčia taip jaustis?

- Na, kalbant konkrečiai apie Vilnių, tai manau, kad šis miestas yra labai draugiškas ir tikrai gražus. Manau, kad Lietuvos žmonės yra malonūs ir draugiški. Palyginti jūs nesate tokie nervingi. Pavyzdžiui, kai Vokietijoje eini apsipirkti į parduotuvę, tai turi labai skubėti, padaryti tai kuo greičiau, susimokėti ir neužlaikyti eilės. Lietuvoje viskas vyksta ramiai. Ir tai yra smagu.

- Žinai, aš manau, kad Lietuvos parduotuvėse viena iš problemų yra susijusi su darbuotojais – jie dažnai nesisveikina ir tiesiog sėdi tyliai ir nuskaito prekes. Ar tu tai pastebi, ar aš tiesiog esu priekabus, „užknisantis“ lietuvis?

- Na, man jie tai sako. Galbūt dėl to, kad aš visada pasakau tai pirma (šypsosi). Bet jie tikrai neatsisveikina. Tai tiesa.

- Taigi, dėmesio visi klausytojai ir skaitytojai, jūs privalote pasakyti „laba diena“ parduotuvės pardavėjams pirmi, jeigu norite, kad jie su jumis pasisveikintų. Tai yra svarbu žinoti. Ypač jeigu esi nebylys. Atleiskite man už neskoningą ironiją. Ana, gal pabaigai ko nors norėtum palinkėti Lietuvos šaliai?

- Taip. Norėčiau lietuviams palinkėti nebijoti naujų dalykų, naujų žmonių. Jūs turite nuostabią šalį ir jūs tikrai galite suteikti šį bei tą kitiems žmonėms. Galų gale, jums patiems tai bus naudinga – juk pažinsite, išmoksite naujų dalykų. Manau, jūs turėtumėte labiau vertinti ir būti labiau dėkingi, kai žmonės kažką daro dėl kitų žmonių. Ir turėtumėte patys būti tokiais žmonėmis. Tai tiek. Ir ačiū, kad mūsų klausėtės.

Radijo laidos „Radiodžemas“ įrašą galite pasiklausyti čia.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Reformacija ir lietuviškos raštijos pradininkai: jų darbai yra neatsiejama lietuvių kultūros dalis (2)

Artėja 500-ųjų reformacijos metinių sukakties diena – spalio 31-oji. Šią dieną Martynas...

Užfiksavo net du pažeidimus pavojingame kelyje: ir kaip jie nepasimoko iš įvykusių nelaimių? (98)

DELFI skaitytojas siaurame kelio ruože užfiksavo dvi pavojingas situacijas, kai labai skubantys kiti...

Bibliotekos ir pataisos namų partnerystė: nuteistosios skatinamos perskaityti šimtą knygų (2)

Šiuolaikinėje visuomenėje vienas iš esminių modernios, besimokančios organizacijos bruožų –...

Numatomas naujas Lietuvos pašto mokestis papiktino klientę: jau ir už tai ims pinigus? (70)

DELFI skaitytoją labai papiktino numatomas naujas Lietuvos pašto mokestis – už sąskaitos...

Neįgaliojo vežimėliu į televizijos bokštą: išvyka baigėsi vos prasidėjusi (17)

Prieš tris savaites į neįgaliojo vežimėlį atsisėdęs vaikščioti galintis vaikinas važiavo...

Top naujienos

Nemirsetoje įsitaisęs naftos magnatas oficialiai pripažintas žemgrobiu (94)

„Minijos naftos“ direktorius turi griauti tvorą, ardyti trinkeles ir naikinti nuotėkų...

Reikšmingas įvykis pasaulio politikoje: kokia kryptimi žengs Kinija? (88)

Kas penkerius metus pasaulis stebi, kaip Kinijos valdančioji partija rengia savo suvažiavimą....

E. Šileikis apie dvigubą pilietybę: argumentai svarūs, bet nežinau, ar konstitucinio kalibro (98)

Seimo prašymu Konstitucinis teismas vėl ėmėsi dvigubos pilietybės klausimo. Teismo prašoma...

A. Pitrėnienė – jau ne bedarbė, vadovaus Skuodo vaikų darželiui (294)

Neperrinkta į Seimą, priversta skandalingai palikti savo draugės Laimutės Anužienės vadovautą...

Artėja permainos – jau paspaus šaltukas (18)

Nors šiuo metu vyrauja ganėtinai šilti ir palyginti sausi orai , visgi, pokyčiai jau atkeliauja....

Vilniuje mįslingai dingo vyras: namuose nerimauja žmona ir dvi mažametės dukrytės Varėnoje rastas motociklas (49)

Antradienio vakarą DELFI redakciją pasiekė sunerimusios šeimos laiškas. Sekmadienį Vilniuje...

Užsimojo pagerinti prekybos tinklų darbuotojų sąlygas (84)

Po to, kai buvo pasirašytas nacionalinis susitarimas dėl šalies pažangai būtinų reformų ,...

D. Trumpo dukra Tiffany triukšmingai atšventė savo gimtadienį: netrūko nei žinomų draugų, nei įspūdingų akimirkų

Praėjusį penktadienį savo 24-ąjį gimtadienį atšventusi Jungtinių Amerikos valstijų prezidento...

Nustatė, kas žmonėms kelia didesnę nostalgiją – vietos ar daiktai (11)

Nostalgija - tai dalykų iš praeities ilgesys. Dažnai nostalgija lydima ir nepagrįsto...

Mokslininkai atranda netikėtą saunos poveikį kraujospūdžiui (4)

Neseniai leidinyje „The American Journal of Hypertension“ publikuotą tyrimą atlikę mokslininkai...