Kitiems tobula buveinė asocijuojasi su vaizdu – pro langą matoma jūra, kalnais, pievomis ar ežerais, lauke jaučiama šiluma, kurią paįvairina gaivaus vėjo gūsis arba švelnus šaltis ir sniegas, kuris taip elegantiškai nusileidžia ant įkaitusios nuo pūkinės striukės odos. Vis dėlto, filmas „Prieglobstis“ ( „Shelter“) – ne apie tokias gyvenimą praskaidrinančias svajas.

Tai istorija apie apie tokį prieglobstį, koks egzistuoja ir kokį įsivaizduoja du – kardinaliai besiskiriantys, gyvenimo sužlugdyti žmonės – Tahiras ir Hana.

Istorija

Filmo siužetas – paprastas. „Prieglobstis“ nėra tas festivalinis filmas, po kurio lieki nesupratęs, ką iš viso stebėjai tas pusantros, o neretai ir daugiau valandų. Kaip jau minėjau, siužetas – paprastas, lengvai sekamas, neturintis nelogiškų šuolių į nebūtį ar tiesiog į praeitį.

Dviejų benamių naujas gyvenimo etapas yra pateikiamas patraukliai. Iš pradžių matome kaip gražiai, netgi kiek komiškai užsimezga draugystė, kuris vėliau pereina į, atrodo, tobulą istorijos tęsinį. Vis dėlto, geri dalykai ilgai netrunka. Taip pagrindiniams filmo herojams ir tenka vėl susidurti su skaudžia ir dažnai pasiaukojimo reikalaujančia benamio kasdienybe. Viską apsunkina tai, kad abu herojai tampa pora, vieno rūpesčiai ir vargai tampa kito rūpesčiais ir vargais, todėl galima tik atsilošti ir grožėtis, ką vienas dėl kito gali padaryti įsimylėję benamiai, ištikti varginančios ir gyvenimą apsunkinančios – žiemos.

Techninė pusė

Meninė filmo pusė yra tikrai nebloga. Režisūra nėra nuobodi, tuo reikia džiaugtis, turint omeny, kad filmą režisavo buvęs aktorius Paul Bettany, ir tai – jo debiutinis darbas. Filme pavyko gana neblogai išnaudoti scenas ir tragišką veikėjų gyvenimo tarpsnį. Sujungus režisūrą su santykinai solidžiai atliktu operatoriaus darbu gauname malonų akiai filmą, kuris yra sutelktas į tai, apie ką vis dėlto ir yra istorija – apie dviejų žmonių gyvenimo tragedijas ir apie tai, kaip vienas kito padedami jie stengiasi išbristi iš stereotipiško valkatų gyvenimo būdo ir vėl užkopti į bendrąjį visuomenės sluoksnį.

Aktoriai

Anthony Mackie labai neblogai perteikė musulmono Tahiro veikėją. Vaidinti valkatą nėra lengva, ką jau kalbėti apie valkatą su siaubinga praeitimi, tačiau aktorius puikiai perteikia mums dorąjį Tahirą. Tiesa, kartu su savo dorybėmis Tahiras yra ir siekiantis išgyventi, tokiu jį padarė jo gimtinė, tad galima pastebėti tai, kad jo dorumas ne visose situacijose paima viršų ir leidžia jam transformuotis į žvėrį, koks jis ir yra, ir nuo kurio jis stengiasi pabėgti.

Visai kitokia yra Hana (Jennifer Connelly), kurios praeitis, kaip ir Tahiro, yra paženklinta netektimi, tačiau jos metodai susidoroti su šia netektimi yra labiau bėgimas nuo užgriuvusios atsakomybės ir realybės, nuo kurios ji galėjo slėptis savo puikiai aprūpintame gyvenime, kol jo nesukrėtė netektis. Besišlaistančiai Niujorko gatvėmis Hanai belieka skandinti savo depresiją pigiuose narkotikuose, kol ji nesutinka kito, daug stipresnio narkotiko – Tahiro.

Verdiktas

„Prieglobstis“ tikrai yra tas filmas, kuris siužeto metu 180 laipsnių kampu pakeičia veikėjų prioritetus. Prieglobsčio sąvoka Tahirui ir Hanai prasideda sausa ir ramia užuovėja gatvėje, kurią vėliau keičia prabangus, vasarai paliktas butas, o galiausiai prieglobsčiu jiems tampa nebe materialus pojūtis, o abipusis rūpestis, kada vienas kitam veikėjai tampa prieglobsčiu nuo skaudžios praeities ir dar skaudesnės dabarties, kuri nuolat gimdo vis daugiau iššūkių sukuriantį rytojų.