Režisierius kviečia visus įtempto siužeto ir vyriškų filmų gerbėjus atsidurti pačiame karinio konflikto įkarštyje, kuriame kovojama ne už savo valstybės gerovę, o už savo brolių karių gyvybes pragariškame Afganistane.

Apie ką mes čia…

Būrys jūrų ruonių (ateityje vadinkime juos „sealais“) susiruošia į visiškai nepavojingą užduotį, kurioje jie turi susitvarkyti vos keturiese. Atvykę į užduoties vietą, kariai susiduria su ryšio nesklandumais, tačiau dėl to pernelyg nesusirūpina. Viskas vyksta pagal planą, kol karių netyčia neužtinka vietiniai piemenys. Moralinių vertybių vedami kariai pakliūna į siaubingą situaciją, kai aplink skrieja kulkos, o kelias veda tik uolėtu kalnu žemyn…

Kūrinio vidus

Iškart galima pasakyti, jog filmas yra itin nuoseklus ir nė sekundei neišveda savo vagos. Kiekviena istorija, pasakojimas ar vaizdas yra svarbus ir simboliškai ar tiesiogiai susisieja su toliau vyksiančiais įvykiais. Pabrėžtas „sealų“ pasirengimas stovyklose tiesiogiai susisieja su vėliau rodomu išgyvenimu pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis karščiu alsuojančioje šalyje, kurioje nesvetimas švino blizgesys ir parako kvapas.

Kalbant apie nuoseklumą, galima tik pasidžiaugti, kad filmo kūrėjai tiesiog nepriekaištingai sugebėjo perteikti keturis pagrindinius veikėjus, galiausiai kovojusius ne tiek dėl savo, kiek dėl savo brolių gyvybių. Per itin trumpą laiką kino žiūrovai bus emocionaliai prisirišę prie Maiklo Merfio, Denio Dietzo, Meto Akselsono ir Markuso Lutrelio, o tai besirutuliojantiems įvykiams suteikia tik dar daugiau įtampos. Žiūrint filmą tiesiog įsmingama į kėdę ir norisi, kad kiekvienas „sealų“ šūvis būtų tikslus, o talibai būtų tradiciškai „kliši“ kaip ir kituose kariniuose filmuose.

Na, o kad jau pradėjome apie taiklumą… Ši juosta yra tiesiog išskirtinė, perteikdama realią ginkluotosios kovos atmosferą ir įtampą. Reikia tik padėkoti režisieriui, kuris anksčiau kūręs skystus pusiau fantastinius filmus, ėmėsi „Raudonųjų sparnų operacijos“ ekranizavimo ir padarė ją tiesiog adrenalino kupinu reginiu. Priešingai nei kituose panašaus tipo filmuose, čia keturi vyrai nepatiesia kiekvieno išlendančio afgano pirmu šūviu, o iki dantų apsiginklavę modžahedai taip pat nešaudo į muses.

Jau pirmomis susirėmimo akimirkomis trykšteli kraujas, o atsitraukiančių karių kaulai braška nuo įtemptų šarvuotų liemenių ir automatinių šautuvų sukeliamos atatrankos. Tiesa, reiktų atkreipti dėmesį, kad kai kuriose vietose su realistiškumu šiek tiek prasilenkiama ir tai matosi plika akimi, tačiau tie šuoliai, griuvimai ir sprogimai taip įsilieja į bendrą kontekstą, kad visiškai neerzina į kėdę įsikabinusio žiūrovo.

Filme labai džiugina ginklų arsenalas. O jei aiškiau - labai tikslus jų atkūrimas. Talibanas vaikšto su įvairiomis AK modifikacijomis (AKM, AKMS ir pan.), taip pat turi kulkosvaidžių PKM, kurie bėgantiems kariams sukėlė itin daug problemų. Ir nereiktų pamiršti RPG7, „sealams“ ir kitiems kariškiams padariusį daugiausiai nuostolių.

Kaip žinia, specialiųjų operacijų pajėgų karius visuomet gaubia šioks toks paslapties šydas, kaip ir jų ginkluotę. Kiek teisinga filme šaudančių „sealų“ ginkluotė, sunku pasakyt, tačiau ji tikrai įspūdinga – M4A1 su povamzdiniu granatsvaidžiu yra tiesiog žudymo mašina, o Mk 12 Mod 1 SPR – taikliojo šaulio šautuvas, kuriuo prašauti itin sudėtinga.

Jau vien pagalvojus apie galimybę tokius ginklus palaikyti rankoje, praeina šiurpuliukas, o žinant, kad juos kariniuose veiksmuose valdo itin įgudę profesionalai, nenuostabu, jog jie taip puikiai ir taip ilgai sugebėjo atlaikyti puolimą. Žinoma, neriektų pamiršti ir kitų JAV pajėgų ginklų ir vieno didžiausių JAV pasididžiavimo – karinio orlaivio AC-130 „Hercules“, kitaip dar vadinamo skraidančia tvirtove. Tai vienintelis tokio tipo lėktuvas, kurio neparodyti filmuose apie šiuolaikinius karinius konfliktus yra tikra nuodėmė. Daugiau nėra tokio plieninio paukščio, kuris būtų apginkluotas įvairiausiais įmanomais balistiniais ir automatiniais ginklais.

Kiekvienas kino žiūrovas, turintis bent minimaliai košės galvoje, supras, kaip baigiasi filmas, vos perskaitęs pavadinimą. Tačiau šioje juostoje svarbiausias tampa išlikimo procesas, keliantis jaudulį, verčiantis prakaituoti ir stipriai sukąsti dantis, pamačius kulką, kiaurai perskrodžiančią vieno iš „sealų“ krūtinę. Juosta tokia emocionali, jog labiau įsijautęs žiūrovas gali bent porą kartų apsiašaroti.

Techninė juostos pusė

Ko P. Bergeriui netrūksta, tai sugebėjimo įsivaizduoti, kaip visi veiksmai, fantastiniai ar ne, turi atrodyti. Ir čia, visiškai kitokio tipo juostoje, jis tiesiog nepriekaištingai sukuria karinę atmosferą, kurioje kiekvienas judesys nulemia kažką svarbaus. Nors kalbėjimo šiame filme tikrai nėra daug, viskas yra paremta nuolatiniais susišaudymais, dialogai yra trumpi, aiškūs, bet labai gerai išvengiama nusistovėjusių klišių. Vienas itin patikęs sakinys, puikiai apibūdinantis visą rodomą situaciją – „Tu mirsi už savo tėvynę, o aš dėl savosios išgyvensiu“.

Vizualiai filmas yra labai aukštame lygyje. Operatoriaus darbas labai pagyvina visas veiksmo scenas ir tik dar labiau sustiprina kiekvienos kovos sukeliamą adrenalino pojūtį, kai žiūrėdamas tiesiog imi trūkčioti ir vengti ekrane lakstančių kulkų. Toks operatoriaus darbas yra puikus pavyzdys, kaip reikia įtraukti žiūrovus į didžiuosiuose ekranuose matomus įvykius.

Ši juosta ne šiaip buvo nominuota dvejoms auksinėms Oskarų statulėlėms už geriausia garso takelį ir garso montažą. Kiekviena muzikinė kompozicija yra puikiai priderinta prie rodomų įvykių, sugebanti ne tik parodyti ir išaukštinti didingas kovos akimirkas, bet ir sukrėsti emociškai, jog nevalyvai imtų byrėti ašaros. Na, o rasti vietų, kuriose šlubuotų garso montažas, praktiškai neįmanoma. Aukšto lygio techninis darbas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kaip jau buvo minėta anksčiau, keturi pagrindiniai aktoriai nepriekaištingai atlieka savo vaidmenis, o gerai vystoma siužetinė linija leidžia jiems atsiskleisti.

Pagrindinį vaidmenį atlikęs Markas Wahlbergas dar kartą įrodo, kad yra puikus aktorius, sugebantis įtaigiai atlikti pačius įvairiausius vaidmenis. Tai jo veikėjas, Markusas Lutrelis, yra tas išlikęs, pagal kurio knygą ir buvo kuriamas filmas. Prie jo prisijungia savo karjeros dugne esantis Tayloras Kitschas, suvaidinęs vieną didžiausių šiuolaikinio karo didvyrių leitenantą Maiklą Merfį (pastarojo garbei yra dar sukurtas ir dokumentinis filmas „Murph the protector“). Ryšininką ir taip pat gerą šaulį suvaidinęs Emilie‘is Hirschas čia buvo kiek blankokas ir mažiausiai pastebimas visos ketveriulės narys, tačiau didelės kritikos strėlių išvengia ir jis. Benas Fosteris išsiskyrė iš visos grupės savo šaltakraujiškumu ir siekiu išlikti bet kokia kaina.

Visai nekeista, kad šioje juostoje išvysti moterų nepavyks, o visi likę aktoriai tiesiog nublanksta dėl labai paprastos priežasties – jiems yra suteikiama per mažai ekrano laiko, kad galėtų nors šiek tiek atsiskleisti. Tai tikrai įdomūs, kai kurie dar net labai jauni aktoriai, įdėję savo indėlį į šį vieną geresnių praeitų metų karinių veiksmo filmų – Ericas Bana, Alexanderis Liudwigas, Jerry‘is Ferrara, Scottas Elrodas ir kiti.

Verdiktas

„Išlikęs gyvas“ – tai vienas stipriausių ir įtikinamiausių praėjusių metų veiksmo filmų, kurio realistiškumas ir puikiai perteikiamas karinis konfliktas sugeba prikaustyti prie kėdės iki paskutinių juostos sekundžių. Skriejančios kulkos, stiprūs smūgiai į uolas ir nuolatinis judesys, papildytas adrenalino kiekį didinančiu garso takeliu, bei ganėtinai gera vaidyba neleis atitraukti akių nuo ekrano, o jautrios akimirkos privers kartu su ekrane matomais kariais stipriai išgyventi dėl kovoje kritusių draugų.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 8/10
Techninė juostos pusė – 9/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 8/10