Kiekvieno iš mūsų miestas, miestelis ar kaimas stengiasi retkarčiais tvarkytis ir gražintis. Bet būtinai atsiras tokių, kuriems tai užklius, kad paskui galėtų vėl skųstis, kad jų mieste negražu ir nėra ką veikti. Kodėl aš taip šneku?
Gyvenu mažam miestelyje – Gargžduose. Kiekvienais metais mūsų miestelis stengiasi pasigražinti. Parke sutvarkomi suoliukai, pastatomos naujos šiukšliadėžės, mieste pasodinamos gėlės ir panašiai. Bet, žinoma, ateina akimirka, kai dažniausiai progresyvus jaunimėlis po žiemos pasklinda po miestą ir pradeda savo gyvenimą. Ir tada prasideda visos linksmybės. Parkuose lūžta suoliukai, šiukšliadėžės atsiduria upėje, gėlės būna išmindomos arba išvis išraunamos ir pametamos kažkur netoli.
Jūs paklausite, o kas mane taip piktina? Na, jūs man pasakykite, ar namie jūs atsisėdate ant stalo, o savo mėšlinus batus susikeliat ant kėdės? Turbūt, kad ne. O ar jūs laužote savo turtą? Manau, kad irgi ne. Tai kodėl tokius dalykus darome su valstybės turtu, už kurį mes sumokame mokesčių pavidalu? Pavasarį, kai praeini pro parką, pamatai tokių vaizdų, kad nelabai malonu žiūrėti.
Dažniausia 14 – 15 metų jaunimėlis, atsisėdę ten, kur reikia atsiremti, kojas susikėlę, kur reikia sėdėti, gliaudo saulėgrąžas ir keikiasi kaip vežikai. Aišku, namo grįžę jie yra šventieji ir gyvenime nieko nepadarę. Tai gal geriau jie grįžtų namo, atsisėstų ant stalo, susikeltų kojas ant kėdžių ir spjaudytų saulėgrąžas ant kilimo? Juk tai normalus elgesys. Žinoma, paskui ant tokių suoliukų nebeįmanoma atsisėsti normaliems žmonėms. Bet tai galbūt yra ne tokia didelė problema, kaip tų pačių suoliukų suniokojimas. Ir taip kiekvienais mielais metais...
Sakysit, kas čia tokio? Juk tai tik keli eurai. Na, tai gal jūs tuos kelis eurus patys ir duokit? Kiekvienais metais tie suoleliai būna sutvarkomi, nudažomi, šalia pastatomos naujos šiukšliadėžės. Žinokit, malonu matyti tokį vaizdą. Bet juk sakoma, kad kai jėga yra, proto nereikia. Po kokių poros savaičių atėjęs pamatai vaizdą kaip po karo. Viskas sulaužyta, sudaužyta ir visi pinigai, kaip sakoma, – į vieną gerą vietą. Mano pasiūlymas tokiu atveju būtų tikrai labai konstruktyvus ir naudingas.
Vasarą tėvai skundžiasi, kad nėra, kur „padėti“ vaikų. Tokiu atveju labai padėtų karinės ar darbo stovyklos kaimuose. Čia jie galėtų išlieti visą energiją ir jaunatvišką maksimalizmą, o ir naudos tikrai įgautų gyvenime. Kai aks galvoja, argi gaila tų suoliukų ir viso kito? Šaunu. Na, aš galėčiau pasiūlyti savo vaikams šaunią pramogą – nuosavo turto daužymą. Visa esmė yra štai kur: jūs duodate savo vaikui beisbolo lazdą ir tada jis tegul sulupa jūs naują mašiną. Argi gaila? Paskui tegul sulupa visus porcelianus, spinteles ir visa kita. Manau, irgi nebūtų labai gaila. Užtat vaikas turėtų tą vaikystę, kurios, pasak kai kurių žmonių, aš neturėjau. O ir jums tai būtų naudinga, mielieji tėveliai.
Jau nuo vaikystės, manau, reikia vaikų dėmesį sutelkti į būrelį ar naudingą veiklą – tokią kaip knygų skaitymas, rašymas ar panašiai. Ir, manau, reiktų paaiškinti, kad suoliukas yra skirtas sėdėti normaliai, o ne taip, kaip jo kvaila galva nori. Ir daugeliu atveju už visą vaikų „gražią ir naudingą veiklą“ turėtų būti „paglostomos“ tėvelių kišenės. Pamąstykit, ar jūs to verti? Manau, kad tikrai verti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!