Aš buvau mokyta (o kadangi šį dalyką mokiausi labai nuoširdžiai, tad dar ir dabar tuo šventai tikiu), kad Vakarų (t.y. iš esmės Vakarų Europos) civilizacija yra pastatyta ant trijų pastolių: graikiškosios minties (t.y. filosofijos, mokslo), romėnų teisės, ir judėjų religinės tradicijos.
Krikščionybė, žinoma, kaip pastarosios tradicijos atšaka, vaidino esminį vaidmenį. Trys dėmenys amžiams nulėmė ir kultūrinę mūsų raidą – štai kad ir didžioji Bažnyčios schizma, perskėlusi Krikščionių bažnyčią į dvi dalis ir taip padalinusi ne tik tikėjimo kanonus, tačiau ir europietiškąją kultūrą. Apie šį traumatinį padalijimą dar Puškinas su Čiadajevu laiškais kalbėjosi apie jį užsimindami kaip apie pamatinę kliūtį, skiriančią Vakarų ir Rytų Europos, t.y. stačiatikių kultūras. Jau tada vyrai kalbėjo apie neįveikiamus skirtumus. O juk iš esmės juk tai – vienos šakos dvi ataugėlės. Negi tie skirtumai iš tikrųjų tokie jau drastiški, kad dėl jų buvo taip verta skersti vieni kitus?
O tuo europiečiai juk gerai pasižymėjo. Jei karai – oficialiai – dėl nacionalinių vertybių prasidėjo tik prieš porą šimtmečių su tautinių valstybių susikūrimu, tai juk dėl religinių tiesų ir tieselių Europoje ir net už jos ribų kraujas laisvai liejosi porą tūkstantmečių (bent jau). Gal ir nedrįsiu pamokslauti, kad taip vyko religijos dėka. Gal čia tiesiog žiauri žmonių prigimtis kalta, o religiniai įsitikinimai — tik neblogas pretekstas tebuvęs. Bet vargu ar kas prieštarautų istoriniams faktams apie religiniais karais raudonavusią Europą.
Prie viso šito tereikia pridėti – jei jau kalbame apie religiją Europoje, tai istoriškai mūsų žemynas niekada neatrodė per daug draugiškai nusiteikęs religijų įvairovei. Ir apie kokią įvairovę čia bekalbėti, kai ilgą laiką bet koks mažiausias nukrypimas nuo dominavusių katalikybės normų buvo laikomas erezijomis. Nesvarbu, kad iš esmės tai buvo tik skirtingos tų pačių Krikščionybės kanonų interpretacijos. Jei jos kitokios, už jas reikia bausti. O ką jau bekalbėti apie kitų, ne - krikščioniškų religijų atstovus? Jie apskritai degtų amžinai pragare.
Religija per žudynes
Gal dėl to ir esu tokia europietė — apie religiją galvoju ne dvasios išlaisvinimo terminais, tačiau mąstydama apie tai, kokius suvaržymus ir prigimtinių laisvių apribojimus ji galinti atnešti. Kaip greitai religijos aparatas, kuris tarsi turintis padėti artikuliuoti tam tikras pamatines vertybes bei suteikti jėgų jų laikytis, iš esmės tampa priemone dėl įvairių priežasčių kylantiems konfliktams ir ksenofobijai („kito baimei“) pagrįsti.
Taip, aš čia kalbu apie praėjusią liepą Europą sudrebinusį įvykį Utiojos saloje Norvegijoje. Anderso Behringo Breiviko smurtinis išpuolis buvo įkvėptas jo paties formuluojamų idėjų apie „Vakarų Europos islamizaciją“. „Wall Street Journal“ komentatorius Bretas Stephenas savo skiltyje po įvykio teigė, kad Breiviko poelgis tikrai neturėjęs nieko bendra su krikščionių religija: esą masinis jaunuolių šaudymas nėra krikščioniškas poelgis. Koks komentatoriaus paviršutiniškumas! Žinoma, jei kalbėtume apie tai, kas įrašyta dešimtyje įsakymų, toks poelgis — tikrai ne krikščioniškas. Bet jei giliau nagrinėtume „krikščioniško elgesio“ precendentus, istorija tik patvirtintų, jog Breiviko poelgis puikiai atitiko šimtmečius tų pačių europiečių krikščionių taikytą elgesio logiką.
O aš pati tik stebėjau daugybės „Facebook’o“ draugų nuotraukų kaitą. Jų nepritarimą įvykdytam smurtui ir palaikymą sukrėstai norvegų tautai pirmiausia ėmė reikšti vėliavėlės nuotraukų kampeliuose. Pažįstami švedai dar ir dabar prisimena įvykį kaip didžiausią nelaimę, tarsi tragedija jų pačių šalyje būtų įvykusi. Ir patys pripažįsta: taip, kasdienybėje jie su norvegais vieni kitus gerokai pašiepia. Bet tokio įvykio akivaizdoje atrodė tarsi kas jų šeimą būtų išdraskęs.
Pavojinga retorika
Norvegiškosios skerdynės – tik vienas galimų pavyzdžių, kaip pavojingai gali būti pasitelkta religijos tiesų retorika. Tik mūsų laikais jau kalbame ne apie hugenotus, tačiau apie islamą. Ar toks jis jau svetimas, jei egzistuoja visai šalia mūsų? Na gerai, gal ir ne man, užaugusiai Lietuvos kultūriniame sterilume, kalbėti. Bet net ir aš pastebiu – štai kad ir vienas pažįstamas, gimęs ir augęs Anglijoje, kalbantis tikriausiu, tad kartkartėmis sudėtingu suvokti, šiaurės Anglijos akcentu, išauklėtas musulmonų tėvų, rodos, praktikuojantis visus esminius šios religijos prisakymus, tačiau iš esmės požiūriu, juokais, veikla, pomėgiais niekuo nesiskiriantis nuo manęs pačios ar bendrų mūsų draugų.
Ir kaip man apskritai liežuvis apsiverčia kalbėti apie jį kaip apie „kitokį“? Jis net kai kuriuos griežtuosius kasdienį jaunuolio gyvenimą nepalankiai veikiančius religinius prisakymus savaip interpretuoja. Bet kai kokie kiti mano pažįstami krikščionys bažnyčioje apsilanko tik per didžiąsias metų šventes, ir tai – kas penkmetį, tai nieko nestebina.
Per Meką į Rio
Minėtasis pažįstamas į Meką nuvyko. Bet tik todėl, kad buvo netoliese ir dėl to, kad jam oficialiai leidžiama. O palikęs atšiauriąją Angliją, tuose kraštuose jis atsidūrė irgi ne rožinės religinės svajonės vedinas. Tiesiog jo norų sąraše atsidūrusi saulėtoji Brazilija ir nerūpestingas gyvenimas skriejant bangomis banglente ir mėgaujantis visokeriopais dvidešimtmetį žavinčiais malonumais, reikalavo tam tikros pradinės investicijos. Kitaip sakant, jam prireikė užsidirbti pinigų, kad įgyvendintų savąją Rio svajonę. O pinigų šiais laikais užsidirbti galima kraštuose, kur dar gyvena šeichai ir kur nafta pro kraštus liejasi.
Susikrovęs krepšį, jis leidosi į darbo kelionę. Ir pats tuomet dar nutuokti nenutuokė, kad pusantrų metų griežtų islamo tradicijų besilaikančioje šalyje pakeis ir jo paties gyvenimą. Ne, jis netapo religijos fanatiku. Tačiau svajones apie įkaitusius Brazilijos paplūdimius ir saulėje žaižaruojančias merginas ėmė ir nejučia pakeitė mintys apie medicinos studijas. O troškimą susikrauti turtą lengvam iššvaistymui — atsakomybės jausmas grąžinti panaudotą studijų paskolą.
Aš pati nežinau, kaip kalbėti apie religiją šiandien. Gal kaip apie tikėjimą vertybėmis? Aš tik žinau, kad negaliu priimti religijos kaip pagrindo vertybiniam žmonių skirstymui. Ir žinau tai, kad sutinkant vis daugiau naujų žmonių, klausimas apie tai, kokiai religijai priklausai, beveik niekada neiškyla. Nežinau, ar todėl, kad tai niekam nerūpi, ar todėl, kad remiamasi išankstiniu nusistatymu (neva tikru žinojimu, ar nuojauta, kokios religijos tas žmogus esąs). Gal taip ir geriau, gal tai reiškia mažiau bėdų? Labai to tikiuosi.
