Kūčios - neapsieisime be mėsos

Kad jau Kalėdas aš vadinu „masinio apsirijimo“ švente, pagrindinis ir didžiausias mano pastebėtas skirtumas tarp lietuviškų ir norvegiškų Kalėdų – maistas. Kūčių vakarą šie valgo vieną iš dviejų tradicinių patiekalų - „pinnekjøtt“ arba „lutefisk“. Tradiciją Kūčių dieną pasninkauti ir nevalgyti mėsos teko paprasčiausiai pamiršti. „Lutefisk“ yra garuose virta menkė, kuri prieš kepant yra kelias dienas mirkoma vandenyje. Dėl mirkymo žuvis išbrinksta, įgauna žėlišką pavidalą ir, iš esmės, praranda didelę dalį savo skonio. Pirmasis įspūdis paragavus – pusiau permatoma, riebi ir stokojanti skonio. Patiekiama užpilant „spirgučių“ padažu, su bulvėmis ir trintų, virtų žirnių koše. Kai kurie dar paskanina (o gal reikėtų sakyti – stengiasi suteikti skonio) garstyčiomis. Tiesą sakant, „lutefisk“ nesužavi nei savo išvaizda, nei skoniu...

„Pinnekjøtt“ - tai garuose troškinti, ganėtinai sūrūs ėrienos šonkauliukai. Patiekalo ruošimas pradedamas dar dieną prieš – mėsa mirkoma sūriame tirpale, kad įgautų vietinių mėgstamą sūrų skonį. Troškinimas taip pat reikalauja atitinkamų įgūdžių. Didelio puodo dugnas išklojamas plonais medžio pagaliukais (būtinai beržo), kad mėsa neliestų puodo dugno, troškinama vandenyje, tačiau šio turi būti tiek, kad tik apsemtų pagaliukų paklotą. Taigi, mėsa troškinama vandens garuose, o troškinimas trunka ne mažiau nei tris valandas. 

Virėjas visą tą laiką turi atidžiai sekti vandens kiekį puode, kad nebūtų nei per mažai, nei per daug. Ir dar... pilamas vanduo turi būti verdantis, kad įpylus jo į puodą nereikėtų laukti kol šis užvirs, taigi išliktų pastovi temperatūra. Ėrienos šonkauliukai patiekiami su virtomis bulvėmis bei trintų griežčių (gelsva daržovė, panaši į ropę) ir morkų piure, visa tai užpilant lydyto sviesto (iš esmės – riebalų) padažu. Valgant užsigeriama alumi ir būtinai tradiciniu stipriuoju gėrimu „Akevitt“.  

Mano asmeninis įspūdis? Na... kvapas tikrai nėra labiausiai viliojantis, tai riebus, sūrus patiekalas. Maistą užsigerti stipriu alkoholiu irgi gan keista. Jau neminint to, jog Kūčių vakarą valgai mėsą, ką mano močiutė sužinojusi veikiausiai už galvos susiimtų. Bet geroji pusė yra ta, jog tai visiškai nauja patirtis, beveik priešinga lietuviškųjų Kūčių stalui. O norvegai į Kūčių maistą žiūri labai rimtai ir stengiasi pasigaminti jį, nesvarbu kuriam pasaulio krašte bebūtų.

Desertas? Tai tradicinė ryžių košė, patiekiama su uogiene. Kitas variantas – karamelinis pudingas su karamelės padažu ir plakta grietinėle. Iš tiesų, desertas susilaukia mažai dėmesio, nes po gausių pietų vargiai besinori dar mąstyti apie maistą.

Kadangi norvegų šeimoje Kalėdų laikotarpiu itin didelis dėmesys skiriamas maistui, gėda būtų nepaminėti ir kitų virtuvės šedevrų.

Pirmoji Kalėdų diena ne mažiau svarbi nei Kūčios, namų šeimininkė šia proga ruošia ypatingą patiekalą – troškintą elnieną. Ši gaminama pagal senovinį Samių receptą (Samiai - tai senieji Skandinavijos gyventojai, šiandien jų sutiksi nebent toli Šiaurėje), troškinant piene. Beje, tas pienas vėliau naudojamas kaip padažas, o išskirtinį skonį jam suteikia troškinant iš mėsos išsiskiriantis kraujas. Idėja apie kraują padaže manęs tikrai nenuteikė entuziastingai, bet ragaujant... ragaujant tu tai pamiršti, nes skonis yra nepakartojamas!

Tačiau šio patiekalo neparagausi bet kurioje šeimoje, mat receptas perduodamas iš kartos į kartą, o šeimininkės močiutė buvo kilusi iš Samių giminės. Iš tiesų, Norvegijoje Kalėdinių dienų tradicijos varijuoja kiekvienoje šeimoje, kadangi čia itin daug mišrių santuokų. Tad šventės kiekvienuose namuose vis kitokios, apimančios skirtingų šalių tradicijas.

Kalėdos norvegų šeimoje

Na, viskas gan panašu – eglutė, dovanos, maistas, televizorius. Žavu yra tai, jog jei šeimoje yra mažų vaikų, Kūčių vakarą į namus visada ateis Kalėdų senelis, su dovanų maišu, ilga balta barzda ir už dovanas prašantis padeklamuoti eilėraščių. Tad per šias Kalėdas, vėl lyg vaikystėje, turėjau laimės pamatyti Kalėdų senelį, tik šis norvegiškai kalbėjo...

Dovanos po eglute? Žinoma, daugiau nei pusė jų skirta mažiesiems. Tačiau maloniai nustebino tai, jog visos dovanos praktiškos, funkcionalios, o ir vaikai jas gaunantys kiekvieną vertina, atidžiai apžiūri, nesvarbu, ar tai naujos slidės, ar paprasčiausiai megztinis. O tai padėjo iš dalies pakeisti manąjį nusistatymą, jog norvegų vaikai yra per daug išpuikinti. Nors manasis bendradarbis savo šeimai apie papildomą svečią, t.y. mane, pranešė vos dvi dienas prieš Kalėdas, po eglute dovanų buvo ir man. Išpakavus visas dovanas, šeimos nariai padėkoja vienas kitam už dovanas ir, žinoma, nepamiršta choru ištarti „God Jul“ (laimingų Kalėdų).

Šeima, su kuria švenčiau šias Kalėdas, man paliko itin malonų įspūdį – šilta, jauki ir mielai priimanti naujus žmones. Jų namuose praleidau tris dienas, paragavau puikaus maisto, susipažinau su norvegiškomis Kalėdų tradicijomis iš arti ir namo grįžau su šypsena veide.