aA
Ekscentriškasis danų kino režisierius, skandalingasis Larsas Von Trieras, užsitarnavęs Kanų Kino Festivalio „personos non grata“ statusą, pristato savo trečią, labiausiai kontraversiškai vertinamą „Depresijos“ trilogijos darbą, kuris savo filosofiniais išvedžiojimais supažindins iš labai vaizdžios pusės su nimfomanijos problema, kurioje paskęsta nemažas būrys moterų – juostą „Nimfomanė“ (angl. Nymphomaniac).
© "Acmefilm" nuotr.

Kino skandalistas kviečia atsidurti niūriame ir nemaloniame akims vienos moters pasakojimo pasaulyje, kuriame bus tiriama visa jos seksualinių išgyvenimų kelionės nuo vaikystės iki suaugusios moters. Šis kelias virsta į tikrą nužmogėjimo pragarą.

Apie ką mes čia…

Šaltą ir visiškai apsiniaukusį vakarą gatvėje guli sumušta moteris, vardu Džo. Moterį aptikęs vyras pagaili jos ir pradeda ją globoti, parsitempdamas ją į savo namus. Paklausęs, kas vis dėlto įvyko, Džo pradeda savo pasakojimą nuo pradžios, kuriame nėra vietos nei ašaroms, nei gailesčiui nei džiaugsmui...

Kūrinio vidus

Prologas:

Režisierius Larsas Von Trieras su kiekvienu savo nauju filmu lyg ir bando vis labiau šokiruoti kino žiūrovus nekasdieniais reginiais ir kai jau atrodo, kad daugiau jis nesugebės niekuo nustebinti, jis ir vėl iššauna lyg iš patrankos su šokiruojančio turinio darbu. Naujausias meistro filmas buvo kuriamas kaip vientisas pasakojamas apie nimfomanijos išraišką iš vienos moters lūpų, apie jos gyvenimo potyrius su šia neprasta dalia.

Juosta buvo kuriama kaip dviejų skirtingų versijų drama, kurioje buvo galima įžvelgti tiek atviresnio konteksto pasakojimą, tiek žymiai švelnesnio. Pasižiūrėjus abu variantus tenka sutikti, jog stipresnį poveikį turi taip vadinama necenzūruota režisieriaus versija, kurioje dominuoja atviros sekso scenos. Būtent jos ir privertė filmo prodiuserius pristatyti du juostos variantus, priklausomai nuo to, kur jis bus rodomas, o tuo pačiu - padalyti juostą į dvi dalis, kas tiesiog neatleistina, nes filmas iš karto praranda savo tęstinumą ir bendrą sukurtą iliuziją.

Naujausias L. Triero filmas taip pat apibendrina visą jo kino karjerą, kuri, sakykim atvirai, yra labai įspūdinga. Visiškai skirtingų filmavimo stilių ir aštuonių istorijų dėka galima įžvelgti ankstesnių kino kūrėjo darbų bruožus, kurie taip ir veržiasi iš ekrano pusės, jog galiausiai žiūrint filmą suvokiame, kokios detalės priklauso kokiam filmui.

Žinoma, tai ir nuostabios „Depresijos“ trilogijos triumfas, kuriame vėl atrandame moteriškų išgyvenimų filosofiją, pavirtusią į nepriekaištingą monologą su žiūrovais, kuriems gyvenimo patirtis ir santykiai su priešinga lytimi padės suvokti visą režisieriaus idėją.

Kas slypi jo sukurtame nimfomanijos kamuojamos moters pasaulyje? Visa tai skirstoma į dvi filmo dalis, kurios sudaro vientisą kelionę į pagrindinės veikėjos pasąmonę, iš kurios bus labai sunku pabėgti dideliame ekrane peržiūrėjus šį konstruktyvų pasakojimą, kuris vis dėlto būtų patrauklesnis, jeigu visame pasaulyje pristatinėta būtu tik viena, penkių valandų necenzūruota versija.

„Pirma dalis – kelio pradžia“

Pirmoje taip vadinamoje juostos dalyje, susidedančioje iš keturių su puse skyrių, L.Trieras leidžia mums artimiau susipažinti su Džo personažu nuo jos ankstyvų metų iki paauglystės, kurioje mergina tampa priklausoma nuo labai didelio kiekio vyrų ir jų lytinių organų.

Kas įdomiausia, tai labai aiškiai išaiškinama nimfomanijos sąvoka, todėl kino kūrėjas medicininiais terminais apipintą pasakojimą pristato iš detalios pažintinės pusės, kurią būtų galima pamatyti nebent dokumentiniuose filmuose ir apie ją perskaityti knygose. Tai vienas iš daugelio filmo pliusų, kuriuo mums padedama kruopščiai ir nuosekliai narplioti nimfomanijos problemą moteryse.

Džo pasakojimas, prasidėjęs nuo jos vaikystės akimirkų, parodo, jog jau nuo pačių mažiausių metų nimfomanijos kamuojamoms moterims pasireiškia geismas, tik tai dar netampa priklausomybe, nes vaiko suvokimas šiais klausimais tiesiog yra visiškai nulinis. Kita vertus, filme parodoma jos meilė tėvui, kuris jai gyvenime buvo pirmu vyru. Režisierius savo sąmoningais išvedžiojimais parodo ir tą tiesą, kurioje gyvena tam tikros mergaitės, geidžiančios savo tėvų.

Toks nukrypimas yra savotiškas, nes akivaizdu, kad vaikas prisiriša prie to, kas jam skiria daugiausiai dėmesio jį auklėjant. Šiuo atveju tai tėvas, kuriam ji buvo viskas, o jis jai - irgi. Problemos su motina aiškiai parodo, kad nėra jokių bendrų interesų ar santykių, kai galima manipuliuoti vaiku ir nuvesti jį tinkama linkme link geresnio gyvenimo.

Galima sakyti, jog motina ir buvo viena iš didesnių nepasisekusio Džo gyvenimo problemų. Tuo tarpu L. Trieras parodo dar vieną taiklų faktą. Merginos, kurios neturėjo tėčių, arba turėjo pernelyg abejingus joms tėvus bando užglaistyti savo vaikystes traumas su pagyvenusiais vyrais, kuriems jei jaučia ne aistrą ar seksualinį potraukį, tai bent prisirišimą ir norą būti reikalingomis.

Filmo siužetinės linijos eiga šokinėja iš vieno pasakojimo į kitą, o tai labai gerai, nes šiek tiek atslūgsta psichologinis spaudimas, kuris jaučiamas jau nuo pat pirmų juostos akimirkų, kuriose vyksta dialogas tarp Džo ir žvejo. Du skirtingi, tačiau visai artimi sau pasakojimai rodomi lygiagrečiai. Dėka metaforiškų L. Triero įžvalgų, žvejybos palyginimo su seksualiniu geismu, viskas galiausiai susilieja į vieną stiprią istoriją. Kartu nepasigendame ir religinių niuansų, kuriais bandoma parodyti krikščionybės pasekmes ir religijos piršimą prieš žmogaus valią. Vis dėlto, nelabai mėgstamas katalikų, danų skandalistas puikiai pašiepia jų norą sugražinti viduramžių hierarchiją ir vėl pasėti pasaulyje vienareikšmę dominuojančią religinę jėgą.

Kaip jau galima suprasti, šį filosofinė kelionė apčiuopia ne tik moterišką pusę, tačiau ir parodo, kokie trapūs ir geidulio kamuojami yra vyrai. Iš vyrų pozicijos matomas vienas svarbus aspektas – dominavimas ir buvimas ypatingu vienai ar kitai moteriai, ypač sekso metu, tai labai paryškina jo vyriškumą. Pokalbiai apie pirmąjį kartą, apie pirmąjį orgazmą, apie geriausią seksą skatina vyriškos lyties atstovus būti vyrais. Patenkinti moterį - tai jau didelis žygdarbis, o jeigu ji dar ir apie tai garsiai šneka, tai pasitikėjimo skalė išauga iki debesų.

Kalbant apie nekaltybę, tai jos sureikšminimas irgi turi tam tikrų pasekmių. Vienoms moterims tai didžiausias turtas, kuriuo jos nori pasidalinti tik su tuo vieninteliu, kitoms tai uždrausto vaisiaus nuskynimas ir pabandymas pajausti lytinį malonumą, o kitoks, tokioms kaip Džo, tai nieko nereiškianti plėvelė. Kaip bebūtų, manau, kiekviena moteris nori savo pirmą kartą patirti su geidžiamu, mylimu vyru, kuris jai atrodo idealus kandidatas. Dažnai tenka nusivilti, kartais pajusti šleikštulį, tačiau galiausiai iki gyvenimo galo prisiminimai bus apie tą pirmąjį kartą, nesvarbu, koks skaičius vyrų bus pabuvojęs moteryje.

Juostoje irgi nagrinėjamas lytinis merginų brendimas ir noras pasipuikuoti prieš kitas, padaryti kažką neįmanomo arba visiškai pašėlusio. Šiuo atveju dėmesys skiriamas vyrams ir jų skaičiui. Paauglystės problemos gali tapti tramplinu į tolimesnį gyvenimą ir šiuo atveju Džo nepasiseka, ji tampa sekso verge, kuriai jau nėra kelio atgal.

Režisierius subtiliausiai pateikia ne tik nimfomanijos atsiradimą pas jauną mergaitę, tačiau ir jos psichologines problemas, kurios veda link savižudybės. Kartu pasireiškia ir meilės jausmas, kuris leidžia merginai jaustis saugiai. Bet argi tai tikroji meilė? Deja, tai tik norimo žmogaus geidulys, kuris vis auga ir auga, kol perauga į nesąmoningo seksualinio troškulio jūrą. Ji naikina viską, kas pasitaiko jos kelyje. Ypač vyrų gyvenimus, kurie turi šeimas ir vaikus bei jaučia jai didelį prisirišimą. Tuo ir pasibaigia pirmoji filmo dalis, kurią taip maloniai pristatė režisierius ir jo prodiuserių komanda.

„Antra dalis – priklausomybė nuo sekso“

Antroje„Nimfomanės“ dalyje pamatome visiškai kitokios Džo portretą. Ji jau nejaučia malonumo dėl sekso, nejaučia jokios meilės ir yra visiškai abejinga sau, jai tik reikia daugiau ir daugiau orgazmų, kurie sugeba nuraminti jos nesustabdomą troškimą. Moteris jau nesupranta, kur realybė, o kur jos fantazijos vaisius, kol galiausiai nepraranda savo visai neblogai susiklosčiusio šeimyninio gyvenimo, kuriame yra viskas, ko tik gali norėti moteris.

Šioje dalyje filmo pasakojimas pavirsta į dramą su detektyvo elementais, kurioje jau atskirai pateikiamas subrendusios moters gyvenimo etapas, kuris suteikia jai dar didesnius nusivylimus. Ji pradeda kariauti su savo priklausomybe, tačiau visiškai be kokio nors rezultato, galiausiai tenka apsilankyti terapijoje, kurios tikslas – pašalinti nereikalingą geidulį, niokojantį gyvenimą.

Dvi skirtingos, tačiau savaip įdomios terapijos parodo, jog ne kalbamis, o veiksmais tenka kovoti su savimi. Būrelis nimfomanių (priklausomų nuo sekso) ir efektingas vieno jaunuolio būdas pašalinti visas nebūtinas mintys iš galvos parodo tik vieną svarbų dalyką – dėl savo gėrovės tenka kovoti griežčiausiomis priemonėmis, o ne aimanuoti dėl nevykėliškos gyvenimo dalios. L. Trieras savo meistriškumu dar karta įrodo, jog žmogus - tai vienintelis pasaulyje parazitas, kurį dar galima perauklėti.

Šis pasakojimas žymiai grubesnis, atviresnis ir pernelyg brutalus. Atviros sekso scenos, smurto banga ir tiesiog melancholiškai nuteikiantis veiksmas sudaro puikų pamatą užbaigiant režisieriaus trilogiją, kurioje susirinko tiek daug žmogiško purvo, jog darosi tiesiog kraupu ir kartu nemalonu.

Tokia antra dalis išties sugeba prikaustyti prie ekrano ir nei akimirkai nepraleisti nei vieno genialaus dialogo ar frazės, kurios sudaro didžiausią pamatą Triero fantazijos pasauliui. Tai kelionė į užmarštį, kurioje nedominuoja pagarba artimam, o vien tik gyvuliškų instinktų kamuojamų žmonių portretas.

Nuostabi ir labai aiškiai duodanti suprasti nimfomanės problemą pabaiga leidžia susidėlioti visas mintis į vieną mozaiką, kuri dar ilgą laiką išliks mintyse po finalinių titrų. Tai filmas, kuris dar ilgai bus prisimenamas. Tai filmas, kuris pralenkia savo laiką ir erdvę, nes tai vienas iš pačių įsimintiniausių filosofinio pobūdžio darbų šia tema.

Epilogas:

Filmas be abejo tampa vienu svarbiausių šių ir net kelių metų įvykių, kuris pelnė daugelio institucijų nemalonę, taip pat ir Lietuvoje, kurioje juostą buvo galvojama uždrausti dėl jos pernelyg pornografinio turinio, kuris iš tiesų tėra tokia menka dalis, jog galima teigti, kad čia jo tiesiog nebuvo.

L.Trieras puikiai sugebėjo šokiruoti dievobaimingas ir, matyt, nuogo kūno bijančias davatkas, kurioms vien jau žodis „seksas“ leidžia patirti diskomfortą. Taip, filme rodomos atviros scenos, kuriose dominuoja vaginos, peniai ir lytiniai santykiai, tačiau jų čia tiek mažai, kad priskirti filmą prie pornografinių reikia būti tikrai neišmanančiu kinematografijos.

Filmas, turintis puikų filosofinio pobūdžio pamatą, kuriame kiekvienas iš personažų demonstruoja atskiras sąvokas, tėra dar vienas šedevras, galintis pašiepti žmonijos bevertiškumą ir savęs nemylėjimą. Tą patį bando padaryti ir tam tikros filmą draudžiančios institucijos, kurioms meninis kinas yra lygus vulgariam suaugusiems skirtam produktui. Vienas žodis apie Larso naujausią darbą – genialu! Tikėkimės, kad filmui bus leista pasirodyti mūsų šalies kino ekranuose ne tik festivalio metu, bet ir dar po jo.

Techninė juostos pusė

Visas filmas, kaip jau ir minėta, yra puiki duoklė visiems ankstesniems režisieriaus darbams, tačiau kaip bebūtų, tai dar ir kinematografijos evoliucijos reiškinio pavyzdys, kuris kiekvienoje istorijoje pateikia vis kitokį filmavimo ir paties pasakojimo stilių.

Operatoriaus darbas - kaip vienas didelis drebančios kameros efektas, kuriame vaizdingai ir be kokių nors skrupulų pateiktas veikėjų ir aplinkos bendras vaizdas atrodo kaip dalėlė gyvenimo kasdienybės. Nėra pernelyg šviesių kampų, tik visa filmo neviltis ir depresiškas turinys – jis meistriškai pateikiamas kameros pagalba.

Juosta gali pasigirti dieviškais tokių klasikos meistrų kaip Dmitrijus Šostakovičius ar Johanas Sebastianas Bachas muzikos kūriniais. Taip pat - ir aštresniais ir labiau prie atmosferos tinkančiais Rammsteino bei Steppenwolfo gabalais, kurie sudaro išties stiprų pamatą pasakojamai istorijai ir jos eigai. Ypač Rammsteino „intro“ ir „outro“ pirmame filme su daina „Fuhre mich“ padaro neišdildomą įspūdį.

„Nimfomanė“ gali pasigirti ir nuostabiu montažu, kuris kiekvieno istorijoje atrodo taip sklandžiai, jog bendras pasakojimo pamatas visiškai nenukenčia, tik dar labiau pagerina rodomą ekrane situaciją. Demonstruojamas puikus ir intrigą išlaikantis vaizdo suderinimas, prie kurio tiesiog sunku prikibti, nes viskas atrodo tobulai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kiekvienas iš filme vaidinančių aktorių atskleidžia labai skirtingus, tačiau artimus pagrindinei temai herojus, kurie sudarę stiprų veikėjų pamatą nepabijojo apsinuoginti prieš kameras.

Pagrindinio personažo atlikėja, režisieriaus mūza, išskirtinės charizmos britė Charlotte Gainsbourg jau trečią kartą iš eilės sukuria vieną už kitą įdomesnius personažus, vaidindama pas danų kino meistrą. Jos veikėjos psichologinio portreto atskleidimas leido padaryti filmą tokį, koks jis ir buvo suplanuotas. Aistringai, be kokių nors skrupulų, be graužaties jausmo atsipalaidavusi aktorė pristatė savo patį išraiškingiausią vaidmenį. Tiek daug skausmo ir nevilties jos akyse buvo tik „Antikriste“, režisuotame to paties kino genijaus.

Jaunąją Džo suvaidinusi Stacy Martin, pirmą kartą pasirodžiusi kino ekranuose, taip pat verta didelių plojimų. Pirmame filme dominavusi mergina atvirais pasirodymais priverčia pasijausti nejaukiai dėl jos seksualumo ir visiškai neprognozuojamo viliojimo meno net per ekrano prizmę. Taip, šis Džo personažas žymiai patrauklesnis nei tas, kuris liko po ilgamečių seksualinių santykių su tūkstančiais vyrų.

Vyriška aktorių kompanija žymiai platesnė, todėl išsirinkti, kuris aktorius sukūrė svarbiausią vaidmenį, o kuris pagrindinį - sunku. Atsižvelgus į pačia istoriją, tai žinoma, kad svarbiausiu filmo personažu tampa Džeromą suvaidinęs Shia Labeoufas, kuris po filmavimo visiškai pasikeitė.

Aktorius nepabijojo pademonstruoti savo vyriškumo ir jo įrankio, todėl visos scenos, kuriose matomas jo agregatas - tikroviškai nufilmuoti kadrai. Stiprus, bet kartu pernelyg monotoniškas veikėjas, kuriame pritrūko savitos charizmos ekrane. Kaip bebūtuų aktorius padarė milžinišką darbą ir parodė, jog jis jau seniai nebe vaikas, lakstantis paskui metalinius robotus.

Pagrindinį vyrišką personažą suvaidino ekrano legenda, Stellanas Skarsgardas, kuriam viską pasakoją sumušta Džo. Aktorius parodo visą savo meistriškumą, todėl daugelyje scenų vykstantis dialogas emocionaliai perteikia jo vaidinamo personažo vidinį pasaulį, kuris galiausiai atsiskleidžia filmo pabaigoje, paskutiniosiose scenose, būdingose visiems vyrams.

Labai seniai matytas didžiuosiuose ekranuose kultinis Christianas Slayteris pagaliau gauna progą pasireikšti stipriame ir labai lauktame projekte. Aktorius savo vaidmeniu parodo, jog turi daug neišnaudotos talento, todėl tikėtina, kad po jo pasirodymo „Nimfomanėje“ Holivudas vėl atkreips dėmėsį į jo užgesusią žvaigždę.

Jamie Bell, kuris tampa analogišku antros dalies Džeromo atvaizdu, atrodo irgi šiek tiek įsitempęs, nes tai pats atviriausias aktoriaus filmas, kuriame jam tenka darbuotis rankomis ne iš geriausios perspektyvos. Aktorius, žinoma, auga, ir jis lieka pastebėtas tokių meistrų kaip L. Trieras, tačiau ekrane matomas nepasitikėjimas savimi kenkia jo vaidinamam personažui, kuris yra vienu iš svarbiausių Džo ligos šalinimo komponentų.

Aktorių paradą savo trumpu ir draugišku pasirodymu užbaigia puikusis Williemas Defoe, kuris jau turėjo reikalų tiek su Charlotte, tiek su režisieriumi 2009 metų filme „Antikristas“. Tiesiog malonus akiai draugiškas pasirodymas, nuo kurio niekas nepasikeičia.

Pagrindinių ir žinomų aktorių gretas papildė ir ekrano naujokai bei epizodiškus vaidmenys gavę taip vadinami vienkartiniai kino praeiviai, kuriems tai pirmas ir paskutinis kartas pasirodant didžiuosiuose ekranuose. Visi atliko savo pareigas kuo įmanoma įtikinamiau, todėl filmo lygis nenukrenta dėl neprofesionalų veiklos ekrane.

Verdiktas

„Nimfomanė. I ir II dalys“ – tai naujausias Larso Von Triero šedevras kiekvienam išskirtinio kino mėgėjui. Jame, kaip ir ankstesniuose režisieriaus projektuose, ypatingai didelis dėmesys skiriamas žmogaus vidinio pasaulio, apipinto įvairiausiomis filosofinio pobūdžio metaforomis, nagrinėjimui.

Puikiausios aktorių vaidybos, nenusibostančio ir kruopščiai pateikto scenarijaus bei visiškai be kokių nors sąžinės graužaties pateikiamų vaizdžių ir suaugusiems parodytų scenų juosta yra vienas iš pačių išradingiausių pastarųjų metų projektų, kuris atiduoda duoklę jo kūrėjo gyvenimo pasiekimams.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 10/10
Techninė juostos pusė – 10/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 9/10

Bendras vertinimas: 10/10

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Motina įsitikinusi, kad tokio vaizdelio neturėtų būti trečiokų pratybose (61)

Baigėsi vasara, prasidėjo naujieji mokslo metai. Mokinukai sugužėję į savo klases, susitikę su...

Viena detalė IKI parduotuvėje sukėlė klausimų: ar tai leidžiama? (18)

DELFI vis gauna skaitytojų laiškų, kurie yra susirūpinę, ar Lietuvos prekybos tinklai tinkamai...

Statau, kaip noriu: priekabai jau leidžiama užtverti perėją? (13)

DELFI skaitytojui užkliuvo Vilniuje, Salininkuose, „Škodos“ vairuotojo netinkamai pastatytas...

Kauniečiai nusistebėjo: užsukus į parduotuvę, jiems buvo parodytos durys (15)

Į „Kas vyksta Kaune“ redakciją kreipėsi kauniečiai, kurie mandagiai arba ne taip gražiai buvo...

Skaitytoja pasibaisėjo situacija viename Lietuvos pašto skyriuje (6)

Mamoms su vežimėliais ir neįgaliesiems situacija Vilniaus Lazdynų mikrorajono Lietuvos pašto...

Top naujienos

Rusijos strateginėje zonoje atsivėrė pavojingas kelias (47)

Prieš porą savaičių, kai dangus buvo ganėtinai saulėtas, o oro sąlygos buvo santykinai...

Lietuva užsienio akimis: darbuotojai emigruoja, bet pensininkai lieka (281)

Kad nepatirtų ekonominio nuosmukio, rytinėms ES narėms teks susigrąžinti išvykusius darbuotojus...

Rimvydas Valatka. Išgirsti popiežių Pranciškų pavergto proto šalyje (505)

Kodėl pavergto proto? Juk popiežius Pranciškus aiškiai pasakė, kad „ši tauta iš tiesų...

Rusijos scenarijus 2050-iesiems: Kremlius prognozuoja neišvengiamą karą su Vakarais (746)

Susiskaldžiusi Europa , stagnuojančios JAV ir drąsus daugiapolis pasaulis, kuriame Kremlius...

Bastys: man reikia mandato, kad galėčiau tarnauti su nauja priesaika (43)

2017 metų gruodį prieš pat Kalėdas Konstitucinis Teismas paskelbė, kad Seimo narys Mindaugas...

Velionės laidotuvės virto farsu: kur pagarba mirusiajam ir artimiesiems? (52)

Rugsėjo 9 dieną laidojome kaimynę ir daugiavaikę mamą, kuri buvo užauginusi 7 vaikus.

Finansų planavimo programėlės – išmanus būdas taupyti (4)

Finansų ekspertai sako, kad tarp turtuolio ir vargšo paprastai būna vienas esminis skirtumas –...

Baigėsi popiežiaus vizitas Lietuvoje: miniai žmonių – išskirtinis gestas linkėjo tapti vilties švyturiu, atnaujinta 19.00 (1375)

Popiežius Pranciškus sako, kad skaudžią istoriją išgyvenusi Lietuva gali tapti vilties švyturiu...

Tikrieji žmogaus teisių gynėjai nepamena Gražulio nuopelnų (166)

Petro Gražulio paskyrimas į Žmogaus teisių komitetą ne tik sulaukė 16 tūkst. parašų,...

Mokslininkai pasiūlė devynias priežastis, kodėl iki šiol dar neaptikome nežemiškos gyvybės (55)

Šiuo metu mokslininkams žinoma, kad visatoje egzistuoja milijonai, o gal ir milijardai planetų,...