Nieko neįprasta, kad metro stotyje siaučia reklama. Tačiau atrodė, kad iki to vakaro niekada nebūčiau patyrusi tokio tiesiai šviesiai fizinio jos poveikio. Prieš šventes tos sienos, žinoma buvo nusėtos kalėdinėmis eglutėmis ir pasiūlymais dovanoms. Šventės baigėsi ir pardavėjai žino, ko dabar reikia sustirusiems švedams – saulės ir šilumos. Ir, prisipažinsiu, jei ne mano „kitoks“ (t.y. nenusistovėjęs ir dėl to beveik studentiškas) gyvenimo būdas bei riboti ištekliai banko sąskaitoje, būčiau tučtuojau rinkusi duotą kelionių agentūros tinklalapio adresą ir užsisakiusi kelionę greičiau nei kad mano kojų pirštai būtų spėję atitirpti nuo sniegu iškloto kelio namo.
Tačiau jei jau jauni, jei studentai, jei ne įprasta mano minėtų reklamų tikslinė auditorija – negi tai reiškia, kad saulėti kraštai mums tik svajonėse pasiekiami? Po kelių dienų važiuojant tuo pačiu metro mano kambariokė lyg niekur nieko užsiminė:
„Mums reikia kokią dieną susikrauti daiktus, pasiruošti, o kitą lėkti savaitei į bet kokią šiltą pasaulio dalį, kur tik bus paskutinės minutės pasiūlymas. Šiuo metu jų galima gauti labai pigiai“, – mąstė ji. Mintis, žinoma, viliojo. Tačiau jos „pigiai“, kaip įsivaizdavau, vis tiek buvo „pigiai“ švedų studentų piniginės matais. Tai reiškia, pora, trys, o gal net keturi šimtai eurų savaitei. Žinoma, tai pigu, tačiau reikia juos turėti.
Tačiau draugės pasiūlymas, vis dėlto, užkabino vieną mintį: pigiau nei įprasta keliauti gali tie, kurių ir „santykiai su laiku“ nėra įprasti. Štai, kad ir paskutinės minutės (tikrąja ta žodžio prasme) atveju – tie, kas gali susikrauti lagaminus ir kitą dieną išvykti atostogauti nežinia kuriam laikui. Tie, kam nesvarbu, ar atostogos prasidės šią ar kitą savaitę. Ir, žinoma, tie, kurie neprieštaraus, jei vien tik pati kelionė iš vieno taško truks beveik tiek, kiek kitam truktų visos atostogos. Tiesiai per aplinkui, kaip sakoma.
Talentai keliauti pigiai
Taip galvodama apie keliavimo ir laiko santykį, ėmiau krapštytis savo pačios patirtyje. Tiesą sakant, aš beveik niekada kelionių neplanuodavau taip „turistiškai“: va, dabar labai jau noriu pamatyti būtent tą šalį ir būtent tą miestą. Žinau, kad yra tokių talentų (susidaryti kelionių tvarkaraštį į konkretų norimą tikslą ir už begėdiškai žemą kainą), tačiau pati tuo niekad nepasižymėjau. Aš net ir Veneciją pirmą kartą pamačiau tik todėl, kad dėl vietinio streiko teko dešimčiai valandų nutraukti kelionę būtent šiame mieste. O tada Italijoje, nors ir turėjau atostogas, atsidūriau tikrai ne vien vedama smalsumo pamatyti šalį – kelionei ryžausi priimdama draugės kvietimą į jos vestuves.
Niekada nepasinaudojau ir dar praeito dešimtmečio pradžioje tokiu populiariu „traukiniais po Europą“ keliavimo būdu. Gal ir būčiau kada prisiruošusi, tačiau technologinės naujovės miegančių nelaukia. Netrukus tie patys pigių bilietų šlavėjai atsiplėšė nuo žemės ir skersai išilgai Europą raižyti ėmėsi pigių oro linijų bendrovių lėktuvais. Nors praėjo jau keleri metai, skanesnio pigaus keliavimo recepto dar niekas nepasiūlė: tai vis dar tos pačios pigių oro linijų bendrovės ir draugai. Ir vėl, mūsų pagrindinė valiuta šiuo atveju – laikas.
Kad reikia derintis prie draugų, pažįstamų, arba tų draugų pažįstamų, gyvenančių svečiose mus viliojančiose šalyse, tvarkaraščių, visiems aišku. Tačiau nepamirškime, koks svarbus laikas yra užsisakinėjant pigius skrydžius! Tai, kad tie skrydžiai beveik visais atvejais bus „bjauriu“ laiku (paryčiais, panakčiais, ir dar į galas žino kur esantį oro uostą) – faktas kaip blynas (beje, visiems, kurie spjaudosi nuo „laimės“ atsidurti nuo, pavyzdžiui, Barselonos ar Paryžiaus šiek tiek nutolusiuose oro uostuose, siūlau prisiminti, jog gali būti ir blogiau – įsivaizduokite tą patį ispaną ar prancūzą, pirmą kartą nutupdytą Kauno oro uoste... vidury nakties ir vidury žiemos).
Tačiau ieškant tikrai pigių skrydžių, tektų pamiršti keliavimą tokiomis datomis kaip visuotinės šventės, o taip pat dienos aplink savaitgalį (tarkim, bilietai iš Briuselio į Berlyną vidury savaitės paprastai kainuoja net tris kartus pigiau nei tie patys bilietai skrendant ketvirtadienį ar penktadienį, ir grįžtant pirmadienį ryte). Taip pat reikia nepamiršti pasidomėti ir tos šalies, į kurią vykstate, valstybinių švenčių datomis. Nors „įvažiavimas“ į šalį tuo metu, kai, kaip tikimasi, visi stengsis iš jos išvykti, gali būti ir patrauklių kainų.
Keliauti galima ne tik lėktuvais
Žinant, į kokią šalį važiuojama, verta pasidomėti tos pačios šalies, tarkime, traukinių pasiūlymais. Bendrai kalbant, kelionės traukiniais Europoje – gana prabangus malonumas, kainuojantis dažniausiai brangiau nei skrydžiai minėtomis pigių skrydžių bendrovėmis. Tačiau ne vienoje šalyje geležinkelio vežėjų bendrovės specialių pasiūlymų neatmeta kaip rinkodaros priemonės.
Pavyzdžiui, Belgijoje savaitgaliais važiuojant iš vieno taško į kitą ir atgal, bilietas kainuoja pusę kainos. Akivaizdu, kad šioje mažoje šalyje „savaitgalinis keliavimas“ skatinamas ir ekonominiais sumetimais – skatinant gyventojus neužsisėdėti savo miestuose ar miesteliuose, o važiuoti turistauti, apsipirkti ar tiesiog išgerti kavos kitame šalies gale. Juk kelionė į vieną pusę vis tiek netruks ilgiau nei maždaug pusantros valandos.
O planuojant keliauti Austrijoje, jei jau tau iki 26 metų, galima įsigyti vadinamąją Vorteilscard, su kuria metus bilietus pirksite už pusę kainos. Kortelė atsiperka jau tada, jei važiuojate bent kartą iš Vienos į, pavyzdžiui, Zalcburgą. Kadangi traukiniai – bene pagrindinis keliavimo po šią kalnuotą šalį būdas, ji gerokai gelbsti jaunimo piniginėms.
Važiuojant traukiniais didžiulių tradicinių švenčių datas gera žinoti ir tam, kad išvengtum keliautojų spūsčių. Ypač – mažose šalyse. Vienas puikiausių tokios situacijos pavyzdžių – Karalienės gimtadienio šventė Nyderlanduose. Kiekvieną balandžio 30 dieną, atrodo, visa šalis plūsta į Amsterdamą. Oranžiniais drabužiais išsipusčiusių gimtadienio „svečių“ minios į miestą įvažiuojančių (ir griežtai kontroliuojamų) traukinių vagonus užpildo taip, kad jautiesi tarsi kokiam Vilniaus troleibuse piko metu prie Žaliojo tilto. Tad patarimas aiškus: Karalienės gimtadienį Amsterdame patirti tikrai verta. Tačiau vykti, jei yra galimybė, patardina dieną ar net kelias prieš.
Kur nakvoti?
O tokias galimybes paprastai pasiūlo draugai, pats praktiškiausias ir (dažniausiai) draugiškiausias bei linksmiausias sąskaitos neįšaldančio keliavimo būdas. Jei draugų ar pažįstamų nėra, yra dar ir tradicinis „couch surfingo“ variantas. Man pačiai juo pasinaudoti teko du kartus, ir abu kartus labai sėkmingai. Taip, rizikos yra visada. Tačiau žmonių, pas kuriuos siūlytis nakvynės, ieškome patys, tad būkime protingi.
Abu kartus teko apsistoti svečiuose pas žmones, kurių gyvenimo būdas, pomėgiai, net, rodos, ir charakteriai, buvo gana panašūs į manuosius. Su tais žmonėmis prieš atvažiuojant, kelis kartus susirašyti žinutėmis, ir buvo akivaizdu, kad tai – nuoširdūs žmonės. Intuicija neapgavo, ir taip pirmą kartą teko aplankyti Briuselį ir Bazelį.
Ar verta sakyti, kad be tos „couch surfingo“ galimybės aš nebūčiau turėjusi jokios vilties nuvykti į Bazelį – jei ir būtų pavykę per stebuklą rasti kokią lovą kokiame hostelyje ar viešbutyje, viena naktis tada man būtų kainavusi tiek, kiek sudarė mano visos kelionės biudžetas. Juk, net ir negalvojant apie tai, jog kalbame apie miestą ištaigingoje Šveicarijoje, ten važiavau bene prabangiausios pasaulyje – Art Basel – meno mugės metu. Šiuo atveju mugė buvo mano kelionės tikslas, tad laiku pasišvaistyti čia negalėjau. Nors žinojau – vykti ten buvo beveik tas pats, kas vykti į Kanus kino festivalio metu. Bet ar tai priežastis atmesti iššūkį?
Rašant apie pigias keliones traukiniais ir lėktuvais, staiga prisiminiau, o kur gi autostopas, tas paauglystėje taip pamėgtas keliavimo būdas? Gal dėl to, kad šiek tiek pakito gyvenimo tikrovė, o gal draugai, bet apie „balsavimą“ keliuose dabar retai kada išgirstu. Jį pakeitė „balsavimas“ socialiniuose tinkluose. Pavyzdžiui, „Facebooke“. Grupės žmonių, vykstančių iš „taško A į tašką B ir galinčių pavežti“. Jau vien Lietuvoje. Bet ir svetur. Štai kai „Ryanair“ negailestingai nukirto tik išsiskleidusį skrydį iš Kauno į Berlyną, visai jaunajai bohemiškosios sostinės lietuvių diasporai teko suklusti. Dalijimasis mašina tapo vienu būdų kovoti prieš atkirtimą nuo tėvynės.
Tačiau ne tik lietuviams, ir ne tik „Facebooke“. Žinant bent du terminus, t.y. car share ir Mitfahrtgelegenheit padės internete ieškant keliauti automobiliu pasirengusių ir bendrakeleivius imančių žmonių. Ir, jei pasiseks, gal ir naujų draugų taip sutiksite. Nes ko jau ko, bet bendravimo su įvairiais žmonėmis „pigiai keliaujant“ tikrai netrūksta.
O čia ir ta laiko valiuta praverčia – negi norėsis skubėti, jei kokiame hostelyje sutiktas likimo brolis keliauninkas pasirodo toks įdomus, kad visam gyvenimui išsipasakoti tik vienos nakties prie skanaus ir pigaus itališko vyno taurės nebeužtenka.
„Euroblogas.lt“ yra tinklaraštis, kuriame jauni žmonės, gyvenantys įvairiuose Europos kampeliuose, dalijasi savo požiūriu į žemyno aktualijas ir pasakoja asmenines patirtis. Svetainės autoriai kasdien rašo jaunimui svarbiomis temomis – nuo karjeros galimybių iki savanorystės, nuo ekonomikos iki pramogų.
