„Iš pradžių buvo projektas „Už tėvą“. Tada eksperimentai su avangardine elektronika, „atgroti“ metai „Biplanuose“, pasirodymai per „pjankes“ studentų bendrabučiuose”, – taip pradėjo interviu kultinės, legendinės ir savo satyra nemirtingos grupės kapitonas Marijus „Marukas“ Bernotas. Grupė „Sportas“ gimė 2001-mais metais. Sudėtys nuolat keitėsi, kaip Marukas įvardina, „penkmečiais“.
© Skaitytojo nuotr.

„Po visų tų gal trijų penkmetinių pasikeitimų į sudėtį grįžo senosios „meilės“, tai gitaristas Mantas, būgnininkas Jonas iš senojo „Sporto“, Edvo iš grupės „Už Tėvą“ laikų. Manau, tą pajus visi klausytojai“, – giriasi niekadėjas.

Tad visa tai ir dar ne ką mažiau – žemiau esančiame interviu su „Super Mario“ Maruku. Gal apie 5 metus įrašinėjamą naująjį albumą, kuris bus po vasaros. Apie jo santykį su kosmosu, japonais ir vegetarėmis. Apie tai, kad muziką jis laiko 90 proc. matematika, o likusius 10 proc. atiduoda Dzeusui. Neįprastai ilgas, bet „žiauriai“ įdomus ir brutaliai juokingas bei šiaip rokenroliniais potėpiais padabintas interviu, kurį privalo paskaityti ne tik kiekvienas save gerbiantis hipsteris, pankas ar netgi išprotėjęs jaunasis verslininkas, o ir visi kiti, kurie „Facebook“ tik „like’ina“ paveiksliukus.

- Prieš keletą savaičių, kuomet susirašėme, teigei, kad turi daug ką papasakoti. Na ir? Tai pagaliau naujas albumas paskutinis akrodus ir skiemenis skaičiuoja? Klausimas smagus, nes apie naują albumą pasakojai dar prieš ketverius metus viename interviu ir dar po metų - kitame duotame.

- Na, čia, jei žinai, yra tokia grupė „My Bloody Valentine“. Tai kiek jie ten – 15 metų, atrodo, albumą savo miksavo? Tai miksavomiksavo ir išleido. Tai taip ir su mumis. Niekam ne paslaptis, kad „Sporto“ sudėtis visą laiką keitėsi. Kai biudžetas nedidelis, žmones, kurie „pratempia“ su manim – reikliu monstru, pabaisa ir šiaip energetiniu vampyru - ne vienerius metus, aš spėju pažinti ne tik kaip gerus atlikėjus, bet ir kaip atsidavusius „Sporto“ muzikai.

Kai ateina laikas keistis grupės sudėčiai, tenka daug pavargti, kol atrandi tinkamus narius, kol „susigroji“, kol susiderini energetiškai, reikia ne vienerių metų. O po penkerių metų atlikėjui nebelieka motyvacijos, vėl būna konfliktai, vėl skyrybos.

Tačiau negaliu skubėti ir išleisti „suchaltūrinto“ albumo. Užtenka, kad pirmas albumas buvo grynas pokštas.

- Čia kalbi apie „Žemiau juostos“?

- Ne ne, „Žemiau juostos“ buvo kompiliacija, sudaryta iš mūsų pirmojo neoficialaus albumo „Demo 2002” ir kitų skirtingais metais įrašytų kūrinių. Tai buvo labiau retrospektyva mūsų ilgų metų muzikinės veiklos. „Demo 2002“ yra pirmasis mūsų „mp3“ albumas – pokštas, kuris virusiniu būdu paplito tarp studentų ir šiaip išprotėjusių jaunųjų verslininkų.

Su daina „Policija“ laimėjom LTV „Lietuvos dainų top-10“. Daina „Ūdra“ buvo hitas Latvijoje – latvių radijo stotis SWH jos anglišką variantą grojo kas rytą visą mėnesį. Ir „Beibi“ Kęstučio Rudavičiaus filme AXX festivalyje nuskambėjo. Taip pat į albumą „Žemiau juostos“ įdėjau ir solinių kūrinių iš įvairių mano kūrybinių metų (pvz., daina „Išdavikas“, „ai Pavasaris/Vasara/Ruduo/Žiema“). Taigi nebuvo taip, kad susibėgę savaitei į studiją „sukalėm“ albumą ir viskas.

Tuo tarpu naujasis albumas, kurį mes dabar „gaminam“ – nors tai būtų šventvagiškas žodis, nes į jį daug širdies dedam – su „senais“ žmonėmis, kurie įneša savitą nuotaiką, kaip tarkim bosistas Edvo, žinomas iš grupės „LMP“ ir t.t.

Su ankstesne sudėtimi buvom albumą bebaigią rašyti. Buvo įgroti ir būgnai, ir gitaros, ir visa kita, liko tiktai „uždėti“ balsą. Bet nelipo balsas niekaip, ir taškas. Prasta emocinė savijauta. Visokie rūpesčiai dėl kitų lygiagrečių muzikinių projektų. Tiesiog įraše jautėsi bloga energija – negalėjau klausyti savo balso.

Ankstesnėje sudėtyje muzikantams buvo per didelė kitų projektų įtaka. Tvarkoje ta jų muzika, bet tai tiesiog „Sporte“ nesiderino „grunge“ ir „old school heavy metal“.

Man įtaką darė tokie visiškai lietuviški dalykai kaip „Kardiofonas“ ar „Antis“. Taip pat, kad ir ne lietuviai „Ladytron“. Tad visiškai skirtingos nuotaikos. Na, bet dabar nauja sudėtis. Muzikantų požiūriai panašesni – viskas eina tik geryn.

- Pastebėjau, kad „Sound cloud“ (tinklapis, kur dalijamasi muzika - DELFI) „Sportas“ pasivadinęs kaip „synthwave“ stiliaus grupė. Bet man asmeniškai, kaip ir, manau, ne vienam melomanui jūs kažkodėl esat patys tikriausi dabartiniai ir vieninteliai „anarcho-maskuliniai“ pankai. Ar mano išvestinės teisingos, ar jūs vis dėlto tikrai grojat lietuviškąjį „IDM“?

- Viešpatie… Kokie dar… Anarchistinių idėjų nepalaikau visiškai, o ir su politika nieko bendro nenoriu turėti, nes jau teko. Šiaip mano pažiūros, jei ką, yra labiau dešiniosios, teko būt TS-LKD nariu (vienoje partijoje su Algiu Greitai).

- Tai tu savas !

- Tai truko gana trumpai ir to užteko. Tarkim, pamačiau tokių „šeimos verslų“, kai vyras yra socialdemokratas, žmona konservatorė ir t.t.

Pankų judėjimo ar pan. narys niekada nebuvau, nes grupę „Sportas“ esu labiau linkęs apibūdinti kaip „dance-rock“, kičo, absurdo, „post-punk“ kolektyvą. Dainos „Policija“ ar „Majoras“ yra ne apie politiką, o apie žmonių santykius. Ne visa policija yra blogiečiai. Taip pat ir valstybė be kariuomenės negali būt.

- Koks yra tavo santykis su kosmosu?

- Tiesioginis. Vizualus. Pavyzdžiui, iš artimiausių įvykių – žiemą fotografavau kometą. Labai džiaugiausi padaręs savo pirmą astronominę nuotrauką. Yra tekę su kitais astronomų klubo nariais, kuriuos šeimoje vadiname „kosmonautais“, Labanoro girioje šalti -27 laipsnių temperatūroje, tam, kad pamatytume visokius Jupiterius ir pan.

Apskritai laikausi nuomonės, kad jei žmogus nėra gyvai matęs Saturno, tai jis apskritai gyvenime nieko nėra matęs. Kiekvienas žmogus privalo nors kartą per teleskopą pamatyti Saturną savo akimis.

- Ten labai gražu?

- Na, nėra tai taip gražu kaip NASA nuotraukose. Kai matai tiesioginį vaizdą, ateinantį į tavo akis per lęšius, be jokių kompiuterių, internetų ir „fotošopų“, pajauti magišką kosmoso jėgą.

- Tai čia Molėtų observatorijoje žiūrėjai?

- Ne, aš turiu savo teleskopą.

- Žinau, kad japonų kalba yra tavo hobis.

- Buvo.

- Be to, tu iš vis nevartoji svaigalų.

- Nevartojau.

- Ir netgi simpatizuoji vegetarizmui ir vegetarėms.

- Visko gali būti. O kalbant apie Japoniją, tai į ją per daug lįsti nereikia, nes vis tiek jų iki galo neperprasi. Lietuvoje savo laiku „medžiojau“ japonus: nustačiau, kad yra du jų tipai. Vieni, kurie čia atvyksta turistauti, kiti – tie „trenkti“ – kurie lieka Lietuvoje gal net visam gyvenimui. Su tokiais teko pabendrauti, labai įdomus jų požiūris. Tarkim, japonų muzikoje vyrauja visiška eklektika – jie ima tai, kas geriausia iš visų pasaulio pop ir roko muzikos stilių. Viskas labai marga ir per ryšku, dėl to gali pasirodyti, kad japonų muzikos grupės panašios viena į kitą. Bet apskritai siūlau į tą šalį per daug nesigilinti, nes jos vis tiek neperkąsi.

- Koks dabartinis tavo santykis su metafizika?

- Na, mano religija yra tokia, kokią pats sau susikuriu. Tarkim, seniai seniai domėjausi budizmu. Bet kad kažkur aktyviai dalyvaučiau… Visur piramidės, kažkas kažkam vadovauja, verbuoja, plauna smegenis, reikalauja. Tai ne man. Aš esu egoistas – nepriklausau niekam. Man patinka Nyčė.

Turiu tokią teoriją: galvoju, kad kiekvienas žmogus turi galimybę išgyventi kiekvieno kito žmogaus ar gyvio gyvenimą. Kadangi visata begalinė, po milijardų milijardų metų ateina toks laikas, kai jis vėl atgimsta. Ir nebūtinai savimi. Tiesiog dvasia atsiduria kitame kūne.

- Tiki reinkarnacija?

- Taip, reinkarnacija aš tikiu, nes kitaip negali būti. Juk kai žmogus miršta, jis nustoja justi aplinką ir laiką. Ir kažkada jis neišvengiamai atgims. Na, aš turiu tokį gal kiek pseudomokslinį požiūrį į visa tai. Nesupykčiau, jei koks rimtas fizikas mano pamąstymus argumentuotai paneigtų.

- Pastebėjau, kad dažnai vartoji žodį „mokslas“ ir pan. Tad iš esmės priklausai racionalistinei filosofinei krypčiai?

- Dvasiniai ir materialiniai dalykai yra itin tampriai susiję. Jei matuočiau ir vadovaučiausi vien pragmatiškais dalykas, paprasčiausiai užsiimčiau kūrybine prostitucija ir „kalčiau babkes“ iš grynojo banalaus „popso“ ar kokio populiaraus, bet man asocialaus hip-hop, gal net muzika išvis neužsiimčiau.

Yra kelias kuriuo einu. Yra kūryba. Yra muzika su daugybe krypčių. Muzikoje galioja paprastos taisykles. Yra natos ir akordai. Yra „pataikei“ arba „nepataikei“. Garso „suvedimas” apskritai yra vos ne matematinis procesas, o antikinėje Graikijoje muzika netgi buvo tikslusis mokslas! Aišku, jie ten grojo labai greitai ir tiksliai (juokiasi).

Pas mus daug kas įsivaizduoja, kad muziką kiekvienas gali sukurti tualete, tereikia pasiimti instrumentą ir nutaisyti „dvasingą veidą“ (...) Dainų rašymas ir grojimas yra aukų reikalaujantis darbas. Reikia daug klausyti, analizuoti, ieškoti, net miegoti apsikabinus muzikinį instrumentą (jei tiki „kung-fu“ jėga).

Pilkiesiems portalų komentatoriams atrodo, kad parašyti lengvai įsimenamą dainą yra juokų darbas. O parašyti filologinį kliedesį „a la“ „nebeprisikiškiakopūsteliaudavome žydroje transcendentinėje diemedžio varpinių pievelėje“ ne juokų darbas? Štai tokie nutolę nuo skaitytojo ar klausytojo širdies, bet užtat įlindę į leidėjo formatą poetai/komersantai yra blogai (...). Iš kitos pusės, mechaninis televizijos šou „hitų“ rašymas irgi negerai.

- Tai, žodžiu, tu kaip senovės graikas muziką matematika laikai?

- Visiškai ne. Dauguma melodijų man prisisapnavo. Ryte apie septintą ryto atsibundi ir kol dar skamba galvoje, staigiai griebi pieštuką (kad tik nepamirštum!) ir užsirašai. Pagrindas gaunasi, sakyčiau, transcendentinis, o juodraščio pavertimas kūriniu – aplipdymas ir apdorojimas – čia jau matematika. Tą turiu omeny. Taigi, daina ateina lengvai, savaime, iš vidaus.

- Kaip aš įsivaizduoju kūrybą, tiek iš savo praktikos, tiek apskritai, tai, manau, kad viskas eina iš viršaus.

- Na, taip, iš Dzeuso. (juokiasi)

- Tai pasitaiko kurčių dienų?

- Na, taip, transcendentinio eterio trukdžiai visokie. Trukdžiai. Trukdžiai. Trukdžiai.

- O naujam albume ar daug tų trukdžių transliaciją trikdė?

- Trukdžių be galo daug. Esminis trukdis - dabartinės sudėties muzikantai turi normalius nemuzikinius dieninius darbus. Aš gi nieko neveikiu, tik groju nuo ryto iki nakties.

- Ai, tai gyveni iš muzikos, taip?

- Na, kaip čia taip (sukrizena), sunkiai, bet…

- Na, šaunuolis, sveikinimai tada.

- Šiaip dar vertimais užsiimu ir informacinėmis technologijomis. Esu taip vadinamas „freelanceris“ (laisvai samdomas darbuotojas – DELFI).

(...)

- Seniau „undergroundas“ (tai, kas ne masiška - DELFI) ir „mainstreamas“ (tai, kas masiška - DELFI) turėjo labai aiškias ribas ir takoskyrą. O dabar atsirado socialiniai tinklai ir viskas susijungė, tu dabar nieko niekaip negali nustebinti, nėra nieko švento.

- Tai egzistuoja taip vadinamas „globalus kaimas“. Visi žmonės dabar yra arti vienas kito ir įdomu, kas slypi už tų komentarų ir „like’ų“. Būna, kad parašai argumentuotą komentarą, o jį ima ir ištrina ir dar apšaukia kairiuoju arba dešiniuoju. Tokie vulgarūs ir buki tipai aplink save formuoja visagalio talentingojo įvaizdį ir madingi hipsteriai juo įtiki.

(...)

- Viename interviu sakei, kad per vieną dieną perklausei per 400 lietuviškų grupių, tuo pačiu teigdamas, kad išvis nesidomi lietuviška muzika, išskyrus pavienius atvejus. Kaip tai interpretuoti?

- Ne per vieną, o per tris dienas viename tinklalapyje. Ir man to užteko. Užteko tų 400 nusivylimo kartų.

- Tai toks savęs kankinimo aktas?

- Aš mėgstu skirti laiko tyrimams. Tarkim kažkada peržiūrėjau per dieną visas eurovizines dainas nuo kokių 1956-tųjų metų. Arba per dieną pažiūriu po trisdešimt „Youtube“ grupių pasirodymų su tušinuku rankoje, konspektuodamas, kaip kas daroma iš techninės pusės.

- Klausimas filosofinis: ar iš tiesų 10 proc. talento, o 90 proc. darbo?

- Vaikystėje mane tėvai vesdavo į koncertus, klausiau „The Beatles“ nuo 7-erių metų. Vaikystėje lankiausi parodose bent kartą per mėnesį. Kiekvieną vasarą pas gimines kaimo mokykloje bandžiau groti pianinu. Su klasioku pasileisdavome grupės „Space“ plokštelę ir aš uždainuodavau ant viršaus visokias nesąmones.

Tada suėjo aštuoniolika. Gitarą į rankas. O ką groti? Na, „punk rocką“, nes lengviausia groti. O groti norisi. Vėliau prasidėjo elektronika, kompiuteriai ir visa kita. Tada užsinorėjau viską daryti rimčiau – prasidėjo intensyvus darbas kompiuteriu, eksperimentai.

Muzika turi prasidėti nuo dvasios, bet po to turi „eiti“ technika. Turi būti „flow“ (liet. tėkmė) – muzika turi gimti sklandžiai, be draskymosi. Kai galvoje skamba muzika ir nori ją realizuoti, tada prireikia technikos. Tad taip ir rišasi tas talentas (vaikystėje padėti pagrindai) su darbu.

Labiausiai gailiuosi, kad manęs neleido į muzikos mokyklą. Bet jei būtų leidę, gal viskas būtų buvę kitaip – ne taip „šizovai“.

- Kas „Sportą“ sieja, kaip susipažinot ir kokių nuotykių turėjote su visokio, „Turbo Reanimacijom“, VRR ir t.t.?

- „Turbo Reanimacijos“ lyderis Kastytis Minkauskas, o taip pat ir Bluvšteinas kokiais 1995 metais man gausiai padėjo žengti pirmuosius žingsnius lietuviškoje scenoje. Tada grojau kuo juokingesnes „šizas“ – pamenu, kai tik parašydavau kompiuteriu muzikinę kompoziciją, klausydamas pats savo grupės nesąmonių, kurioms įtaką padarė „The Residents“, ir leipdavau juokais.

Vėliau susipažinom su Marium Stavariu iš VRR. Tai įvyko Ignalinos Atominėje elektrinėje. Atvykom ten tam, kad pažiūrėtume, kaip atrodo 4-tasis blokas. Buvom aš, Stavaris, Kastetas (dabar iš G&G), grupės „SC“ nariai ir kiti alternatyvios muzikos mylėtojai.

Na, o nuotykiai nuotykiais – kaip gi be jų. Pamenu 1999 metais grojom Ukmergės klube „Rockmergė“. Grupės lyderis ir bosistas per daug išgėrė ir ant scenos likome dviese: aš su „groove box’u“ (tai toks muzikinis DJ kompiuteris, buvo didelė retenybė tais laikais) ir Smalkė (žinomas, kaip filmo „Anarchija Žirmūnuose“ režisierius) su žaisliniu sintezatorium. Du grupės nariai gulėjo ant scenos, o mes pusvalandį improvizavome kažkokias nesąmones (kvatojasi).

(...)

- Kaip pas jus vyksta kūrybinis procesas? Kažkada teigei, kad kiekvienas muzikantas turi nors porą kartų nueiti pas muzikos mokytoją ir šiaip daug gilintis į naujoves. Ir nors jūsų kūryba skamba kaip pokštas, bet, įtariu, prie to „pokšto“ kimbate rimtai ir „nuo dūšios“?

- Na, ne kiekvienam mėgėjui gali „atlaikyti“ nervai dirbant su manimi, nes esu be galo reiklus. Aš atnešu dainos pagrindus. Atrodo, dainos nesudėtingos, bet jų „draivas“ (liet. varomoji jėga) labai priklauso nuo grupės sudėties. Dažnai aranžuodamas kūrinį kalbu labai emocingai, mojuoju rankomis ir išplėtęs akis rėkiu „O!“. Viskas tinka, kad kuo tiksliau nupasakotum, kaip turi daina skambėti.

Pas muzikos mokytojus esu vaikščiojęs: ir pas operinio dainavimo, ir pas gitaros, ir pas būgnų mokytojus.

- Papasakok apie naujausiąjį „Sportas“ albumą. O jei nenori atskleist kortų – tiesiog sudomink pikantiškomis detalėmis.

- Žodžiu, naujas albumas bus įrašinėjamas kuo gyvybingiau, dvasingiau ir sportiškiau. Kol nebus maksimaliai arti tobulybės, tol mes albumo neišleisime (albumas išeis po vasaros – aut. past.). Dabar esame įrašę dainas „Kaip pas mamą gyvenau“, „Degeneratas“, „Žmonių knyga“, įrašinėjam ir kitas dainas: „Darboholizmas“ ir t.t.

- Kiek dainų bus albume?

- Manau, bus kokių dešimt. Albumą darome senuoju „vibe’u“, ieškodami lietuviško „dance rock“ pagrindų. Yra ir senojo „Sporto“ (tie sintezatoriai ir ritmas): tikiuosi daug šviesos, tamsos ir rokenrolo. Smurto bus šiek tiek. Nesąmonių bus labai daug.

- Apie politiką nebus?

- Oi, ne – tikrai ne. Nebent kaip nors „per aplinkui“. Apie vadybininkus tikrai bus viena daina. Apie amžinas vidurinės klasės aktualijas (šypsosi).

- Kokio formato albumo leidimą ruošiate?

- Tikiuosi, kad mums pavyks platinti albumą labai originaliu būdu. Pasakysiu tik tiek, kad taip Lietuvoje niekas albumų dar neplatino. Kaina bus įkandama. Aišku visi turbūt siųsis įrašą nemokamai iš interneto, bet tie tikrieji fanai, kurie albumą įsigis, manau, turės tikrai labai smagų suvenyrą.

- Ar bus albumo pristatymai? Ar kviečia jus groti vasaros festivaliuose, o ne vien į rūsius?

- Be abejo. Be abejo, kad bus. Stengsimės daryti kuo triukšmingesnius ir įsimintinesnius.

- Kokio tipo erdvėse juos darysite? Dabar labai populiaru rinkti pilnas arenas, ypač Žalgirio.

- Na, aš ne Paškevičius esu ir ne Mamontovas. Ir „arena“ bus tokio dydžio, kokį nurodys sveikas protas. Klube turi būti atmosfera, „surišanti“ atlikėją su klausytoju. Na, o į klausytoją mes žiūrime kaip į draugą, su kuriuo sėdime viename plote arba vienoje dvasinėje kanojoje.

- Dainos „Kai pas mamą gyveni“ tragizmas yra toks realistiškas, jog, rodos, autoriui tą pačiam teko ar tenka išgyventi. Tad ar myli ir gyveni pas savo mamą?

- Ne, pas mamą negyvenu. Negyvenu jau senokai. O dainos tekstas šiek tiek platesnis. Dainos tema yra apie artistus (menininkus) ir moteris. Labai dažnai menininkai gyvena pas savo mamą, močiutę, vyresnę seserį, žmoną ar pas savo draugę kokią nors. Tarsi šie didieji „bodlerai“ rašo, kuria, o mama, draugė, maitintoja neša „revoliucionieriui“ ir „talentui“ pinigus, daro valgyt ir dar fone „parina“ visaip. Ne vieną tokį žmogų pažįstu iš savo rato.

- Daina „Beibi“. Išties intriguoja šios dainos tekstai. Tad kokia jos istorija? Ar ji buvo parašyta iš milžinišo sielvarto konkrečiam žmogui ar kaip tik linksmai nusiteikus?

- Na, kaip pasakyti… Tiesiog buvome mes plote (čia labai seniai). Ir mano draugą neva paliko mergina. Minėtas draugas uždavė keletą esminių tos dainos eilučių. Juokais jas įrašėme magnetofonu. Ir štai iš tokio improvizacinio kliedesio per keletą metų gimė daina. Ir kaip sakiau, ten ne mano meilės istorija, o draugo.

- Naujausios „dance rock“ stiliaus dainos klipo filmavime dalyvavo krūva žmonių. Jis turbūt pareikalavo piniginių, laiko ir pokštų kaštų. Tad papasakok, ar jis sukels Lietuvoje revoliuciją.

- Šito klipo biudžetas yra nulis litų. Kadangi pats domiuosi kinematografija, tai sakau – su nuliu litų revoliucijos nesukelsi (kvatojasi). Be to, pageidavau, kad klipą kurtų jaunieji klipų kūrėjai.

- A. Mamontovas ir C. Cojus man perspjauna „Pink Floyd“, „Turbo Reanimaciją“, Rytį Ciciną ir yra lygus Grebenščikovui ar dar kokiam guru savo dainų žodžiais. Ką tu į tai? Taip, klausimas, ko gero, tau nusibodęs, bet pasistenk atsakyti.

- A. Mamontovo neklausau, V. Cojaus „koverius“ (garsių dainų perdainavimas - DELFI) groju, nes laikau jį geru artistu, maištininku prieš tuometinę sovietinę sistemą. Rusiškos muzikos neklausau. Lietuviškos naujos muzikos – irgi.

(...)

- Koks pats pankiškiausias dalykas, kurį esi kada padaręs? Pavyzdžiui, Atsuktuvas pasakojo, kad kai jie ėjo į restoraną, tai paprašė, kad jiems atneštų nevirtų, o tiesiog iš kameros ištrauktų koldūnų. Na, ir jie išlukšteno žalią mėsą iš tešlos ir visam elitui matant elegantiškai mėgavosi patiekalu.

- Buvo tokių „bajerių“. Iš mano repertuaro: Senamiestyje vykusiame koncerte benzininiu pjūklu ant scenos esu pjovęs kiaulei galvą. Sekančią dieną mes ją išmetėme į Nerį. Ir dar viską nufilmavom (iš tikrųjų tik vaidinau, kad pjoviau). Esu dar visokių panašių nešvankybių ant scenos pridaręs. Bet su pankais nieko bendra neturėjau ir neturiu.

- Paskutinis klausimas iš dviejų dalių: ar šią ilgą žiemą sportavai su slidėmis, ar kaip tikras sporto entuziastas kilnojai karštą arbatos puodelį?

- Rytais pasirąžau, pasižiūriu kokią „šyzą“, pagal kurią kaip nors keistai susisukęs pusnuogis pašoku prieš veidrodį, ir toks tad yra tikro menininko žiemos sportas.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Tikėjosi pasinaudoti Pigu.lt akcija: prašau, kitąkart surašykite sąlygas iškart (134)

Kas nenori sutaupyti? Aš tikrai noriu, tuo labiau, kai vaikas taupytus pinigus nori išleisti...

Išlaidos šokiruoja: vien būsto pritaikymas neįgaliesiems atsieina tūkstančius (7)

26 tūkst. eurų – tokią įspūdingą sumą tektų išleisti sveikam 28 metų vaikinui, jei...

Paprašė langus įdėjusios įmonės sutaisyti balkono duris – darbuotojai pasiūlė palaukti žiemos (27)

DELFI skaitytojas, norėjęs negarantiniu laikotarpiu sutaisyti sugedusią balkono durų spyną,...

Užfiksuota avarija Geležinio Vilko g. – posūkis į dešinę baigėsi nuostoliais (64)

Vairuotojo posūkis į dešinę paskutinę minutę baigėsi liūdnai – tiesiai važiavęs...

Prancūzų menininkės Sophie Calle kūriniai Kaune tampa lankytojų traukos centru

Sophie Calle – prancūzų menininkė, maištininkė, šokiruojanti ir stebinanti meno pasaulį savo...

Top naujienos

Tikimybė, kad atrasime ateivių pėdsakus, yra (60)

Prieš savaitę praėjęs penktadienis ir dar 13-ta diena – puikus metas pasvarstyti apie tai, kas...

Pirmą kartą pas darbdavius atėję jaunuoliai nesikuklina: vardija neadekvačias sumas (171)

Pirmojo darbo ieškančių jaunuolių lūkesčiai dažnai būna nepamatuoti, o algos jie tikisi...

Gyvai / NBA čempionato rungtynės: „Cleveland Cavaliers“ - „Milwaukee Bucks“

NBA čempionato rungtynės: „Cleveland Cavaliers“ - „Milwaukee Bucks“.

Savaitgalio orai: vieną dieną lietus, kitą – vėsa ir saulė

Priešaky – dvi kontrastingos savaitgalio dienos. Šeštadienio naktį šalyje pradės lyti, tiesa,...

Iškėlė versiją, kodėl dingo baikeris: viskas prasidėjo dar vasarą (451)

Mįslingai dingusio baikerio Aivaro Kilkaus draugai ir artimieji surėmė pečius su policijos...

Š. Jasikevičius: kovojome, tačiau taktiškai tai buvo absoliutus košmaras (12)

„Jei sąžiningai, sunku rinkti žodžius. Tai buvo kažkoks taktikos susitarimų nevykdymo...

Sprendžiamas 17-os „Rimi“ ir „Iki“ parduotuvių likimas (80)

Konkurencijos tarybai leidus susijungti prekybos tinklams „Rimi“ ir „Iki“ , bendrovės...

Su vyru bengališką kebabinę įkūrusi lietuvė: pradžia buvo lyg ėjimas užminuotu lauku (209)

Lietuvė Jolita Aktar ir jos vyras, bengalas Faridas Aktaras šiandien yra ne tik laiminga šeima, bet...

Liberalų agonija: laikinuoju pirmininku patvirtino E. Gentvilą, bet ir dėl to skraidė žiežirbos (311)

Penktadienį susirinkusi Liberalų sąjūdžio valdyba priėmė pirmininko Remigijaus Šimašiaus...

Šiaulių arenos gimtadienyje – ir A. Šedžius: atvyko ne su žmona (113)

Penktadienio vakarą Šiauliuose skambėjo dainos ir sveikinimai. Dešimtmečio jubiliejų...