Halloweenas spalio pabaigoje, Padėkos diena lapkritį, Kalėdos ir Naujieji metai gruodį. Gyvendamas Niujorke šių švenčių niekaip negali ignoruoti, nes jos tiesiog brukasi po nosimi. Niekas negaili pinigų patalpoms ir fasadams apkarstyti blizgančiais niekučiais, būdingais artėjančiai šventei. Parduotuvės, kavinės, mokymosi įstaigos ir pašto skyriai groja šventinę muziką, dalijami lankstinukai su iš tolo švytinčiais nuolaidų procentais, o įėjus į restoraną, hostess‘ė (lietuviškai – šeimininkė. Tai svečius pasitinkanti ir prie staliuko pasodinanti darbuotoja) džiugiai suklykia: „Happy holidays!” (Laimingų švenčių!)
Esu sutikusi nemažai skeptikų - didžių intelektualų, šias šventes niekinančių dėl mūsų laikais išvešėjusio komercializmo, jas pavertusio vartotojiškos visuomenės triumfu prieš žmogiškąsias vertybes. Toks požiūris suprantamas. Bet aš visa tai matau šiek tiek paprasčiau. Mano kuklia nuomone, dar niekam nepakenkė papildoma proga sukirsti skanią vakarienę ir išlenkti taurelę be kaltės jausmo. Be to, kas gi čia blogo, jei šventinė psichozė įmes vieną kitą atliekamą dolerį į bangladešiečio delio savininko kišenę? („Deli“, kilęs nuo žodžio „delicatessen“, yra maža maisto parduotuvėlė, labai būdinga Niujorkui).
Halloweenas – karnavalas ir saldumynų reketas
Todėl per Halloweeną nusipirkau pūstą raudoną suknelę baltais žirniukais bei raudonus akinius į viršų patemptais kampais ir persirengiau šeštojo dešimtmečio namų šeimininke (amerikiete, žinoma, nes, pagalvojau persirengdama, šeštojo dešimtmečio Lietuvoje namų šeimininkės ne tik kad nedėvėjo pūstų raudonų suknelių su žirniukais, bet stovėjo eilėse prie pieno ir cukraus. Įdomi detalė, kuri mano draugams, gimusiems ir užaugusiems šioje vandenyno pusėje, sunkiai „suvirškinama“).
Halloweenas Niujorke – didžiausias mano gyvenime matytas karnavalas. Švenčia visi. Gatvėje kur kas labiau iš minios išsiskiria įprastas kelnes ir striukę dėvintis praeivis, negu vidury gatvės taksi mojanti baltoji meška. Arba paskutinę spalio dieną vien bikinį vilkinti mergina, velkanti savo ūgio dėžę su užrašu „Barbie“. Arba už rankų susikabinę vilkas ir Raudonkepuraitė. Vampyrai, zombiai ir kiti kruvini baisuokliai išvirtusiom akim – klasika, nors aš šiai kostiumų kategorijai visai nesimpatizuoju.
Man labiau prie širdies persirengėliai su idėja. Pavyzdžiui, šių metų Halloweeno vakarėlyje sutikau net keletą Čilės angliakasių. Buvo ir Jėzus su Kalašnikovu (idėjai galima nepritarti, bet, mano nuomone, politinis pareiškimas – įdomiau, negu išdribusios guminės smegenys). O šmaikščiausio kostiumo kategoriją duočiau vaikinui, kuris vieną pusę veido išradingai įmontavo į knygą. Žinote, kuo jis persirengė? Ogi Facebooku!
Tiesa, mano draugai amerikiečiai tvirtina, kad taip universaliai Halloweenas švenčiamas tik Niujorke. Mažuose miesteliuose tai beveik vien vaikų šventė, kai jie persirengę traukia po kaimynų namus kaulyti saldumynų. Jei negauna, pridirba ką nors bjauraus. Vienas populiaresnių triukų – namo bei automobilio apmėtymas kiaušiniais.
Padėkos diena – kalakutų valgymo metas
Per Padėkos dieną sukirtau gerą gabalą kalakuto su bruknių uogiene ir moliūgų pyrago desertui. Tipiški šios šventės patiekalai, leidžiantys paragauti derliaus gėrybių. Padėkos dienos tradicija, kaip populiariai tikima, prasidėjo tada, kai maždaug šešioliktame ar septynioliktame amžiuje misionieriai iš senojo pasaulio susėdo kartu su Šiaurės Amerikos senbuviais indėnais taikiai pavalgyti ir padėkoti už gausų derlių. Giliau pamąsčius, tokia bendrų pietų idilė tuo laikotarpiu yra labai sunkiai tikėtina, bet negi ginčysies su šimtamete tradicija. Nesvarbu, iš kur kilo Padėkos diena, bet svarbu, kad ji labai gyva ir labai reikšminga amerikiečiams. Per šią šventę, minimą ketvirtąjį lapkričio ketvirtadienį, šeimos susirenka drauge, kepa kalakutą su įdaru ir valgo valgo valgo. Na, maždaug kaip mes per Kalėdas.
Nors aš esu europietė ir nelabai turiu už ką dėkoti nei indėnams, nei misionieriams, Padėkos dienos idėja man labai patinka. Šventė, kai nereikia nieko liūdno minėti ir dėl nieko verkti, o tiesiog susitikti ir padėkoti už visus gerus dalykus, kurie tais metais atsitiko. Lietuvai labai praverstų tokia optimistiška tradicija. Tik kaip galėtume ją istoriškai pagrįsti? Su misionierium Brunonu Bonifacijum mūsų protėviai visai nepietavo, o pasiuntė jį anapilin trenkę galvon...
Kalėdų politika ir ekologija
O dabar, Kalėdų laikotarpiu, visiškai pasidaviau miestą užvaldžiusiai švenčių nuotaikai. Mano namuose žemu balsu murkia Sinatra („Chestnuts roasting on an open fire...“), žydi dvi puansetijos ir Kalėdų eglutė. Taip taip, eglutė žydi. Nes mano namuose tai yra didelis vazoninis medis, kurį kaimynas patikėjo prižiūrėti per žiemą. Patekęs į šiltą ir saulėtą mūsų butą trečiame aukšte, medis išprotėjo: mano, kad atėjo pavasaris, ir gruodžio mėnesį kas kelias dienas išskleidžia po milžinišką ryškiai raudoną žiedą. Šitą medį, nors ne spygliuotį, ir papuošėme Kalėdoms.
Bet tai jau nukrypimas nuo temos. Kad ir kaip mane džiugintų asmeniniai šventinio dizaino pasiekimai, DELFI skaitytojams jie, ko gero, yra mažiau įdomūs. Kur kas didesnį įspūdį padarytų didžiausia miesto eglė Rokfelerio centre. Ji švyti tūkstančių tūkstančiais įvairiaspalvių žiburių. Šiemet ji pirmą kartą papuošta energiją taupančiomis ekologiškomis lemputėmis, kurios iš dalies maitinamos ant vieno dangoraižio stogo įrengtų saulės baterijų. Ekologiška eglė sutaupo 60 procentų energijos palyginti su buvusiomis. Linksmų Kalėdų Žemės planetai!
Eglės papėdėje įrengta čiuožykla, aplink ją plevėsuoja auksinės ir sidabrinės vėliavos. Aplinkiniai pastatai taip pat švytėte švyti nuo snaigių, eglučių, amalo šakelių (tai augalas aštriais kampuotais lapais, su raudonomis uogomis, kuriuo puošiama per Kalėdas. Yra tokia tradicija, kad atsistojusį po amalu, reikia pabučiuoti), angelų, spalvotų bumbulų, Kalėdų senių ir jų rogių, dovanų maišų, raudonanosių elnio Rudolfų su visa savo kompanija ir taip toliau. Žodžiu, Niujorkas per Kalėdas švyti visa savo elektros tinklų inžinerijos šlove. Labai įspūdinga.
Bet ir išvažiavus iš šio megalopolio, amerikiečių namai spindi lempučių girliandomis. Kuo toliau iš miesto, tuo dažniau išvysi užrašą „Merry Christmas“ – linksmų Kalėdų. Pačiame Niujorke politiškai korektiškai sakoma „Happy holidays“ – laimingų švenčių. Šalia eglučių visur dega ir žydų Hanukos šventės dekoracijos – septynšakės žvakidės menoros. Be krikščionių bei judaistų, Niujorke gyvena ir musulmonų, budistų, ateistų, šintoistų ir dar nežinia ko. Todėl „Laimingų švenčių“ – kad visiems įtiktum.
Laimingų Naujų
Ir, žinoma, artėja Naujųjų metų vakaras. Restoranams tai – pats darbymetis. Mes, padavėjai, dažniausiai dvylika laikrodžio dūžių sutinkame tarp „panele, mano antis nepakankamai iškepta!“ ir „prašyčiau dar vieną butelį šampano!“. Bet tūkstančiai niujorkiečių stabilesniais darbo tvarkaraščiais pasklis po restoranus bei barus ir tuštins alkoholio atsargas. Visame pasaulyje garsus krištolo kamuolio nuleidimas „Times“ aikštėje pritrauks minias, bet daugiausia turistų. Niujorkiečiai patogiai sėdės prie restoranų staliukų, už kurių rezervaciją bei vakarienę paklojo ne vieną šimtą dolerių, ir kamuolį stebės per televizoriaus ekraną.
O tau, skaitytojau, kuris kantriai visa tai perskaitei, nepasidavęs nuorodos „Apie mažą kainą pagalvota“ vilionėms, linkiu Naujuosius sutikti nė kiek ne prasčiau nei Niujorke. Laimingų Naujųjų metų!
