aA
Prieš kurį laiką publikavome skaitytojo Kęstučio, dirbančio tolimųjų reisų vairuotoju, prisiminimus apie jo pirmąjį reisą į vakarų šalis. Šį kartą Kęstutis dalinasi savo prisiminimais apie pirmąsias dienas, kai atsisėdo už tarybinio MAZ vairo.
© AP/Scanpix

„Tikriausiai daugelis vyresnės kartos klaipėdiečių, kurių dalis gal dabar gyvena Anglijoje, pamena aštunto, devinto dešimtmečio spartuoliškas mūsų miesto statybas, žmones ir, aišku, techniką, – rašo Kęstutis. – Gatvėmis dardėdavo gazikai, zilai, mazai, o vėliau – gražuoliai kamazai. Visa pietinė miesto dalis drebėjo nuo jų gausmo, kai buvo tiesiamas naujas Šilutės plentas. Nuo to plento, apie kurį sakydavo, kad pagal popierius jau seniai Tilžę pasiekė, ir aš pradėjau savo ne rožėmis klotą vairuotojo kelią.“

Nio, Žaliasis

Atlikęs pareigą tėvynei ilgai „nezyliojau“, nes paprasčiausiai nebuvo iš ko. Tėvų skirtas limitas nusipirkti normalesnius nei turėjau prieš armiją drabužius atiteko kitiems linksmesniems reikalams, tai teko išsitraukti iš spintos prieš dvejus metus pakabintus aprėdus. Daug juose buvo laisvos erdvės, bet pradžiai tiko, juo labiau, kad sėkmingai sulaukusi mergina vertino ir mylėjo mane ir prastokom kelnėm.

Ilgai negalvojęs nuėjau į vieną didžiausių mano miesto transporto įmonių, nes joje jau buvo „kamazų“, o aš labai jo norėjau ir tikėjausi kada nors gauti, bet iki išsvajotojo „Kamazo“ dar teko nemažai paplušėti. Sutvarkęs visus formalumus, pasibeldžiau į trečios savivarčių kolonos viršininkės duris. Vyrai patarė eiti būtent į tą koloną, nes joje buvo daugiau šansų gauti „Kamazą“. Tik man įžengus į viršininkės Nadieždos kabinetą, iš karto pajutome vienas kitam palankumą ir simpatiją. Jis mano jaunose, ką tik iš armijos grįžusio vaikinuko akyse įžiūrėjo potencialų penkmečio planų vykdytoją, o aš jos giedrose akyse įžvelgiau motinišką rūpestį. Kaip po to paaiškėjo, abu buvome teisūs. Draugė Nadiežda tvirtai paspaudė ranką ir privedusi prie lango parodė kieme stovinti ne naują, bet gražų žydrą savivartį MAZ.

–Vairuotojas pereina į kitą darbą ir palieka vieną geriausių mano kolonos mašinų. Imk, vaikine, ir važiuok. Aš tavimi pasitikiu, – tarė tvirtu motinišku balsu.

Nuo tokio netikėto pasitikėjimo net kojos suvirpėjo. Kadangi buvau dar su kareiviškom kelnėms, tai norėjosi atiduoti pagarbą ir riktelėti „Služu Sovietska....“, bet ji laiku sustabdė ir perdavė mane į tais laikais įmonėje dirbusio jaunimo globėjo rankas, kuris, nors ir nepatenkintas tokia jaunuolio sėkme, bet paaiškino kaip reikia su MAZ išvažiuoti iš įmonės teritorijos, neišvertus vartų.

Pasaka, net „Kamaz“ užmiršau, nors tie gražuoliai po įmonę sukinėjosi. Laimingas ir išdidus apsukau aplink gimtą miestą kelis garbės ratus, pavežiojau būsimą žmoną, leidau pasėdėti prie vairo, kad pamatytų ir pajaustų, koks laimingas ir šviesus gyvenimas mūsų laukią, ir puoliau vykdyti pirmuosius planus už save ir už tuos, kurie stovėjo patvoryje.

Tačiau graži pasaka taip netikėtai prasidėjusi, po savaitės netikėtai baigėsi. Vienas darbo ir partijos veteranas pasiskundė, kad „pacanas“ gera mašina važinėja, o jis – žymiai prastesne. Nadiežda buvo bejėgė ką nors pakeisti ir teko perduoti žydrąją svajonę veteranui, o jaunimo globėjas, ironiškai šypsodamasis, mostelėjo ranka link patvorio, dėl kurio aš taip pat stengiausi. Vis dar įpratęs kaukštelėjau kulnais ir klusniai ten nužygiavau.

Kai pamačiau patvoryje išdidžiai manęs laukiantį eksponatą, akyse pasidarė žalia ir ne dėl to, kad jis buvo žalias kaip krokodilas, o dėl to, kad pasijutau labai nelaimingas, kaip ir tas pamestas likimo valiai labai žalias „MAZ“. Kad tai automobilis, priminė pustuštės padangos, kėbulas, kabina ir vienas žibintas, kuris, iškritęs iš savo lizdo, kabėjo ant laido ir linksmai man merkė akį. Aš kelis kartus jam mirktelėjau abiem akim ir nusišluostęs ištryškusią ašarą apibėgau aplink transporto priemonę. Truputį nusiraminau, kai įsitikinau, kad yra variklis, greičio dėžė ir su viltimi, kad pavyks jį užvesti, atidariau kabinos dureles.

Įlipus į kabiną, visas entuziazmas būti vairuotoju pradingo. Vietoj prietaisų skydelio kyšojo laidai, po išplėšta panele matėsi nenatūraliai sutrumpėję laidų kuokštai ir tik galingas didelis vairas priminė, kad kažkada čia būta automobilio kabinos. Skaudžiausia buvo tai, kad nebuvo net sėdinių, ant kurių prisėdus galėčiau pamąstyti apie savo tolimesnį vairuotojo gyvenimą, kuris taip gražiai prasidėjo, bet buvo neaišku, kaip toliau tęsis. Susiradau patvoryje gulėjusią kaladę, pasidėjau vietoje sėdynės, tvirtai įsikibau į vairą ir surikęs „Nio, žaliasis“ graudžiai pravirkau, bet ašaros nebuvo pralietos beprasmiškai. Netukus atvažiavo Nadieždos atsiųsta tech. pagalba, užkabino transporto priemonę už apkramtytos lūpos ir ji, merkdama vienintelę akį ir siųsdama oro bučinius, laiminga pajudėjo link remonto dirbtuvių – iš automobilių kapinėmis vadinamo patvorio, tam, kad atgimtų naujam gyvenimui.

Dirbtuvių viršininkas taip pat labai palankiai įvertino mano jaunatvišką energiją, entuziazmą, nušluostė ašaras ir supažindino su „grabadielų“ bokso gyventojais. Paprašė „garborių“ manęs neskriausti, leisti jų kapinyne veltui kapstytis ir imti kokių tik reiks senų detalių, nes naujų tokiam automobiliui niekas nedavė, išskyrus kaip paskatinimą – vieną naują žibintą.

Norėjau jį tuoj pat įdėti ir nudžiuginti savo žalią draugą nauja akimi, bet geras vyras patarė neskubėti, nes tais laikais buvo įprasta, kad, kol ką nors kabini ant vieno galo, kas nors ką nors nukabina nuo kito galo. Teisus ir protingas geradarys iš patirties žinojo, kad visi neapvalūs daiktai pasaulyje turi du galus, nesvarbu kaip juos bevadintum – priekiniu, galiniu, Brisiaus ar tiesiog dar vienu galu.

Kol kapsčiausi žaliojo gale, kažkas spėjo nušvilpti deficitinį vandens pompos dirželį. Žibintą parsinešiau namo ir kaip pirmą dovaną, gautą iš įmonės, pasidėjau į spintą, o dirželį parnešė būsimas uošvis iš savo fabriko. Visi padėjo, kuo galėjo, o „grabadielai“ visur ir visais laikais buvo yra „grabadielai“. Jiems nerūpi, ar tu jaunas, ar senas, draugas, ponas ar šiaip kas nors. Jausdami savo išskirtinumą ir reikalingumą, lupo nuo visų vienodai. Visi keliai į jų ardomų senų ir sudaužytų automobilių, liaudiškai tariant „grabų“, karalystę vedė tik per gastronomą.

Buvau komunikabilus, supratingas, nors dar „biednas“, bet greitai susidraugavau ir įgyta draugystė pravertė visus vėliau dirbtus metus. Labiausiai nuo tos draugystės kentėjo jauna mergina, kuri, sulaukusi manęs iš tarybinės armijos, pažadėjo atiduoti man širdį ir ranką. Be to, kad ateidavau pas ją jau gerokai po darbo, juodas, pasmirdęs tepalais, dar kitokiais jai nepažįstamais kapais, dar ir ryte išeidamas į darbą prašydavau kelių rublių pietums sau ir draugams „grabadielams“.

Ji turėjo gerą darbą ir negailėjo investicijų į būsimą laimingą gyvenimą, o aš visomis išgalėmis klojau tam gyvenimui pamatą. Nuo ryto iki vakaro tai po apačia, tai ant viršaus, tai kabinoje, tai po kabina, tai priekyje, tai gale, laksčiau užmiršęs visus jaunatviškus malonumus. Ką mokėjau, sugebėjau, pats remontavau, ko nesugebėjau alaus ar vyno buteliu prisiviliodavau specialistus, nemačiau nei saulės nei dangaus, tik jį – mano žalią draugą „MAZ“. Kažką negero įtarusi, po darbo į dirbtuves pradėjo užsukinėti būsimoji žmona, primindama, kad be MAZ dar ir ji gyvena šiame pasaulyje, ir ištraukusi iš po jo, nušluostydavo juodą prakaitą ir įdėdavo burną ką nors skanaus.

Kai galiausiai po savaitės įdėjau iš namų atsineštą naują žibintą, nubraukęs nuo akių tepalus užkūriau MAZ ir atsisėdęs ant tikros sėdynės apsukau garbės ratą remonto dirbtuvių kiemu, net direktorius iškišo galvą iš savo kabineto, nes aš, negavęs net „garbadielų“ bokse specialaus duslintuvą su varikliu jungiančio tinklo, įdėjau du paprastus vamzdžius. Riaumojimas galingas kaip tanko, bet, deja, jėga ne kaip tanko. Ką padarysi, svarbu riaumoja, į priekį važiuoja ir kėbulas kilnojasi.

Pariaumojęs, pagąsdinęs miestiečius, pajuokinęs veteranus, susidraugavęs su reisų skaičiuotoja Laimute, greitai supratau, kad planus galima vykdyti jų visai nevykdant, svarbu darbo dienos pabaigoje objekto meistrui tvirtai ir netuščiai paspausti ranką ir planas kišenėje, o kad tiesiamas kelias vizualiai neilgėjo, argi čia mano kaltė? Aš juk ne kelininkas!

Kad būtų lengviau spausti meistro ranką, mylimos merginos investicijas sugrąžinti, Laimutei saldainį nupirkti ir kompensuoti remonto išlaidas, pasikroviau juodžemio ir nulėkiau į sodus. Klientų ieškoti nereikėjo. Išgirdę mano žalio draugo riaumojimą, subėgo visi sodininkai. Po nedidelio aukciono drąsiai stūmiau atbulą į laimėtojo sklypą ir prasmegau jame iki pat MAZ „zūbų“.

– Skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas, – pasakė piktai sodininkas liaudies išmintį, pamojavo gražiu popieriuku, ant kurio puikavosi Leninas, ir nuėjo savo burokų ravėti.

– Kas moka, tas ir muziką užsako, – tarstelėjau jam įkandin gyvenimišką aksiomą ir išėjau ieškoti pagalbos. Radau. Tokį pat jauną vairininką, ZIL šimtakojo šeimininką, bet ta triašė mašina – ne savivartis, o kažkoks išpuoštas žaislas. Kabinoje – užuolaidėlės, su „kvarbatkiukais“, pakabukai, lipdukai, ant buferio prikabinta kelių rūšių žibintų, o svarbiausio daikto gale, kablio, nėra. Jis jaunas, aš – dar jaunesnis, abu energingi, linksmi, truputį atkasėm, užkabinom trosą MAZ ir trasos inteligentui šimtakojui už lūpų ir pradėjome dirbti. Jis inteligentiškai timptelėjo. Kartą, kitą, trečią – nė iš vietos. Pasiūliau įsibėgėti ir vyriškai timptelėti. Vietos manevrui buvo. Sodininkas, pajutęs kažką negero, pabėgo iš burokų lysvės. Šimtakojis įsibėgėjo ir timptelėjo. Taip vyriškai timptelėjo, kad išpuoselėtas, įvairiais žibintais išpuoštas bamperis atskrido iki pat mano MAZ. Vairuotojas, žiūrėdamas į gulintį purvyne ZIL aksesuarą, negalėjo atgauti žado. Aš su sodininku įkroviau tą grožybę į jo kėbulą, į kišenę įdėjau man skirtą Leniną, palydėjau iki išvažiavimo, o vaikinas taip ir neatgavęs žado nuvažiavo savo keliais. Ką padarysi – inteligentas. Pamojavau jam ir nuėjau ieškoti rimtesnės technikos.

Mūsų apskrityje netikėtai atsirado naujai besikuriantys sodai. Kainos „žvėriškos“, klientai dar prieš sodus mus medžiojo ir kaip sužvėrėję tempė į savo sklypą, o sužvėrėjusi miliciją žvėriškai mus gaudė. Kaip fronto linijoje. Jei laukais, miškais ar per tankų poligoną įsmukai ir išbėgai, tai labai laimingu ir turtingu pasijusdavai, jei pakliūdavai, tekdavo neproporcingai dalintis. O ką padarysi. Visur savi įstatymai.

Pagal įprastą standartą, naktį, tik pasukęs iš pagrindinio kelio, išjungiau šviesas ir orientuodamasis pagal tik man matomas žymas pajudėjau į iš anksto žinomą sklypą. Tą naktį soduose buvo įtartinai tylu ir tik mano žaliojo riaumojimas ją sutrikdė. Net šūktelėjau ir vos per langą neišlėkiau, kai tamsoje prieš nosį pamačius ant kelio sukrautų padangų ir pagalių barikadą, spustelėjau stabdžius.

Įjungiau šviesas. Šone ant kelio stovėjo milicijos žiguliukas. Iš griovio baugiai išlindo du milicininkai. Jie kaip ir aš žinojo, kad šalia sodų yra tankų dalinys ir poligonas.

– (...) Galvojome tankistai su tanku pas mergas varo, – riktelėjo milicininkas lipdamas iš apkaso.

Jie dar iš tolo išgirdę MAZ riaumojimą taip persigando, kad patraukė savo automobilį į šoną, sumetė ant kelio, ką rado, ir pasislėpė apkase. Už tokią apgavystę jie labai supyko ir į jokius kompromisus nesileido. Mašiną, prikrautą juodžemio, nulydėjo į rajono miliciją. Tai buvo pirmoji rimta kelionė į miliciją, todėl su baime ir nerimu laukiau aštuntos ryto, kada pradės rinktis į darbą rimti darbuotojai.

Ne toks tas velnias baisus, kokį jį piešia. Milicininkai irgi buvo žmonės ir taip pat turėjo sodus, todėl po trumpo aukciono juodžemį nuvežiau į kitus sodus ir įsigijau porą rimtų draugų.

Valdžia labai greitai ir teigiamai įvertino mano vežamus, nors ir popierinius, planus, davė gerą MAZ ir nesulaukus privalomo pusės metų termino išleido į komandiruotę statyti mūsų taip visų mėgstamos ir mylimos autostrados.

Nesvarbu, kad kelias neilgėjo taip greitai kaip rodė popieriai, juk aš – ne kelininkas, svarbu, kad nuo tada pasijutau tikru vairuotoju ir supratau, kad mano mylimosios draugės investicijos į mane ir žalią MAZ nenuėjo veltui.

Draugė tapo žmona, aš – tikru vairuotoju ir iki pat šių dienų stengiuosi pateisinti jos pasitikėjimą, o ji kartais prisimindama tuos linksmus laikus išlydėdama į reisą švelniai pasako:

– Na, nio, žaliasis.

Netaisytą skaitytojo tekstą galite rasti anglija.lt puslapyje.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidlainti savo prisiminimais? Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt“.

Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau:


Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Vyras neišlaikė: ar mažylių kasose privaloma užleisti eilę ir tokiems tėvams? (106)

Prieš kelias dienas portalas „Kas vyksta Kaune“ pasidalino istorija, kuomet „Maximos“...

Panevėžio „Ąžuolo“ progimnazijos jaunieji miško bičiuliai vėl švarino mišką (1)

Jau apie du dešimtmečius Panevėžio „Ąžuolo“ progimnazijos jaunieji miško bičiuliai...

Jubiliejinė šventė „Minties“ gimnazijoje – gausiame skautų būryje

Spalio 18-19 dienomis Panevėžio „Minties“ gimnazijoje kaip niekada iškilmingai, jaunuolių...

Anglų kalbos pamokos, kurios truko po 14 valandų per parą

Spalio 8–12 dienomis Kauno senamiesčio progimnazijoje lankėsi tarptautinio daugiašalio...

Jauną mamytę situacija Kauno „Akropolyje“ stebina: ar pirkėjai nemato, kad tai mažylių kasa? (240)

Trečiadienį socialiniame tinkle pasklido nemažo atgarsio sulaukusi žinutė apie naudojimąsi...

Top naujienos

Iš Alytaus mero – nerimą keliančios žinios: mūsų vyrai po truputį krenta (43)

Alytaus meras Nerijus Cesiulis ir toliau aktyviai informuoja žmones apie situaciją gaisro...

Po slapto STT tyrimo – kaltinimai garsiam verslininkui: dovanų maišelyje – butelis alkoholinio gėrimo ir vokelis (53)

Lietuvos transporto ir logistikos paslaugų bendrovių grupės „ Transekspedicija “ generalinis...

Skvernelis: aš esu priešlaikinių rinkimų šalininkas (106)

Šiuo metu Lietuvoje egzistuoja trys ugniagesių gelbėtojų grandys – vieni pavaldūs...

Kelionė į Keniją šeimai neapsiėjo be nuotykių: batai iš padangų, akistata su medžiojančia liūte ir pasikeitęs vaikų elgesys (10)

Jei dar visai neseniai motinystė siejosi su dvejų metų namų rutina, tai šiandien vis daugiau...

JAV bombonešių skrydžiai virš Lietuvos ir Estijos: šį kartą rusams paspendė ir spąstus (429)

Trečiadienio popietę virš Lietuvos jau antrą kartą šiais metais pasirodė JAV strateginis...

Dar viena pergalė: pajėgų kroatą palaužęs Maslobojevas užsitikrino pasaulio čempionato medalį (7)

Savo pergalingą žygį WAKO pasaulio kikbokso čempionate Sarajeve (Bosnija ir Hercegovina) pratęsė...

Užkalnis. Ši vyriausybė klyno nesugebėtų užsisegti (314)

Žiūrim, ką turim. Alytuje tai dega, tai smilksta, tai rūksta senos padangos, gyventojai...

Mantas Stonkus paviešino savo susirašinėjimą su Alytaus meru: jis galėtų būti neblogas komikas (53)

Praėjusią savaitę vienoje Alytaus padangų perdirbimo gamykloje kilęs gaisras tapo rimta...

Vyras jaučiasi atsidūręs kvailio vietoje: bandė guosti išsiskyrusią draugę, bet jos lūkesčiai tik augo

Taip jau nutiko, kad susipažinau su moterimi, kuri jau turi vaiką iš ankstesnių santykių. Iš...

ES narės pritarė siūlymui atidėti „Brexit“ (37)

Europos Sąjungos narės trečiadienį iš principo pritarė siūlymui atidėti Didžiosios...