Po kokių 15 minučių buvome netoli prekybos centro, kur beveik kasdien apsipirkinėdavome. Aš jam tarstelėjau – panašu, kad mes pavėlavome, nes kaip matau, šiame centre nė gyvos dvasios. Neišgyvenk - atsakė jis. Ir patraukėme vidinio kiemo link, kuriame švietė menka lemputė. Akimirką mane aplankė bloga nuojauta. Aš dėbtelėjau jam – tu ką, plėši centrą!?
Apsiramink, gerai!? Atkirto jis. Niekas nieko neplėš! Dar keliolika metrų ir mes ėmėme artėti prie didelių metalinių dėžių. Tik staiga pasigirdo – „eee Visvald vernulsia, Čto holodilnik uže pustoi!? (liet. Visvaldas grįžo, ką, šaldytuvas jau tuščias?) - pasigirdo šmaikštus balsas“. „Da da pustoi pustoi (liet. taip, tuščias tuščias) - atkirto kambariokas. Susipažink, atsisukęs į manę Visvaldas pasakė – tai buvęs mano bendradarbis Emeranas. Juodu dar persimetė kelias žodžiais, o po to, atsigręžęs į mane, pasakė - ok, metas apsipirkti.
Visvaldas kilstelėjo didelio konteinerio dangtį ir pasakė – na, drąsiau, eime į „daržovių skyrių“. Nedrąsiai prisiartinau ir žvilgtelėjau vidun – O varge - pagalvojau, - čia juk visas daržovių bei vaisų asortimentas! Tik, tiesa, netvarkingai sumestas.
Na, rinkis - padrąsino kambariokas. Abejodamas aš paklausiau, ar tikrai mes nevagiame? Eik tu, kvaily, pasigirdo Visvio kvatojimas - nuo kada kuitimas konteineriuose yra vagystė!? O geras, pamąsčiau. Ir ėmiau rankioti gėrybes. Bananai, apelsinai, citrinos, kiviai, avokadai, persikai ir kitokios gėrybės. Tik, tiesą pasakius, vieni vaisiai truputį papuvę, kitų odelės jau apvytusios ir t.t.
Nusprendžiau, kad reikia radinį patikrinti. Išsitraukęs kišeninį peiliuką, perpjovęs apelsiną paragavau. Nagi, šaunu - šūktelėjau! Tai gerai, rinkis - greičiau atrėžė Visvaldas. Nes matai, kad „pirkėjų“ vis daugėja. O tuo tarpu einu patikrinti kitos metalinės dėžės. Kambariokas prisėlino prie konteinerio, kur sukrauti džemai ir kitos konservuotos gėrybės. Tarsi širšės konteinerį jau buvo apspitusios rumunės su mažais ir purvinais vaikais. Netrukus prisėlino pietietiško gymio dvi šeimynos ir godžiai krovėsi gėrybes į savo krepšius.
Staiga pribėgo prie manęs Visve ir pasakė: tarpusavyje kalbėsimės rusiškai! Akimirksniu nelabai supratau, ką jis norėjo pasakyti, bet išgirdęs lietuviškai kalbančius ir slaviškai besikeikiančius marozus, viską supratau. O bl..d - pasigirdo baubimas - nu čia tai balius bus, tik būtų neblogai, kad ir kokios vodzes rastume - išlemeno vienas skustagalvis. Taip - antrino jam kitas „treninginis“. Pasitrauk, gaidy - riktelėjo man vienas „pirkėjas“, nuo jo sklido baisus alkoholio bei šlapimo kvapas. Ir ką tokie čia Norvegijoje veikia, niekaip negalėjau suprasti.
Tik staiga Emeranmas sušuko - menti menti (liet. policija) ir šoko į vaisių konteinerį. Rumunės sužiūro viena į kitą, o lietuviški „kietuoliai“ pasileido bėgti paskui save, palikę išbarstytus vaisius ir šlapimo bei alkoholio kvapą. Aš dėbtelėjau į kambarioką ir paklausiau: na, tai kas dabar? Pala nestradalink! - atkirto jis. Tie mentai kaip priartėjo, taip ir nutolo, net nestabtelėję. Iš karto man palengvėjo. Bet galvoje vis kirbėjo mintis, ar tik per raciją nebus pranešę savo kolegoms apie nelabai legalų „apsipirkinėjimą“. Ryžtingai pasakiau Visvaldui - gana, bent trims dienoms „apsiprekinome“, o dabar dingstam. - Gerai gerai, kaip nori, - atsakė jis, kimšdamas riestainius į kuprinę. – Galime jau judėti. Atsisveikinome su Emeranu ir patraukėme namų link.
Ar seniai radai šitą „aukso gyslą“? - paklausiau Visvio. Tiesą pasakius, neseniai, armėnas prieš pusantros savaitės papasakojo apie tai. - Ar buvai čia anksčiau? - neatlyžau nuo jo. - Jo, vieną kartą, praeitą ketvirtadienį.
Grįžę į namus apžiūrinėjome savo „pirkinius“ – vaisiai, duonos produktai, džemas ir visa kita. Susėdome ir ėmėme valgyti naktipiečius. Nors ir visų produktų galiojimo laikas buvo pasibaigęs maždaug prieš savaitę ar net kelias dienas, bet mums tai apetito negadino.
Atsigulęs, ilgai dar galvojau apie tai, kiek maisto yra išmetama, kuris visai dar neblogas vartoti. O per radiją karts nuo karto pranešama, kad pasaulyje greitai bus žmonių per daug ir visi tikrai neturės ko valgyti. Tik tie pranešėjai kažin ar buvo kada nors prie prekybos centrų konteinerių, kur išmetamas geras maistas utilizavimui. Ir dabar aš vis klausiu savęs: kas tai? Ar nesusipratimas, ar turtingų norvegų socialinės, ekonominės bei politinės grimasos? O tuo tarpu Afrikoje dėl įvairių sukilimų išties nemažai badauja žmonių. Tad taip ir norisi sušukti – pasaulyje tiesybės tikrai nėra!!!
Norite pasidalinti įspūdžiais ir papasakoti apie savo kasdienybę emigracijoje kitiems DELFI skaitytojams? Rašykite el. pašto adresu pilieciai@delfi.lt arba kelkite straipsnį DELFI Piliečio sistemoje.