Kokios jos, gyvūnų globos organizacijos?

Vienos gyvūnų globos (GG) organizacijos turi prieglaudas, kitos neturi. Tai nereiškia, kad jos „popierinės“, tiesiog kai kurios dar jaunutės, neturi pakankamai lėšų, o kitos neturi ir tokio tikslo, nes labiau užsiima kitokiu darbu. Tarkime, palaiko ryšius su šėrėjais (tai moteriškės ir retkarčiais - vyriškiai, kurie prižiūri kiemo kates. „Prižiūri“ nereiškia, kad mėto batoną per balkonus). Jie gaudo, sterilizuoja ir atgal paleidžia kates, pakirpdami vieną auselę, kad jos galėtų savo pamėgtuose kiemuose nugyventi ramų gyvenimą, nekamuojamos kasmetinių kačiukų vadų ar kovų dėl patelių.

Kiti globoja gyvūnus savanorių ar šiaip geros valios žmonių namuose, kol jie randa naujus šeimininkus. Tai vadinama laikina namų globa ir jos labai trūksta Lietuvoje. Jei jūsų vaikas zyzia, kad nori šuniuko ar kačiuko, bet nesate tikri, ar jis jau pakankamai atsakingas, pasisiūlykite laikinai namų globai! Visos organizacijos tokios labai laukia, nesvarbu, kokiame mieste jos būtų įsikūrusios.

Myliu gyvūnus. Ar to užtenka?

O ar mums patiems užtenka tik meilės? Dar reikia ir pavalgyti laiku, ir šilumos, ir dėmesio, ir kad mus gydytų, jei susergame, paguostų, jei liūdime. Norintys užsiimti GG žmonės turi turėti didelę atsargą atsakomybės ir kantrybės, kad ir kurioje srityje savanoriautų. Kartais – ir drąsos, nes kartais tenka bristi į vandenį, lįsti į šulinius, bartis su agresyviais žmonėmis...

Ar turi būti neapsakomai jautrus?

Ne. Turi būti saikingai jautrus. Pagalvokime, ar tas, kas sako „negaliu ten eiti, nes man visų gaila“ gailisi tų gyvūnų, ar... savęs? Bijai, kad apsiverksi, vien pamatęs kačiukų ir šuniukų akis, žiūrinčias iš narvų? Ateik antrą, trečią kartą – gal jau ir nebeverksi, nes tavo ašaros jiems nepadės, o padėti gali darbščios rankos ir guvus protas, ne vien širdis.

Kaip tapti savanoriu prieglaudoje?

Visų pirma, prieglaudos stengiasi priimti tik pilnamečius asmenis, o jei jie jaunesni – kad ateitų visada su tėvais ar kitais suaugusiaisiais. Ne dėl to, kad nepasitiki 17-mečio atsakingumu, kai kurie vaikai rimtesni už suaugusius. Labiau dėl to, kad darbas su gyvūnais vis dėlto susijęs su rizika: gali įdrėksti, įkąsti, išgąsdinti ir pan., ir niekas nenori paskui klausytis tėvų priekaištų.

Jei norite savanoriauti prieglaudoje, pabandykite pirma pabūti talkininku, atvežkite kokių nors naudingų dalykų, maisto ar valymo priemonių, tuo metu, kai ten dirba savanoriai, truputį pabendraukite, apsidairykite. Jei nelimpa prie širdies, neverskite savęs atvykti dar kartą... O jei jaučiate, kad galite pabandyti, pasiūlykite savo paslaugas kituose darbuose. Kas savaitę atvykite pavedžioti kurio nors šunelio, gal susitarkite, kad išvalysite vieną ar kitą kačių kambarį, o jei mokate staliaus darbų - kad ką nors sutaisysite.

Ko tikėtis?

Rekomendacija numeris vienas: nenorėkite iš karto sužinoti visko apie viską. Savanoriai retai turi laiko pasakoti tarsi gidai muziejuje. Šunys kauks nešerti, o svečius vedžios kaip per ekskursiją? Nebūtų teisinga... Jei apsilankysite antrą, trečią, penktą kartą, sužinosite daugiau.

Rekomendacija numeris du: nusiteikite, kad į jus rimčiau pradės žiūrėti tik kai parodysite, jog esate punktualus, patikimas ir atsakingas žmogus. Ne dėl jūsų ketinimo padėti, o dėl išties suteiktos pagalbos. Patikėkite, vienkartinių padėjėjų savanoriai matė tiek ir tiek, todėl ir nepuola džiūgauti, o palaukia, ar žmogus pasirodys dar bent sykį.

Rekomendacija numeris trys: jei esate linkęs žiaukčioti nuo nešvaros, nesiveržkite valyti voljerų ar narvų. Gyvūnėliai, deja, nemoka patys po savęs susitvarkyti, vienas gal labai teisingai į dėžę padarys, o kitam gali ir nepasisekti, ir netgi labai nepasisekti. Jie išbarsto maistą, sutrypia išverstą košę, išdrasko čiužinukus, prineša purvo iš lauko vidun... Jie kaišioja nosis ir letenas, kai jūs bandote sutvarkyti tą chaosą, nes pasiilgę dėmesio, ir trukdo jums. Tad jei esate „baltarankis“, šitas darbas tikrai ne jums. Bet galite savanoriauti ir kitaip.

Kaip dar galima savanoriauti be darbo prieglaudoje?

Čia reiktų surašyti ilgą sąrašą... Kiekvienu atveju reikia tiesiog apsispręsti, kuo galite padėti, o susirasti tuos, kuriems reikia pagalbos, labai lengva, tam yra internetas. Svarbiausia nebijoti klausti, bet kartu ir prisiminti, kad savanoris neturi būti žioplelis, kuris nežino, kaip surinkti reikiamą numerį ar paniškai bijo, jog gyvūnas priplaukuos jam mašinos saloną.

Jei mokate vairuoti, galite vežti kates per sterilizacijos akcijas iš jų kiemų į kliniką ir atgal arba skubiais atvejais – pas veterinarus, kai kas nors suserga ar randamas gatvėje partrenktas mašinos ir pan.

Jei turite galingą skalbimo mašiną, galite atvažiuoti į prieglaudą, surinkti nešvarius gultukus, paklotus, išskalbti, išdžiovinti, grąžinti.

Jei mokate fotografuoti,galite pasisiūlyti surengti fotosesiją, ir ne vieną per metus, nes tai būtų tiesiog proginė dovana, bet periodiškai, tada, kada būtina. 

Jei valdote plunksną, galite rašyti skelbimus, straipsnius, vėlgi, nuolat, nesvarbu, kad jis jau nebe dešimtas ir ne trisdešimt penktas...

Jei turite laisvo laiko, visada gali prireikti pakabinti skelbimų, kad rastas koks nors pabėgęs naminis gyvūnas, arba atvirkščiai, būna, kad GG entuziastai ieško dingusių augintinių dar aktyviau už šeimininkus, o tam reikia priklijuoti popierinių skelbimų ant stulpų, nes internetas – dar ne viskas.

Jei turite šaltkalvio įgūdžių, kiekviena prieglauda rastų jums darbo: sutvarkyti senesnius narvus, kabliukus, skląsčius, vartelių spynas...

Maketuojate, kuriate reklamas? Jūsų paslaugos tikrai bus reikalingos, nors ir ne kasdien.

Jei turite prekybininko gyslelę ir galite „parduoti“ GG organizacijos rūpesčius už maistą, kraiką ir pan., užsiimkite reklama, nuolaidų paieška.

Galima globoti gyvūnus namie, tai – jau minėtoji namų globa.

Ar gausiu kokios nors teigiamos grąžos?

Taip, daug. Išgelbėti gyvūnėliai, jų švelnumas, geri žmonės, kurie juos priglaudžia, aukoja pinigus, savo laiką, juos gelbėdami, - visa tai džiugina. Bet bus ir liūdnų dalykų, ligų, mirčių, nesėkmių. Atrodo, jau visko matei, bet pamatysi vėl kažką naujo ir nemalonaus, išgirsi apie žmonių gudrybes, tamsumą, kiaulystes, kurių net neįtarei esant. Gal dėl to dalis savanorių yra skeptikai, o gal net cinikai, tačiau vis dėlto jie kasdien gelbėja gyvybes, ir išgelbėja jų šimtus..

Ar būna kokie nors kursai savanoriams?

Kiekviena organizacija šitą klausimą sprendžia savaip. Gali būti kursai, gali būti papasakojimas, bet visada turite būti pasiruošęs mokytis vėl ir vėl, nesustoti ties išmoktu: skaityti straipsnius, žiūrėti laidas, klausyti veterinarų ausis ištempus. Taip, tas, kas dirba ir dirba daug, neišvengia klaidų... Bet jei kiekvienas, kuris suklydo, viską mestų ir išeitų „į dykumą“, tai neliktų nei vieno savanorio Lietuvoje – ir ne vien Lietuvoje. Svarbu peržengti savo skausmą ir liūdesį ir eiti toliau, jei jauti, kad dar turi potencialo ir esi reikalingas.

O man ši patirtis padės ieškant darbo?

Žinoma, kad visi visi darbdaviai dar nevertina savanorystės taip, kad tai teiktų pranašumą prieš kitus kandidatus. Bet jei darbdavys normalus, o ypač, jei įmonė užsienio kapitalo, tai turėtų padaryti gerą įspūdį. Savanorystė GG srityje darbdaviui parodys ne tai, kad jūs mylite gyvūnus, o tai, kad esate pakankamai savarankiškas, atsakingas, patikimas. Tai savybės, kurios kiekvieną darbuotoją charakterizuoja iš gerosios pusės.

Bet man nedrąsu eiti ten vienam...

Susiraskite bendramintį! Dviese bus linksmiau, o paskui jau ir su kitais susipažinsite. Pamažu vardais ir iš snukelių pažinosite ir globotinius, jų istorijas. Ir kai ateis nauji talkininkai ir nedrąsiai trypčios prieglaudos prieangyje, o jūs galėsite jiems papasakoti, kas čia taip loja ir kur persirengti darbiniais rūbais, nejučiom paaiškės, kad jūs čia savas ir kad tai tapo dar viena jūsų gyvenimo briauna. Turbūt ne pačia prasčiausia.