aA
Sakoma, kad lietuviškas kinas dabar patiria tikrą renesansą. Tai, greičiausiai, yra labiausiai nuvalkiota frazė, kokią tik žiniasklaidoje galima išvysti ar išgirsti iš pačių kino kūrėjų. Bet kartu savotiškai tai yra tiesa.
© Filmo kūrėjų nuotr.

Kinas Lietuvoje atgimsta, filmų kuriama tikrai daug, o žiūrovams yra suteikiama galimybė rinktis, kokį lietuvišką kūrinį žiūrėti. Bėda tik ta, kad tas atgimimas nieko gero neatnešė. Lietuvoje kino kūrėjai sustojo vietoje ir žaidžiama tik kiekybe, o ne kokybe.

Ir nors kino kūrėjai kaltina valstybę, kuri neskiria kinui pinigų, reiktų žvilgtelti truputį kitur, kokiam išties kinui skiriami tie mistiniai pinigai. Ir nors niekas nieko nežino, filmų vis tiek netrūksta. Ir taip į kino teatrus atkeliauja naujas gerai žinomo Lietuvos kino kūrėjo Algimanto Puipos darbas „Edeno sodas“.

Turinys

Ateities Lietuvoje mūsų šalis – finansiškai stipri valstybė, į kurią su didžiausiu džiaugsmu keliauja imigrantai, o Vilnius tampa labai modernus tautų katilas, kuriame yra ir tramvajai ir dar kiti utopiniai dalykai. Į Lietuvą oriai savo senatvę sutikti ir ramiai likusias dienas nugyventi atvyksta ir turtingi lietuviai, kurie apsigyvena prabangiame, ant ežero krašto įsikūrusiame pensionate, įrengtame senoviniame dvare. Čia pagrinde ir sukasi daugumos filmo herojų gyvenimai, atgaivinami trumpais išvykimais į miestą.

Reiktų turbūt atsižvelgti į tą faktą, kad režisierius Algimantas Puipa yra bene vienas tų labai retų kino asmenų Lietuvoje, kurio vardas duoda tikrai daug. Jis – lyg vaikščiojantis marketinginis triukas, kuris traukia žmones. Galbūt kažkas ir nesuveda galų su jo filmais, bet išgirdę šią pavardę, iškart puola į kiną.

Pačiam režisieriui ir kino platintojams tai yra gerai. Nes kartu su kino žiūrovais, režisierius pritraukia dar vieną itin svarbų dalyką – pinigus. Akivaizdu, kad autoritetą turintis kino kūrėjas tikrai nevargsta didelėse eilėse prie finansavimo lovio. Viskas būtų gerai, tačiau pamačius rezultatą pasidaro tikrai labai liūdna. Žinant, kad šis darbas prarijo du milijonus litų (filmas dar buvo kuriamas „prie lito“, tad ir skaičiuokime litais), tai norisi kam nors gerai į skudurus duoti, kad šių pinigų nepaskirstė jauniems, didelį potencialą turintiems kino kūrėjams.

Pirmiausia norisi atkreipti dėmesį į vieną problemą. Pažiūrėjus filmą kilo labai daug minčių, bet nė viena jų nebuvo teigiama. Vertinti užsienietišką kiną yra kur kas paprasčiau, nes tavęs neslegia mintys, jog kažkas labai supyks, įsižeis ir ims kaišioti pagalius į ratus tolesnėje veikloje. Toks jau mūsų krašto gyventojų būdas. Bet kuo ilgiau sėdėjau ir stengiausi išmąstyti teigiamus argumentus, tuo daugiau į galvą lindo mintis: „Jei mūsų kinas yra laikomas ne ką prastesniu už užsienietiškus, kodėl jį reiktų vertinti kitaip?“. Ir tikrai, kodėl reikia ginti filmą, kuriam buvo skirtas milžiniškas finansavimas, o rezultatas yra prastesnis nei vidutinis, vien dėl to, kad tai yra lietuviškas darbas? Nereikia. Kaip tik reikia vertinti taip pat, kaip ir visus kitus filmus. Galbūt tada tiek kino kūrėjai, tiek Lietuvos kino centras prabus ir liausis kišt pinigus ten, kur jie neišnaudojami. Lietuvos kino filmai nėra adaptuoti vaikai, kuriems reikia sudaryti specialias sąlygas ir toks požiūris galiausiai turi įsivyrauti mūsų visuomenėje, nes tik taip mes atsikratysime silpnų darbų.

Taigi. Pagal Janinos Survilaitės romanus kurtas filmas bando parodyti tokią Lietuvą, kuri galėtų būti ateityje. Ir žiūrint į bendrą vaizdą, tikrai nieko gero pasakyti negalima. Bandymas parodyti ateitį, kad ir neypatingai persistengiant su futuristiniais elementais, atrodo labai neįtikinamai. Aišku, smagu, kad lietuviai savo filmuose pagaliau ima naudoti specialiuosius efektus, bet tai reiktų daryti tik tokiu atveju, jei finansavimo užtektų kokybiškiems efektams, ne juokingai atrodančioms platformoms su aukštai tarp dangoraižių manevruojančiais traukiniais. Dar labiau dirbtinai atrodo bandymas sukurti kosmopolitiško Vilniaus įvaizdį, kur žmonės kalba laužyta italų ar švedų kalba, o aplink sėdi musulmonai ar azijiečiai.

Bet net ir tai nėra blogiausia dalis. Realiai, filmą kamuoja lietuviško kino sindromas. Platintojai pasididžiuodami skelbia, kad filme matoma daug „senosios mokyklos“ atstovų, nors tuo didžiuotis visiškai nereikėtų. Kinas, kaip ir visa kita pasaulyje, turi evoliucionuoti, o juostoje jaučiamas naftalinas yra lyg žingsnis trisdešimt metų atgal. Režisierius akivaizdžiai tiesiog sumetė aktorius į filmavimo aikštelę, o jie nežinojo, ką turėjo joje daryti. Ir čia prieikime prie paties tragiškiausio aspekto.

Scenarijus yra parašytas lyg kažkokio gerai parūkiusio žmogaus. Vietomis filme net sunku suvokti, kaip galima praleisti tokį siaubingą scenarijų, kuriame veikėjams reikia kalbėti apie traukinius vaiduoklius ar dar kažkokias nesąmones. Tiesiog didžiausias nesusipratimų traukinys, kuris visus veikėjus velka pririšęs prie savęs ir daužydamas juos į kiekvieną tarpubėgį.

Kalbant apie veikėjus… Beveik visi jie – bedvasiai, neįdomūs, nieko neparodantys ir, blogiausia, net nesistengiantys parodyti. O nesistengia todėl, kad istorija visiškai neįtraukia ir neperteikia jokių emocijų. Atrodytų, tokia tema, kai pasakojama apie prarasto gyvenimo besigailinčius žmones turėtų būti įdomi, perteikiant jų istorijas ir parodant tą praradimo tragiškumą. O čia lyg ir bandoma prie to prieiti, bet nepasiekiama per kelis kilometrus. Visame filme galima rasti vos kelis veikėjus, kurių drama dar kažkiek ir galėtų kabinti, bet bendroje visumoje jie labai nuslopinami kitų, abejingų veikėjų.

Grįžtant prie lietuviško kino sindromo, tai filme ir vėl matome tipinius vaizdus, kuriuos gerai apibūdina visiems gerai žinomos eilės: „Tai gražiai gražiai mane augino, laukas, pieva, kelias, upė“. Šiuo atveju būtų laukas, sodas, kelias, ežeras. Tiesiog į kaulus įaugęs noras nuolat pabrėžti „Lietuvos gamtos grožį“ jau baigia suvimdyti. Nesakau, kad ji negraži, bet tai lyg senatvinis marazmas, kuris, atrodo, niekaip neišgyvendinamas iš mūsų kino. Galima parodyti tuos vaizdus kitaip, ne paprastais vaizdais virš medžių viršūnių, papildant tipiniu garso takeliu – vandens čiurlenimu ir vėjo ošimu.

Filme buvo tokių scenų, kurios buvo savotiškai žavios ir kiek nugesino tą pasibaisėjimą, kilusį po pirmųjų sekundžių. Bet visa tai yra tiesiog vizualus grožis. Tai – laidotuvių scena, kurioje visos procesijos metu ėjo maži vaikai raudonais apsiaustais. Taip pat, patraukliai atrodė scena karjera, kuri buvo rodoma kaip radioaktyvi dykvietė.

Juostoje taip pat bandoma žaisti su humoru. Keliose vietose tikrai galima pakikenti, o geriausia filmo scena, siužetine ir humoristine prasme, buvo policininko ir vieno veikėjų susirėmimas protais. Policininkas buvo pavaizduotas lyg sfinksas, o galutinė jo reakcija buvo pritrenkiamai juokinga. Bet toliau, keli juokeliai, kurie lyg ir prajuokina, bet situacijos nepagerina.

Techninė pusė

Garso takelis, nors ir smarkiai apipintas tipiniais miško garsais, turi ir muzikinių intarpų. Jie, beje, visai neblogi. Nėra tokie įspūdingi, kad įsimintų, tačiau peržiūros metu tikrai kirbėjo mintis, jog su garso takeliu sužaista neblogai. Vietomis net visai smagu žiūrėti vaizduojamą veiksmą skambant kokybiškai muzikai.

Operatoriaus darbas irgi visai pusėtinas. Tiksliau, tai yra vienas tų dalykų, kas filme tikrai neerzina. Taip pat ir scenų pateikimas kartais sugeba ir sužavėti, todėl visai galima pagirti kinematografą už jo darbą sąlyginai prastame filme.

Jei garso montažas geras, tai vaizdo montažas yra tikra tragedija. Bandymas lygiagrečiai pateikti du pasaulis – naują ir greitą, seną ir ramų – lyg ir turėtų džiuginti, bet per šiuos bandymus sugriaunamas visas filmo nuoseklumas. Mėtymasis iš miesto į rojaus sodą labiau erzina, nes tai daroma dirbtinai ir grubiai. Scenų perėjimas blaško ir neleidžia sukurti vientisos, lengvai sklendžiančios istorijos su malonia atmosfera. Taip pat, kaip ir daugumoje lietuviškų filmų, šiame kino kūrėjai sutaupo ant normalaus kolorito sudėliojimo. Vos kelios scenos, kuriose smarkiai sužaidžiama spalvomis, atrodo puikiai. Tuo tarpu kitose filmo dalyse ir vėl turime stebėti pseudo dokumentinę dramą.

Aktoriai

Ir nors visas filmas turi ydų, pati didžiausia – aktoriai. Žinau, kad šie žodžiai gali būti skaudūs tam tikriems asmenims, bet galbūt tai bus savotiška rykštė tiek patiems aktoriams, tiek pačiam režisieriui ir scenaristei, kurie neatsakingai įkišo aktorius į nežinomą terpę. Ir jei atvirai, visai nesvarbu, kokį statusą aktoriai turi, tai neatleidžia už prastą pasirodymą.

Bet prieš traukiant bizūną norėtųsi pagirti tuos, kurie pasirodė net visai gerai. Tai būtų Juozas Budraitis, kuris labai įtikinamai suvaidino kiek nusenusį, bet vis dar šviesaus proto psichologą, kamuojamą praeities šmėklų, gyvenime neatliktų (ar atliktų) darbų ir nepagydomos ligos. Jis yra vienintelis, kuris puikiai perteikė savo personažą ir jį stebėti ekrane buvo tikrai smagu.

Taip pat savo absurdiškai kvailus vaidmenis gana neblogai perteikė Gražina Balandytė, Vytautas Paukštė ir Povilas Stankus. Kartais, nors ir ne viso filmo metu, galima gana neutraliai stebėti ir Vaivos Mainelytės pasirodymą, nors jos pasirodymas, lyginant su J. Budraičiu, visiškai kitoks.

Visi kiti aktoriai tiesiog siaubingai deklamavo savo dialogų ar monologų eilutes ir to tikrai negalima pavadinti vaidyba. Turbūt vieną pagrindinių juostos vaidmenų atlikusi Viktorija Kuodytė savo deklamavimu pritrenkia per pirmąją filmo minutę ir taip per visą filmą nė nepatobulėjo. Ją stebėti buvo sunkiausia, nes mėtymasis tarp lietuvių, švedų ir italų kalbų atrodė daugiau nei absurdiškas, o vaikščiojimas po filmavimo aikšteles nereiškia vaidybos. Tikrai silpnas aktorės pasirodymas, kurį jai derėtų pamiršti kaip įmanoma greičiau.

Apie kitus aktorius tiesiog nesinori kalbėti. Jie pasirodė arba prastai, arba visiškai neišskirtinai ir apie jų vaidmenis net nėra ką pasakoti.

Verdiktas

„Edeno sodas“ – dar vienas lietuviškas filmas, kuris nuvilia jau po pirmų penkių minučių. Šis filmas yra tikras nusikaltimas prieš jaunus kino kūrėjus, kurie turi idėjų, bet niekaip nesugeba prasimušti finansavimo savo darbams.

Siaubingas scenarijus, silpna režisūra, tiesiog absurdiškai prasta aktorių vaidyba su keliomis išimtimis ir prastas montažas. Tai yra dalykai, kuriuos išvystame sėdėdami kino salėje ir žiūrėdami naują legendinio režisieriaus Algimanto Puipos darbą. Toks filmas tik sufleruoja, kad kino grandui metas pačiam keliauti į Edeno sodą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Užfiksavo daugkartinius KET pažeidimus kelyje: važiuoja, kaip nori (8)

DELFI skaitytojas neapsikentė, kad vairuotojai kiekvieną kartą toje pačioje vietoje prie...

Mokytojų atlyginimų perskaičiavimas: įvertino grėsmes ir galimybes (8)

Kartais, būdami itin mokyti, elgiamės arba neprotingai, arba inertiškai. Kas dėl to kaltas? Kalta...

Lietuvaičiai investuoja į nekilnojamą turtą Ispanijoje, o ten gyvenanti verslininkė – į medžius Lietuvoje (3)

Lietuvos ateitis rūpi gyvenantiems užsienyje – Jungtinėje Karalystėje šiuo metu gyvenanti...

Vilnietei kelia įtarimų Lazdynėlių g. atnaujinimo darbai (6)

Atrodytų viskas gražu – Vilniaus miesto savivaldybė rūpinasi miestiečių gerove –...

Nuomonė. Reikia ne bendruomenių, o savivaldos! (6)

Dažnai girdžiu piliečių nepasitenkinimą valdžia. Ko skundžiatės, jei jūs ir esate valdžia,...

Top naujienos

Guoga traukiasi iš aktyvios politikos: kitąmet nedalyvausiu jokiuose rinkimuose (6)

Buvęs liberalas Antanas Guoga , ilgą laiką buvęs laikomas realiausiu „valstiečių“ kandidatu...

Nuošalioje Vilniaus vietoje tiekia autentišką armėnišką maistą: stulbina kainomis ir porcijų dydžiu (96)

Jeigu nebūčiau vykusi automobiliu pro šalį, apie Valakampių paplūdimyje kepamus armėniškus...

Grigas garantuoja, kad „Žalgiris“ šį sezoną eis toli, Čeponis stabdo arklius (39)

Trys pralaimėjimai iš eilės – ne „Žalgirio“ stilius. Šarūno Jasikevičiaus pamokslo...

Lietuvių augintojus prispaudė kinai ir ukrainiečiai (79)

Šalies medaus eksportuotojai išgyvena sunkmetį – pirkėjų prireikė žvalgytis net tolimoje...

Panevėžyje nugriaudėjo galingas sprogimas: visiškai sugriauti keli garažai (12)

Bendrasis pagalbos centras informavo, kad Panevėžyje, Ateities g. 28, garažų masyve nugriaudėjo...

Kol žmona rūpinosi namais, vyras ėjo pas meilužę: viską pakeitė gimtadienio vakarėlis (17)

Šventai tikėjau, kad galima išsaugoti šeimą . Ir jei ne atleisti už išdavystę, tai bent...

VU profesoriaus elgesį tyrusi komisija nustebino studentą: pripažino, kad esu „Karbauskio b...pys“ ir „šiukšlė“ (288)

Nors profesorius Paulius Subačius viešoje erdvėje palankiai vertino itin įžeidžiančius...

Visą Švediją šokiravęs žudikas pareikalavo Lietuvoje stabdyti įkalinimo iki gyvos galvos skyrimą (116)

Už žinomos Švedijos psichologės nužudymą iki gyvos galvos įkalintas kaunietis Vidmantas...

Trys neištikimybės ingredientai

Vieno neištikimybės apibūdinimo nėra – kiekviena pora ją vertina savaip, pagal pačios sukurtas...

Pragarą išgyvenusi ir dešimtmetį išnaudota sekso vergė: mane pradėjo tam ruošti nuo 11-os (6)

Šiuolaikinės vergovė s auka per interviu BBC pasakojo šokiruojančią savo gyvenimo istoriją,...