Žiūrėsim, kiek tokių, mokančių susikalbėti vokiškai, atvyks iš Lietuvos. Spėjama, kad didžiausią dalį darbo rinkos, vis dėlto, užims kaimynai lenkai. Bet pagyvensime – pamatysime.

Šiaurės vokiečiai

Vokietijoje gyvenu jau metus, antrame pagal dydį Vokietijos mieste – Hamburge. Daugelis pripažįsta (aš, žinoma, taip pat), Hamburgas – labai gražus miestas: milžiniškas uostas, du ežerai miesto viduryje, daug kanalų, daug žalumos. Hamburgiečiai labai didžiuojasi savo miestu, ir yra ko. Tiesa, Hamburgas laikomas ir vienas brangiausių Vokietijos miestų. Kainomis jį lenkia tik Miunchenas.

Nepaviliota meilės ir nepabėgusi nuo sunkmečio, atvykau į vieną turtingiausių Europos šalių. Tiesiog atsitiko taip, kad darbas mane susirado. Reikėjo iššūkių ir, žinoma, neatsisakiau šio pasiūlymo. Savo darbe esu vienintelė užsienietė tarp vokiečių, pabrėžiu - Šiaurės vokiečių.

Klausiate, kas čia tokio? Vokietis iš Pietų ar net Vakarų dalies mane iškart suprastų. Mat Šiaurės vokiečiai, priešingai nei pietiečiai ar Kiolno gyventojai, ką čia bekalbėti apie kultūrų mišinį Berlyną, yra uždari, svetimą į namus įsileidžia neiškart. Tą vieningai pripažįsta visi vokiečiai (neseniai viena hamburgietė pasakojo savo padavėjos darbo paieškos istoriją Kiolne. Vienoje kavinėje jai pasakė: „Tu iš Hamburgo? Nepyk, netinki. Jūs gi hamburgiečiai - lėti ir uždari“).

„Palūkėk“, sakė man pažįstami. „Jeigu Šiaurės vokietis tave įsileis į širdį, tai žinok, visam laikui“. Gal ir tiesa, bet man svetimai ir visiškai vienai svečioje šalyje, šitas kantrybės egzaminas nepaguodė. Lietuvoje visada buvau įpratusi būti tarp žmonių, net džiaugdavausi, kai galėdavau nors retkarčiais pabūti viena. Todėl iš pradžių vienatvė manęs negąsdino ir pirmaisiais mėnesiais Vokietijoje. Pamaniau, galų gale turėsiu daug laiko knygoms, filmams, miesto pažinimui, pasivaikščiojimams.

Bet buvo gerai iki to laiko, kai supratau, kad vienatvė mane persekioja. Vienai į filmus vaikščioti – liūdna. Pasivaikščioti ir vėl tik su ausinuku – liūdna. Kad ir darbe. Mano kolegos labai mandagūs, labai malonūs, reikės pagalbos – visada padės. Tačiau tik tiek. Man taip trūko tos kitos kolegiškumo pusės. Aš nuoširdžiai tikėjausi, kad jie man šiek tiek padės integruotis į vokišką aplinką. Ypač mano amžiaus kolegos, pavyzdžiui, pasiūlydami, kad ir kartu nueiti į mėgstamiausią barą. To nesulaukiau iškart. Bet sulaukiau po gero pusmečio, kai aš jau buvau apsipratusi naujoje aplinkoje, o jie turbūt per tą laiką pripažino, kad galiu priklausyti jų ratui. Tiesa, gal aš per daug tikėjausi. Bet žinau, kad bent jau aš tikrai vykdyčiau „integracijos programą“, jei mano kolektyve būtų naujokas užsienietis.

Palydovė vienatvė

Sakoma, lengviausia susidraugauti su užsieniečiais, todėl pradėjau lankyti vokiečių kalbos kursus. Bičiulių, bent jau užsieniečių, ratas atsirado, įsitraukiau į lietuvių bendruomenės būrį - dienos vėl šviesesnės pasidarė. Bet žinote, ko man labiausiai trūko ir vis dar trūksta? Pačių pačių artimiausių draugų, kurie, žinoma, liko Lietuvoje.

Tai tikrai ne tas pats, kad ir kasdien bendrauji „Skype“ ar susirašinėji elektroniniais laiškais. Kadangi esu beveik trisdešimties, savo sukurtą aplinką, savo draugus, savo kasdienybę palikusi gimtojoje šalyje, viską susikurti nuo pat pradžių, patikėkite, nelengva užduotis. Būnant aštuoniolikos, manau, sudėtinga nebūtų. Tačiau visai kitaip, kai jau nebe niolika.

Mano pažįstami ir bičiuliai sako, kad man pavydi, kad turiu gerą ir įdomų darbą, kad aš galiu dirbti ir uždirbti užsienyje. Tas tiesa. Bet čia tik viena medalio pusė. O, žmonės, kodėl niekas nekalbate apie vienatvę?

Aš žinojau, kad reikės išgyventi ir išgyvendinti vienatvę, bet kad šitaip... Kažkodėl mano bičiuliai, jau ilgą laiką gyvenantys užsienyje, tik vienu lūpos kampeliu yra užsiminę, kad būna liūdnų ir vienišų akimirkų. O kai aš pradedu pasakoti, kaip man sunku būdavę vienai, kaip kartais net neturi su kuo pasidžiaugti sėkminga diena ir neturi su kuo pakelti vyno taurę, tuomet visi prabyla, jog tikrai žinantys, ką tai reiškia...

Emigranto duona tikrai nėra lengva. Kad ir kaip gerai bekalbėtum užsienio kalba, ji liks svetima kalba. Kad ir kaip gerai beišmanytum vietinę kultūrą, papročius ir įpročius, vis tiek vis dar išlįs, kas nustebins. Ir būtinai kasdienybėje.

Lietuvos patriotė

Tačiau dar grįžti į Lietuvą nenoriu. Visų pirma, tikiu, kad vienatvės jausmas man vėl turi būti vieną dieną svetimas. Todėl labai įdomu, kada. Visų antra, Vokietija didelė šalis, suteikianti tiek daug galimybių keliauti, mokytis, pažinti ir nestovėti vietoje. O visų trečia, aš niekada nebuvau tokia savo šalies patriote, kaip čia, Vokietijoje.

Kolegas vaišinu šaltibarščiais, pasakoju lietuviškos kasdienybės subtilumus, cituoju mūsų liaudies išmintį, mokau lietuvių kalbos, o nežinantiems, kur ta Lietuva – rodau pirštu žemėlapyje. Štai tokia ta emigranto duona.

Esi emigravęs? Norėtum rašyti apie savo patirtį ir dalintis ja su kitais DELFI skaitytojais? Rašyk pilieciai@delfi.lt! Arba registruokis mūsų sistemoje, kelk straipsnį ten, rink taškus ir rinkis prizus!