Naujausias grupės albumas „Death Magnetic“ pasirodė 2008-aisiais. Pastarieji penkeri metai aiškiai nusako vidinę grupės būseną ir dabartinę karjeros strategiją. Inauguruota į Rokenrolo šlovės alėją, atšventusi jubiliejų pasirodymu su buvusiais grupės nariais, „Metallica“ jau tikrai galėtų nusėsti užtarnauto poilsio roko istorijoje. Tačiau vietoj to grupė palieka įrašų gigantus „Warner Bros“, įkuria nepriklausomą įrašų kompaniją „Blackened“, imasi rengti festivalį „Orion“, suteikiantį galimybę gerbėjams iš arčiau susipažinti su grupės nariais, įrašo eksperimentinį albumą su – ko mažiausiai tikėtumeis – Lou Reedu, o dabar, užuot tiesiog susirinkusi pinigėlius už eilinį koncertinį DVD, dar ir išleidžia 20 mln. dolerių pusiau vaidybiniam 3D filmui...
Išankstinė nuomonė: visiška „šyza“
Grupė išsijuosusi pasakojo apie daugiakampę sceną – sudėtingiausią, kokia kada nors buvo pastatyta uždaroje arenoje. Ji veiks kaip vaizdo projekcija ir iš jos iškils „Metallicos“ istoriniai atributai: elektros kėdė, teisingumo deivės statula, šviečiantys kryžiai, kabantys karstai, krūva pirotechnikos. Hm, gal kiek daugoka...
Vaidybinės filmo dalies siužetas irgi nežadėjo nieko filosofiško: įsakytas „Metallicos“ komandos, „čiuvas“ su riedlente (vaid. Dane Dehaan) turi nueiti nežinia kur ir atnešti nežinia ką. Mieste jis regi pakaruoklius, degančias policijos mašinas, milžiniškus arklius, riaušes ir kraujus... Dialogų nėra. Daugmaž „Kietas riešutėlis 14“. Vengrų kilmės režisierius Nimródas Antalis išgarsėjo fantastiniu veiksmo filmu „Grobuonys“, taigi didelės išminties tikėtis tarsi ir neverta.
Šiaip ar taip, „Metallica“ pasižymi tikrai apgalvotais viešaisiais ryšiais: 32 mln. jų gerbėjų „Facebook“ reguliariai matė nuorodas į filmo anonsus, užkulisių medžiagą, grupės susitikimus su gerbėjais ir po daugelio metų - pasirodymą TV laidoje. Tad pasiryžti į filmą neiti būtų tikrai nelengva.
„Through the 3D“
Filmo pavadinimo, atkartojančio koncertuose retai atliekamos „Metallicos“ dainos „Through the Never“ pavadinimą, lietuviškas vertimas „Įveikę prarają“ netinka nei filmui, nei juo labiau dainai apie buvimo visatoje prasmės paieškas. Manau, arčiau tiesos būtų „Anapus laiko“.
Filmo premjerą 600 vietų „Forum Cinemas Vingis“ salėje stebėjo ir kėdes į ritmą spardantys penktokai, ir jau turbūt šeštą dešimtį pasiekę žiūrovai. Kaip ir turi būti, aidėjo plojimai ir šūksniai. Taip pat ir skundai dėl spaudžiančių 3D akinių. 2008 m. bene pirmąjį trimatį koncertinį filmą pristatė U2. Vėlesni bandymai buvo skirti Katy Perry, „Jonas Brothers“ ir „One Direction“ klausantiems paaugliukams.
Svarbiausias „Metallicos“ 3D sumanymas – įsileisti žiūrovą ant scenos. Net ir daugkartiniai grupės koncertų lankytojai nėra sėdėję šalia būgnus mušančio Larso Ulricho ar nuo scenos matę tai, ką mato muzikantai. 24 kameros skraido virš milžiniškos arenos, bet įspūdingiausia grupės narius stebėti ne, kaip įprasta, iš apačios, o stovėti jų lygyje, realiai suvokti muzikantų ūgį, scenos išplanavimą (susirūpinusius 50-mečių muzikantų fizine būkle galima nuraminti: Jameso Hetfieldo balse jėgos pakanka, visi keturi tikrai pasitempę, pasilaikę dietos, apsikirpę ir t. t.)
Režisierius išdrįso palikti atvirą pabaigą ir apskritai neaiškinti, apie ką gi čia tas filmas, be to, susitvarkė su sudėtinga užduotimi: kaip pertraukti intensyvų koncertą vaidybiniais intarpais, nesunervinant reiklių gerbėjų. Siurrealistinė siužetinė linija su koncertu susiūta tikrai kruopščiai.
Iš esmės tai viskas, ką galima papasakoti apie filmą, nesugadinant efekto jo dar nemačiusiems. Vėl reikia pagirti neplepią reklamos kampaniją, nutylėjusią geriausias filmo vietas. Tikrai ne vienas pusantros valandos (filmo lakoniškumas – visada geras bruožas) prasėdėjo išsižiojęs, bandydamas nuspėti, kas čia dar nutiks.
Geroji ir išvirkščioji pusės
2004 m. dokumentinis filmas „Some Kind of Monster“, atskleidęs išvirkščiąją „Metallicos“ pusę sunkiausiu grupei metu, buvo daugiau nei eilinė duoklė prisiekusiems gerbėjams. Tai labai atviras filmas apie sėkmę, kuri įpareigoja ir įkalina, apie žmones, kurie kažkada garaže kartu mokėsi groti, o dabar uždirba milijonus, bet nebegali susikalbėti, apie didžiulius pavargusius ego, kuriuos reikia paaukoti kūrybai.
Po dešimties metų grupė tikrai gali sakyti, kad kartu perėjo ugnį ir vandenį. Tai matyti ir filme „Through the Never“: viena vertus, grupė pabrėžia riziką, pavojų (atvira ugnis, elektros išlydžiai), kita vertus, leidžia sau nesklandumus (sugedęs mikrofonas, krintančios dekoracijos). Svarbiausia J. Hetfieldo pasakoma frazė: „Grojam toliau. Mums nereikia visų šitų blizgučių“. Ir jie groja – be efektų, galiausiai net ir be žiūrovų.
Naujasis filmas yra svarbus pareiškimas grupės istorijoje. Pirma, žinoma: „Mes vis dar geriausi, mūsų technologijos naujausios, mūsų scena įspūdingiausia, mūsų gerbėjai ištikimiausi“. Antra: „Mums vis dar patinka groti ir mes dar ne per seni eksperimentams“. Ir svarbiausia, trečia: „Metallica“ dar kartą parodė, kad sugeba į save pasižiūrėti iš šalies, kad veikia ne inertiškai, o sąmoningai, ir kad gerbėją laiko penktuoju grupės nariu. Nes ne vien dėl muzikos tai yra viena svarbiausių roko grupių istorijoje.