Apie ką mes čia…
CŽV gana paprastą ir ne itin įdomų darbą dirbanti ir ofiso planktonu save vadinantį Siuzan Kuper slapčia svajoja ištrūkti iš ją slegiančios patalpos ir leistis į nuotykių bei pavojų kupiną misiją. Taip pat ji neabejinga žaviam, ekscentriškam ir tikram džentelmenui, agentui Bredliui, su kuriuo moteris jau ilgai bendradarbiauja, būdama jo koordinatore. Tačiau vieną dieną Bredlio tapatybė yra atskleidžiama ir jis žūsta nuo piktavalės Reinos rankos. Reina sužino visų ją persekiojančių agentų tapatybes, todėl agentūra neturi kito pasirinkimo kaip į kovą mesti nepatyrusią Siuzan, kuri trokšta atkeršyti už savo vyriško idealo mirtį…
Kūrinio vidus
Po dviejų super hitais savo tėvynėje tapusių komedijų, režisierius Paulas Feigas pasiryžo gana įdomiam eksperimentui. Jis nusprendė sukurti Džeimso Bondo tipo komišką veiksmo filmą, kuriame visam orkestrui leido diriguoti moteriškai veikėjai. Prisiminus kitus panašios temos filmus, kuriuose nežinomas nevykėlis gauna progą pasireikšti, dėmėsio centre visada būdavo vyrai, todėl, atvirai šnekant, toks kino kūrėjo žingsnis atrodo lyg šviežias oro gūsis komedijos žanre, apsiribojant šnipų temos ypatumais.
Jau po pirmųjų scenų atrodo, kad mūsų lauks išties nepamirštama komedija, ir, pasižiūrėjus visą filmą nuo pradžios iki galo, nuomonė nė akimirkai nepasikeičia. Tai itin savo humoru patrauklus darbas, kuriame ne tik pritaikytos, bet ir komiškai pateiktos geriausios šnipų temos tradicijos. Atrodo, kad kino režisierius pateikė mums puikią progą pasišaipyti iš banalių ir jau nusibodusių žanro perlų, kuriais mus kiekvienais metais maitina įvairiausios kino studijos.
Juostą galima laikyti savotiška parodija, tačiau itin kokybiška, kartais net subtiliai pateikta, kurios tikslas ne tik mus prajuokinti, bet ir leisti suprasti, kaip kvailai atrodo kai kurie veiksmo filmai. Veiksmo scenų apstu, tačiau ir jos, nors suteikia adrenalino pojūtį ir prikausto prie kėdės įtampos perpildytomis scenomis, atrodo pernelyg juokingai.
Vien jau scena su Riko Fordo rankove ir durų rankena priverčia taip kvatoti, kad jautiesi lyg įkvėpęs į plaučius linksminančių dujų. Nors, kaip jau rašiau, tai gana kietai atrodančios veiksmo scenos, kurios neatrado nuvalkiotai.
Juosta kupina įvairiausių siurprizų, tarkim, Verkos Serdiučkos netikėtas pasirodymas įpusėjus filmui. Režisierius lygiai taip pat kaip ir vasario mėnesį „Kingsman. Slaptoji tanyba“ pristatęs Matthew Vaughnas pateikė puikią aliuziją į Džeimso Bondo, Džeisono Borno ir Džeko Rajano nuotykius, todėl šioje juostoje mes su kaupu gauname visas geriausias minėtų agentų filmų savybes.
Herojai neerzina ir yra sukurti pagal Bondo šabloną, ypač blogietė Raina, kurios atvaizdas labai teisingai atkartojo pirmuosius Džeimso Bondo blogiečių portretus. Pagrindinė herojė, nors filmo pradžioje ir šiek tiek erzina, galiausiai tampa išties patraukliu veikėju, už kurį norisi sirgti kovos lauke. Tą patį galima pasakyt ir apie Riką Fordą, kurio brutalumas ir kietas įvaizdis suteikė filmui nemažai naudos. Vis dėlto kietuolis, kuriam kartais nepasiseka, atrodo komiškai ir leidžia tobulėti filmo protagonistei.
Antraplaniai herojai taip pat nesunkiai įsilieja į bendrą vaizdą, todėl filme matome itin gerus antraplanius didvyrius ir neigiamus veikėjus.
Linksmas, labai pavažiavęs ir nenuvalkiotų juokelių kupinas komedinis Paulo Feigo veiksmo filmas kol kas tampa geriausia metų komedija, kuri nusileidžia tik puikiam „Kingsmanui“ – šiame filme irgi išvystyta komedinė ir juodojo humoro perpildyta šnipų tema. Na, o kol kas, tai geriausias režisieriaus P. Feigo darbas, kurį bežiūrint dvi valandas šypsena nedingsta. Tikėkimės, kitais metais režisierius mums pristatys ne ką mažiau kokybišką „Vaiduoklių medžiotojų“ moterišką versiją.
Techninė juostos pusė
Filmo režisūra, kaip ir jo scenarijus, patrauklus akims ir ausims, girdint išties žvalų ir gerų muzikinių kurinių nestokojantį garso takelį norisi judėti. Jame atsirado vietos tokiems hitams, kaip Mikos dainai „Boum Boum Boum“, Verkos Serdiučkos atliekamam linksmam gabalui „Dancing Lasha Tumbai“, Iggy Azalea kūriniui „Bounce“ ar grupės „Kiss“ legendinei dainai „Hearts Revolution“. Kitų muzikinių kompozicijų dėka sukuriama puiki įtampos nestokojanti atmosfera, todėl ir pats veiksmas nuo pradžių gerai prikausto prie sėdimos vietos.
Garsas taip pat geras, žiūrovai kino salėje savo kailiu gali pajusti kiekvienos iššautos kulkos garsą. Operatorius pasidarbavo neblogai, tačiau drebančios kameros efektas kai kuriose vietose neatrodė itin geras pasirinkimas. Nejaugi taip pakerėjo Džeisono Borno stilius, kad buvo norėta sukurti kažką panašaus? Bendrai panoraminiai vaizdai ir veikėjų susidūrimai nufilmuoti labai preciziškai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindiniame vaidmenyje atsidūrusi Melissa McCarthy jau trečia sykį bendradarbiauja su režisieriumi ir tai daro labai gerai. Kad ir kaip nemėgstu šios, švelniai tariant, nutukusios ir savimi patenkintos personos, bet ji sugeba gerai manipuliuoti savo išvaizda ir prisitaiko prie bet kokio vaidmens. Šiame filme ji minimaliai erzina, na, tik iš pradžių, o vėliau ji evoliucionuoja į gana patrauklų herojų. Vis dėlto didžiausia šio filmo pažiba tampa veiksmo žanro specialistas Jasonas Stathamas, debiutuojantis komediniame amplua. Ir, tiesą pasakius, jam puikiai sekasi vaidinti tokį komišką veikėją kaip Rikas Fordas. Brutalus vyriškis be kompromisų, kuriam kaskart prireikia Siuzan pagalbos.
Gražuolė Rose Byrne ir žavusis Jude‘as Law taip pat spindi. Tai įdomūs ir daugiasluoksniai veikėjai, kurie ne ką mažiau prisideda prie bendros filmo kokybės kartu su pagrindiniu McCarty/Statham duetu. Be jų juostoje galima pamatyti ir Moreną Baccarin, suvaidinusią paslaptingąją Karen Valker, Bobby Cannavalį, Allison Janney CŽV agentūros vadovės vaidmenyje. Taip pat filme prajuokino ir Curtis „50 Centas“ Jacksonas bei Verkos Serdiučkos pasirodymas.
Verdiktas
„Ji – šnipė“ – tai nuotaikingas ir nenuvalkioto siužeto šnipų temos komedinis veiksmo projektas, kuriame per beveik dvi valandas sunku atsikvėpti nuo nesibaigiančios juoko bangos, smagaus veiksmo ir, žinoma, pagrindinių juostos herojų kuriozinių situacijų, pašiepiančių visa tai, kuo mes grožimės bežiūrėdami rimtus filmus apie nelengvą slaptų agentų gyvenimą.