Aš sėdėjau už „Toyota“ vairo... Išsukusi iš Kulautuvos kelio ir pavažiavusi gal šimtą metrų pajutau, kad automobilį sumėtė. Prisiminiau vyro pamokymą, kad ratams pradėjus slysti, tikslingiausia dar labiau spustelėti greičio pedalą. Taigi taip ir padariau. Tačiau netrukus supratau, kad automobilis tapo dar labiau nevaldomas. Priekyje mačiau važiuojančius automobilius, taigi, suvokiau, kad jei neištiesinsiu automobilio ir negrįšiu į savo važiavimo juostą, į nelaimingą eismo įvykį galiu pati to visai nenorėdama įtraukti kitus eismo dalyvius. Tai dar labiau vertė panikuoti. Tačiau supratusi, kad mindama greičio pedalą nieko nepasieksiu, tiesiog atleidau koją – nei stabdžiau, nei spaudžiau greičio pedalą, o mintyse pasakiau „Dieve, atsiduodu tavo valiai“. Ir...
Čia prisimenu Alberto Einšteino žodžius: „Yra tik du būdai gyventi: vienas – galvoti, jog stebuklų nebūna; kitas – galvoti, jog viskas yra stebuklas“. Aš tikiu, kad tai, kas įvyko toliau, yra tikras stebuklas. Viskas vyko taip greitai, kad priešais važiuojantys automobiliai nespėjo per daug priartėti prie mano nekontroliuojamai keliu slystančio automobilio – akimirksniu buvau nublokšta į griovį. Lekiant nuo kelio atrodė, kad automobilis tuoj tuoj apvirs stogu žemyn. Net neabejojau, kad mašina bus visiškai suknežinta, mintyse galvojau tik apie tai, kad bus didžiulė laimė, jei pati liksiu sveika.
Tiksliai net neprisimenu trajektorijos, kiek ir kokių staigių bei pavojingų apsisukimų buvo. Tačiau akivaizdu, kad viskas baigėsi neįtikėtinai sėkmingai. Neapsakomai džiaugdamasi dėl laimingos pabaigos, žodžiais sunkiai tegaliu apsakyti kitą mano džiaugsmą. Dar nespėjus susivokti, kas įvyko, prie manęs jau stovėjo vyriškis ir teiravosi, ar man viskas gerai. Aš net piršto nepajudinau, niekam neskambinau, nieko nesistabdžiau kelyje.
Žmonės, pamatę į griovį nulėkusį automobilį, patys sustojo, patys ėjo siūlyti pagalbą. Kadangi neturėjau virvės, kurią prikabinus būtų galima ištempti automobilį, vyrai tiesiog plikomis rankomis iškėlė jį iš griovio. Vyrai, kurie važiuodami tamsiu paros metu, esant šlykščioms oro sąlygoms (tuo metu net nebuvo aišku, lyja ar sninga), galėjo ramiausiai sau pravažiuoti pro šalį, nuskubėti savo keliais, savo reikalais, vis dėlto net nestabdomi – patys! – sustojo ir padėjo, kuo galėjo. Moterys jautriai teiravosi, kaip aš pati jaučiuosi, ar man viskas gerai?
Vienu metu buvo lyg ir baisu nuo patirto siaubo, bet sykiu buvo neapsakomai gera jausti, kad aplink tiek gera linkinčių, paslaugių, nuoširdžių, gerų žmonių. Žmonių, kurių net vardų nežinau, kurie išsiskirstė kas sau, tačiau tikrų Žmonių. Dabar tegaliu tik tiek – bent jau tokiu būdu mėginti padėkoti tiems Žmonėms. Tiems, kurie vasario 7 d. vakare, pamatę į griovį nulėkusį sidabrinės spalvos automobilį „Toyota Carina“, sustojote ir padėjote man – tiek savo atidumu, tiek geru žodžiu, tiek fiziniais veiksmais, sakau nuoširdų AČIŪ!!! Dievo pagalba ir jūsų dėka sėkmingai išsikapanojusi iš šios keblios situacijos, laimingai tęsiu savo gyvenimo kelionę ir skelbiu gerąją žinią: GERŲ ŽMONIŲ YRA! Gerieji Žmonės, ačiū jums!!!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!