Kiek žmonių, tiek ir istorijų. Ar nekvaila tikėtis tokio pat gyvenimo, kaip ir tavo kaimyno, kai visi mes unikalūs? Visi juk puikiai suprantame, jei vienas yra kūrybiškos prigimties ir tapo garsiu dizaineriu, tai nereiškia, kad ir kitas juo taps, nes jis nėra meniškos sielos žmogus.
Galbūt tas kitas, liaudiškai sakant, „draugauja su skaičiais“ ir jis galėtų tapti finansų skyriaus direktoriumi kokioje nors firmoje. Jeigu vienas yra fiziškai stiprus ir mielai dirbs monotoninį fizinį darbą, tai gal kitas nuo tokio darbo jausis pavargęs ir dvasiškai „alkanas“. Manau, kad tas pats ir su emigracija - nevalia tikėtis, jog pasekus jūsų pažįstamo pėdomis, išvykusio gyventi į užsienį, jūs gyvensite lygiai taip pat, kaip ir jis.
Žinau, jog yra nemažai žmonių, svarstančių išvažiuoti į užsienį, vien tik tarp mano pažįstamų galėčiau suskaičiuoti apie 20-30 žmonių. Kreipiuosi į jus - gerai apsvarstykite, ar verta?! Jei atsakėte patys sau, jog verta, pasvarstykite dar kartą!
Sakote, Lietuvoje - gyvenimas be ateities? O ar kada teko pajusti, ką reiškia gyventi praeitimi? Kai kiekvieną mielą dieną galvoji apie paliktus Tėvynėje artimuosius ir draugus, kai PRISIMENI nesuvaidintus jausmus, kai tik mintyse galvoji lietuviškai, o realybėje, čia ir dabar, turi sakyti: „good morning“ ir „how are you“? Taip gyvenu aš ir, drįsčiau pasakyti, jog praktiškai visi emigrantai...
Mano manymu, svarbiausia gyvenime - saugumo jausmas, o jis atsiranda tuomet, kai patenkinami būtiniausi žmogaus poreikiai, kai turi artimą žmogų šalia, kuriuo gali pasikliauti ir kai gali save realizuoti. Turiu pripažinti, jog tam, kad tai suprasčiau, reikėjo atsidurti čia, kur esu dabar ir pajusti alkį saugumui. Kai nieko neturi, tai nieko ir neprarasi - taip maniau, kai kroviausi lagaminus išvažiuodamas iš Lietuvos.
Dabar suprantu, jog tas „niekas“ yra „viskas“. Šeima, namai, kuriuose praleidau vaikystę, miškas, kuriame rinkau uogas, ežerai, upės, prie kurių palydėdavom saulę su draugais, kalba, kuria kalbėjau visur ir visada - tai, ko už pinigus nenusipirksi. Dabar pamąstymui, ko gi emigravę lietuviai vis sugrįžta į Lietuvą, kaip jie mėgsta pasakyti, atostogų? Juk kai gyveno Lietuvoje, vis veržėsi pasideginti Turkijos paplūdimiuose, svajojo apie egzotiškas šalis, o kai emigravo, tai jau ir Klaipėdos kurortas pasidarė mielas širdžiai. Pasikeitė svajonės, ar apskritai dingo?
Norėčiau sugrįžti prie ateities klausimo. Miglota ateitis - visur, sakyčiau, tai nepriklauso vien tik nuo valstybės, labiau nuo kiekvieno iš mūsų pastangų. Gyvenu tarp anglų - vidutinės klasės žmonės. Problemos tos pačios, kaip ir Lietuvoje eilinio lietuvio: paskolos išmokėjimas už būstą arba tiesiog mokestis už nuomą, darbo paieškos arba nepasitenkinimas turimu ir panašiai. O dabar, kai valstybė apkarpo išmokas, tai šios problemos apskritai pasidarė labai aštrios.
Linkiu visiems, nelėkti beprotišku greičiu į niekur, užduoti sau kuo daugiau klausimų ir į juos atsakyti, suvokti ko iš tikrųjų norite iš gyvenimo ir atrasti kelius, kaip tai pasiekti. O svarbiausia - nesusidurti su klausimu, į kurį šiuo metu ieškau atsakymo aš: po kelerių metų praleistų užsienyje noriu grįžti į gimtąją Lietuvą, bet ar kas laukia?