Pagrindinis kelionių tikslas buvo pažinti kitų šalių tradicijas ir papročius, gaminant ir ragaujant tradicinius patiekalus bei skleisti žinią apie Lietuvą bei jos kultūrinį paveldą. Projekto metu į užsienį vyko 12 mokytojų bei 16 mokinių, o Lietuvoje priėmėme 25 užsienio svečius.
Kelionės į kitas šalis buvo kupinos netikėtų atradimų. Bremerhaveno muziejuje „Klimahouse“ (Vokietijoje) per pusdienį nukeliavome per visą žemės skritulio 8 paralelę ir susipažinome su žmonių iš 9 klimatinių zonų (5 kontinentų) buitimi: Samoa genčių trobelėje galėjome prisėsti ant medinės skrynios, dengtos austu kilimėliu, ir pažiūrėti video filmą apie vietinius vestuvių papročius, o Nigerijos dykumą vaizduojančioje didžiulėje patalpoj pajutome troškulį, nes temperatūra čia siekia bemaž 30 laipsnių Celsijaus, tačiau atsigaivinome vėsinančiu šaltinio vandeniu patekę iš „dykumos“ į „atogrąžos miškus“...
Prahos gastronomijos muziejuje tarsi laiko mašina nukeliavome į praeitį ir sužinojome, kaip nuo senų senovės iki nūdienos žmonės gamino maistą, matėme keisčiausius maisto gaminimo prietaisus, kurie buvo naudojami kol atsirado naujos technologijos. Šiame muziejuje, talkinant muziejaus darbuotojams, galėjome pagal senovinį čekų receptą iškepti tradicinius keksiukus „Babovka“. O štai čekiško miesto Krumlovo rūmų muziejuje galėjome pasigrožėti Europos karališkųjų šeimų sidabru bei porcelianu serviruotais stalais bei juos supančiu prabangiu interjeru.
Čia taip pat matėme „juodąją“ viduramžių virtuvę, iš kurios maistas buvo keliamas iki karališkųjų rūmų senoviniu „liftu“, o mums nusileidus į didžiulį požeminį kambarį – šaldytuvą, iškart sukaustė šaltukas.
Autentiškus pojūčius patyrė užsienio partneriai per Užgavėnes, vasario mėnesį apsilankę etnografiniame Rumšiškių muziejuje, kur senovinėje lietuvių trobelėje ant kopūstų lapo kepė bulvinius blynus, pašaudami juos į tikrą krosnį. Pagamintas patiekalas ištirpo ant mūsų lėkščių – toks jis buvo skanus išalkusiems projekto dalyviams, tiek mūsiškiams tiek užsieniečiams.
Rumšiškėse mus laukė išbandymas šalčiu – ypač „ne savo lėkštėje“ jautėsi italai ir turkai, kuriems temperatūros skirtumas tą dieną siekė 20 laipsnių . Tačiau visus sušildė laužas, kur buvo deginama Morė bei linksmas „lašininio “ (turkas) ir „kanapinio“ (italas) mūšis. Be to, buvo smagu pažaisti tradicinius lietuviškus žaidimus ir pasivažinėti vežimu su arkliais, užsidėjus tradicines užgavėnių kaukes.
Kiekvienoje šalyje gaminome tradicinius patiekalus: Vokietijos partnerių mokykloje – moliūgų sriubą bei pyragą, Čekijoje – trijų patiekalų tradicinius pietus, vietinėje maisto pramonės kolegijoje, Italijos šiuolaikiniame restorane (Mozzarino mieste) gaminome mėsos ir ryžių kukulius „arrangini“ bei sicilietišką picą, Nemenčinės mokykloje kepėme tradicinius žagarėlius, gaminome tinginuką bei kitus konditerijos gaminius, Antalijoje kepėme tradicinius turkiškus kebabus specialiai įrengtoje grilio aikštelėje prie pat jūros.
Taip pat teko ragauti įdomiausių patiekalų. Ar teko girdėti, kad bulviniai blynai yra valgomi su lašiša ir obuolių tyre... vienu metu? Būtent taip juos skanauja Heseno žemių vokiečiai. Taip pat įsitikinome, kad sicilietiškos picos padas yra žymiai storesnis, nei mums įprastos itališkosios picos, kuo galėjome įsitikinti vienoje Palermo kavinėje. Aplankėme garsius žuvies restoranus Italijoje Agrigento mieste, Vokietijoje „Last Point before New York“ Bremerhavėne, bei Čekijoje „Šupina ir Šupinka“ Trebono mieste. Visų šių restoranų patiekalai buvo gan gurmaniški: Vokietijoje plekšnė buvo pateikta su mažytėmis krevetėmis, Italijoje mums pateikė įvairiausių jūros gėrybių, o Čekijoje skanavome keptas karpių „juosteles“ bei ikrų sriubą. O štai plaukiant laivu Turkijoje į Kekenovos salą skanavome dorados.
Įspūdingiausias buvo „Šilale“ restoranas Turkijos kalnuose, kur kalnų upelis yra ranka pasiekiamas restorano svečiams, sėdintiems ant specialių pagalvėlių ir kilimėlių prie rytietiško žemo staliuko, virš galvos plevėsuoja užuolaidėlės, o mediniais laipteliais laksto antys. O štai lietuviškus patiekalus mūsų svečiai galėjo įvertinti jaukioje lietuviškų patiekalų restorano aplinkoje Vilniuje, dvelkiančioje Lietuvos didikų istorija. Svečiams buvo neįprasta paragauti mūsų burokėlių, grybų ar raugintų kopūstų sriubos, patiektos duonos kepale. Jie mandagiai padėkojo už cepelinus bei koldūnus bei atsargiai paragavo vėdarų (žinome, visi buvo įspėti dėl patiekalų sudedamųjų dalių). Trakuose, tradiciniame karaimų restorane svečiai paskanavo kibinų iš avienos, kurie turkams priminė jų nacionalinius patiekalus.
Būdami užsienyje projekto dalyviai sužinojo aibę įdomiausių kultūrinių dalykų, susijusių su maistu. Buvo įdomu matyti, kaip Katanijos picos kepėjas, gamindamas mums picą, meta tešlą virš galvos ir... pagauna. Sužinojome, kad vokiečiai turi skanių patiekalų su tradiciniais „grunkohl“ kopūstais, kurie nėra paplitę Lietuvoje, jie taip pat pamokė mus tradicinių žaidimų, susijusių su šių kopūstų valgymo švente. Sužinojome, kad turkai tradiciškai palieka savo avalynę už namo durų, bet to nereikalauja iš svečių. Turkiški mantai yra panašūs į mūsų koldūnus, bet yra labai maži ir valgomi su „airanu“ (vietine jogurto rūšimi). O štai čekų tradicinis ruletas „kniedlik“ yra gaminamas iš duonos, susuktas į virtuvinį rankšluostį verdamas, o tada pjaunamas siūlu.
Gamindami bei ragaudami maistą, nepamiršome ir apie estetiškąją maisto pusę: Italijoje patobulinome savo stalo manieras, mokėmės dailiai išpjaustyti moliūgą bei įvairiausiomis daržovėmis papuošti stalą, čekai parodė kaip galima išpaišyti keraminius gaminius Velykoms, Vokietijoje išpaišėme prijuostes projekto logotipu ir išdrožėme šaukštus iš medžio, Turkijoje prisilietėm prie ebru – piešimo ant vandens meno – ir papuošėme dailiais ebru ornamentais medinius stalo įrankius, o štai mes pamokėme partnerius gaminti Kaziuko mugės verbas bei stalo dekoracijas iš įvairiausių prieskonių bei susirinkę Lietuvoje partneriai mokėsi austi Nemenčinės etnografiniame muziejuje.
Jauni žmonės, dalyvavę projekte tarsi „kitu kampu“, pamatė, kaip gaminamas maistas, perprato skirtumą tarp jų pamėgto greito maisto bei kokybiškų patiekalų, dauguma dalyvių pradėjo daugiau domėtis maisto gaminimu ir gaminti patys (taip prisipažino net projekte dalyvavę vaikinai). Be to projekto dalyviai patobulino anglų kalbos, IT, darbo komandoje įgūdžius, praplėtė savo akiratį vykdami į daugybę įdomiausių ekskursijų, projektas skatino lyderystę tiek tarp mokytojų, tiek tarp mokinių.
Tarp galutinių projekto rezultatų – ir daugiakalbis kasdieninių frazių bei maisto gaminimo terminų žodynas su patarlėmis apie maistą (projekto kalbomis), projekto plakatas bei kalendorius apie projekto veiklas, lankstinukai apie projekto partnerių kultūrinius paminklus, statistinė projekto vertinimo analizė, daugybė video filmų, prezentacijų apie tradicines projektų šalių šventes.
Bet svarbiausia yra tai, kad projekto metu, nepaisant atstumo, socialinių, kultūrinių ar net religinių skirtumų, užsimezgė draugystės tarp jaunimo iš įvairių šalių. Projekto pavadinimas pateisino posakį – ieškodami skonio, radome ir draugystę, kuri taip pat padėjo atrasti visą skonių paletę.
Projekto koordinatorė – Vilniaus r. Nemenčinės K.Parčevskio gimnazijos anglų kalbos mokytoja metodininkė Inesa Rusecka