Jis peržengia visas įmanomas mokslinės fantastikos galimybes. Žymusis režisierius kviečia visus fantastikos žanro ir kosminės tematikos gerbėjus į neišpasakyto grožio filosofinę kelionę po tamsiausius visatos užkampius, atsakant į daugybę egzistencinių klausimų apie žmonijos reikšmę visatoje, bei pamatyti, kaip vizualiai gali atrodyti ir kiti, nesuniokoti žmogaus rankos pasauliai, kuriuose galima būtų sukurti dar vieną rojų.
Apie ką mes čia…
Žemės planeta suniokota, joje neįmanoma išgyventi, todėl paskutinieji likę gyvi žmonės tęsia kova dėl išlikimo. Paskutinė žmonijos viltis – vienas geriausių žemėje astronautų Kuperis. Jis pasiryžta įvykdyti misiją, kuri arba pražudys viską, kas gyva, arba leis išsigelbėti tiems, kurie dar gali atstatyti žmonijos populiaciją.
Subūręs komandą, Kuperis išsiruošia į ilgą bei varginančią kelionę po visatos užkampius, kad rastų naują, gyvenimui pritaikytą planetą. Visas pasaulis – viskas, kas gyva – dabar yra jo rankose.
Kūrinio vidus
Plati kosmoso tema tampa vis dažnesniu svečiu kine, apie ką byloja kas metus pasirodantys projektai apie visatos platybes. Paskutiniu, išties galingu filmu apie kosmosą tapo 2013 metais pasirodęs Alfonso Cuarono epas „Gravitacija“, pelnęs net septynis Kino meno ir mokslo akademijos prestižinius apdovanojimus bei daugybę kitų itin svarbių apdovanojimų. Taip pat galima paminėti ir tokius gerus žanro pavyzdžius kaip „Žvaigždžių kelias: tolyn į tamsą“ ar „Eliziejų“, kuriuose taip pat buvo galima matyti kosmoso temos niuansų.
Paminėti, žinoma, galima ir tą patį „Prometėją“, „Europa praneša“ bei „Mėnulis“. Šiame filme situacija yra visiškai kitokia – rodomas atviras kosmosas ir kiti pasauliai. Tai yra kelionė tarp žvaigždžių, kurioje grupelė žmonių nori rasti naują pasaulį, galintį juos visus apsaugoti nuo artėjančio žlugimo. Kaip ir anksčiau, Christopheris Nolanas sugeba iki maksimumo išspausti iš kiekvienos temos gana stiprų pamatą turintį darbą. Kaip ir filme „Pradžia“, taip ir čia matomas pasaulis, kuriame vyrauja režisieriaus filosofinio pobūdžio vizijos. Iki pusės filmo net sunku suvokti visos šios kelionės esmę.
Būtent pirmojoje filmo dalyje istorijos pateikimas žiūrovui leidžia įsitraukti į pono Nolano matomą pasaulį, tačiau kaip ir ankstesniuose jo filmuose, sunkiai suprasti tai, ką jis norėjo pasakyti. Vis dėlto, „mind-fuck“ žanras jam sekasi išties puikiai. Įsibėgėjus veiksmui, kuris trunka beveik tris valandas, žiūrovas pradeda gauti atsakymus į jo kamuojamus klausimus.
Ypač daug naudos yra žvelgiant į naujus ir visiškai nepaliestus pasaulius. Iš karto kyla mintis – o jeigu čia pabuvotų žmogus? Taip, tokių retorinių klausimų viso filmo metu netrūksta. Patys suprantame, kad žmogus – tai didžiausias Žemės planetos priešas, sunaikinsiantis šią nuostabios gamtos planetą. Filme tas pabrėžiama, tačiau kaip ir kiekvienas parazitas, žmogus gali pritapti kitame kūne, kitoje aplinkoje, todėl nauja planeta leistų jam išlikti gyvam ir vėl pradėti savo vienintelį užsiėmimą – niokojimą.
Netrūksta ir gana kurioziškų scenų. Tarkim, kukurūzų laukų parodomi taip lyg juosta būtų apie ūkininkus. Kol dar nėra paaiškinama visų šių laukų prasmė, jie atrodo šiek tiek kraupiai – lyg žiūrėtum ne mokslinės fantastikos juostą, o ūkininkams skirtą gidą. Juokelių filme beveik nėra – kurgi ten galima juoktis iš žmonijos žlugimo. Tiesiog rodoma stipri drama apie vienos šeimos nelaimę, apie žmonijos baigtį ir apie tikėjimą.
Religinių niuansų irgi galima pastebėti. Ypač kai žmonės ieško rojaus, kuriame galėtų ramiai apsigyventi. Simbolika, kaip ir ankstesniuose režisieriaus darbuose, taip pat yra. Šiame filme ji yra šiek tiek giliau užslėpta, tačiau atidesni žiūrovai tikrai pastebės tam tikrus vaizdus, apibūdinančius evoliuciją ir istorinę raidą – lygiai taip pat kaip ir žymiajame S. Kubricko filme.
Vienintelis dalykas, kuris galbūt gali nervinti, yra veikėjai. Pagrindinis filmo herojus Kuperis – gana žemiškas vyras, drąsus, bet vis dėlto bijantis dėl savo šeimos ateities. Su juo viskas lyg ir puiku, tačiau jį lydinčios moterys šioje kosminėje ekspedicijoje nesugeba pritraukti prie ekranų. Jų replikos šaltos – lyg visiškai neturėtų jausmų, o kas labiausiai krenta į akis, tai jų nenoras, kad kažkas pasikeistų. Joms tai lyg dar viena ekspedicija, šįkart vedanti į kosmoso glūdumas.
Kuperis prikausto prie savęs visą dėmesį, todėl nuobodžiai pateiktos jo palydovės gali ir toliau šaldyti savo žvilgsniais viena kitą. Žinoma, Kuperis nėra iš tų personažų, kurie taps kultiniais arba tais, kuriuos dar ilgai prisimins, tačiau vyruko įvaizdis gana drąsiai rodo herojiškumą ir ištvermę. Tai tikro vyro pavyzdys. Po juostos peržiūros iškart kyla klausimas – iš ko Christopheris Nolanas pasiskolino idėją sukurti šią juostą?
Kaip puikiai žinome, mėgstamiausiu kino kūrėjo filmu yra 1968 metais pasirodęs Stanley Kubricko šedevras „2001: Kosminė odisėja“, kuris tapo didžiausiu įkvėpimu kuriant „Tarp žvaigždžių“. Juostos scenaristas Jonathanas Nolanas taip pat pasiskolino nemažai temų iš tokių žymių darbų kaip „Kontaktas“, „Svetimas“, „Artimi trečio laipsnio kontaktai“, „Soliaris“ bei „Teisingi vyrukai“, todėl filmas įgauna subtilaus kopijavimo braižą. Tai, žinoma, nėra blogai – reikia remtis darbais, galinčiais subrandinti kuriamą produktą.
Grįžtant prie „2001: Kosminės odisėjos“, šiame filme matomas net panašus pasakojimo tonas. Tai gali šiek tiek papiktinti S. Kubricko kūrybos gerbėjus, tačiau vis dėlto tai tik maža dalelytė viso šio įspūdingo kosminio epo, kurį mums po dvejų metų pertraukos pristatė „Tamsos riterio“ režisierius. Juostą drąsiai galima priskirti prie geriausių žanro atstovų ir netgi pasakyti, kad tai geriausias mokslinės fantastikos filmas su filosofiniais išvedžiojimais nuo 1968 metų, kai pasaulis pirmą kartą išvydo genijų S. Kubricką ir jo žymiausią veikalą „2001: Kosminė odisėja“.
Tai nenuobodus, labai įtraukiantis, ganėtinai greitas, nenuspėjamas ir labai pramoginis filmas, kuris neabejotinai paklius tarp geriausių metų projektų bei nusipelnys bent jau nominacijų Oskarų ceremonijoje.
Techninė juostos pusė
Kvepia Oskarais? Taip, tikrai kvepia. Puiki vizualinė filmo pusė leidžia pamatyti visą kosmoso grožį. Tokios stiprios ir kokybiškai pateiktos specialiųjų efektų juostos nebuvo nuo „Gravitacijos“ pasirodymo. Viskas atlikta preciziškai bei apgalvota iki mažiausių smulkmenų. Filmui net netrūksta trimatės erdvės – vaizdas atrodo labai gilus ir įtraukiantis į tą nuostabų Christopherio Nolano sukurtą pasaulį. Žinoma, kaip gi C. Nolanas kurs juostą be savo mėgstamiausio kompozitoriaus Hanso Zimmerio? Kaip ir visada, tai unikalus ir širdį virpinantis darbas, kuriam galima paploti.
Muzikinės kompozicijos papildė kiekvieną sceną. Tai vienas geriausių Hanso Zimmerio darbų nuo „Pradžios“ laikų. Įtraukiantis ir stingdantis darbas, leidžiantis per visas tris juostos rodymo valandas būti visiškoje įtampoje bei nežinioje. Kameros darbas taip pat labai stiprus. Režisierius neprašovė, pasamdęs naująjį operatorių iš Šveicarijos Hoyte‘ą Van Hoytemą, kuris pakeitė ilgametį kino kūrėjo bičiulį Wally‘į Pfisterį, nusprendusį debiutuoti kaip režisieriui filme „Viešpatavimas“. Tai unikalus darbas, kuriame rodomi ir gilūs kosminiai vaizdai, ir veikėjų drama bei kruopščiai kino kūrėjo paruošta aplinka.
Baigiant aptarti techninės pusės privalumus galima paminėti ir nepriekaištingą juostos montažą, kuris leidžia C. Nolano papasakotai istorijai įgyti dar daugiau prasmės. Nepamirškime ir apie galingą, taip, tiesiog galingą garso montažą, kuris kartu su garso takeliu sukuria neišdildomą įspūdį peržiūros metu. Taip, už šį darbą juostai tikrai galima skirti po Oskarą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Ne ką mažiau įspūdingas ir aktorių kolektyvas, kurį papildo net keturi Oskarų laureatai bei daugelis šiai prestižinei premijai nominuotų aktorių. Kaip dažnai juokaujama, Ch. Nolanas mėgsta dirbti su savo senais pažįstamais, todėl nenuostabu, kad juostoje galima pamatyti ir jo ankstesnių filmų bendradarbius. Pirmiausia, tai praėjusių metų geriausias aktorius Matthew McConaughey‘is, kuris parodo, kad ne vien dramose yra „kietas“.
Nors filmas ir sukurtas dramos pavidalu, tačiau aktorius sugeba pateikti save ir iš visiškai kitokios perspektyvos, iš herojinės pusės. Labai puikus atsidavimas vaidmeniui, kurį vainikuoja daugelis svarbių dialogų ir įtikinamų emocijų perteikimai.
Aktorių papildo dvi gražiosios lyties atstovės – Anne Hathaway bei Jessica Chastain, kurių personažai taip pat iškeliauja su Kuperiu ieškoti naujų pasaulių. Nors aktorės atrodo itin šaltai, jos sugebėjo sukurti nemažai teigiamų emocijų, leidžiančių suprasti, kad filme jos irgi turi savo atliekamą funkciją, nėra tik vegetuojančios lėlės. Kaip gi Nolano filmas be jo paties mylimiausio aktoriaus, britų kino legendos Michaelio Caine‘o, su kuriuos jis bendradarbiauja nuo 2005 metų? Nors aktoriaus funkcijos filme nėra tokios svarbios, tačiau vien jo pasirodymas sukelia šypseną. Be šių keturių žinomiausių veidų, filmas kupinas ir antraplanių veikėjų, kuriuos įkūnijo Wesas Bentley‘is, Elyesas Gabelis, Casey Affleckas, Topheris Grace‘as, Johnas Lithgowas ir kino legenda Ellen Burstyn. Taip pat žiūrovų laukia staigmena – labai trumpam filme pasirodo vienas iš populiariausių mūsų dienų aktorių. Kas? Tegul tai lieka paslaptimi tiems, kurie nėra matę filmo.
Verdiktas
„Tarp žvaigždžių“ – tai kelionė po tolimiausius galaktikos užkampius nepriekaištingo grožio kosminėje odisėjoje. Ji vyksta ieškant atsakymo į egzistencinius klausimus apie žmonijos svarbą visatoje, likimą ir padarinius Žemės planetai, kurie padeda suvokti visą gamtos pranašumą prieš bejėgę žmogaus valią.
Tai yra vienas reikšmingiausių šių metų kino projektų, kuris mokslinės fantastikos žanre savo genialumu nusileidžia tik 1968 metais pasirodžiusiam šedevrui.