Nenoriu nieko įžeisti ir sąvoką „provincialumas“ vartoju kaip riboto, stereotipinio mąstymo sinonimą, o ne kaip negatyvų mažuose miesteliuose gyvenančių žmonių apibūdinimą.
Pastūmėta šių priežasčių - mokslo kokybė, galimybė atsikratyti provincialumo, šansas pakeliauti, užsidirbti, susipažinti su kitomis kultūromis - įstojau į vieną Anglijos universitetą. Niekada prieš tai nekalbėjusi angliškai už anglų kalbos kabineto ribų, niekada neskridusi lėktuvu ir niekada nebuvusi užsienyje, susikroviau lagaminus ir 2010 rugsėjį išskridau į Jungtinę Karalystę.
Pirmieji įspūdžiai - žmonės mandagūs. Autobuso vairuotojai padėkoja, kai išlipi ir pats išlipdamas padėkoji. Išėjus pasivaikščioti palei upę, kiekvienas sutiktas žmogus pasisveikina ir palinki malonaus pasivaikščiojimo. Kasininkės parduotuvėje pagiria tavo palaidinę. Žmonės šypsosi ir atrodo laimingi. Niekam nerūpi, kaip tu apsirengęs, gali eiti į parduotuvę su pižama - į psichiatrinę ligoninę neišveš. Jeigu stovi prie perėjos norėdamas pereiti gatvę ir matai, kad net jeigu gatve atvažiuoja tik vienas vienintelis automobilis, jis būtinai sustos tavęs praleisti, o tu pamojuosi ranka atsidėkodamas. Svajonių šalis...
Tolesni ir kur kas negatyvesni įspūdžiai - svetimoj šaly savas nebūsi. Kiekvienos šalies atstovai universitete laikosi kartu. Kinai vaikšto būriais, prancūzai, britai vaikšto būriais... Lietuviai vienas su kitu beveik nebendrauja (o, koks siurprizas). Iš mano universitete esančių lietuvių maždaug pusės nė akyse neregėjau, nes lietuvis lietuviui - per žemas lygis, aukštas lygis yra turėti tik užsieniečius, pageidautina, anglus, draugus - matyt, subritiškėjama kur kas greičiau nei aš maniau... Ir lietuviškos šaknys nieko nebereiškia, jų, pasirodo, galima per porą mėnesių atsikratyti. Žinoma, netaikau visiems - sutikau ir lietuvių, su kuriais tapome puikiais draugais.
Ir vėl pozityvių įspūdžių banga - galimybė susipažinti su žmonėmis iš Kinijos, Korėjos, Indijos, Australijos, Kenijos, Maldyvų, Rusijos ir t.t., šansas pamatyti jų kultūrą, virtuvę, mentaliteto skirtumus, padiskutuoti apie politiką, priimtas visuomenės normas, lyginti savo šalį su Anglija, pasijuokti, kai nė vienas mūsų nežino kokio nors angliško žodžio ir gaunasi kuriozinė situacija...
Įdomios, motyvuojančios mokytis paskaitos su dėstytojais, kurių vadovėliai yra pripažinti šalies mastu, klausytis paskaitos dėstytojo, kuris ėmė interviu iš ankstesnio Prancūzijos prezidento. Jausmas, kad esi laisvas - rengtis, kaip tu nori, daryti, ką tu nori ir nebūti teisiamam bei vertinamam smerkiančių žvilgsnių. Nustojau spoksoti ir badyti pirštais kitų rasių atstovus, nebebėgu į kitą gatvės pusę pamačius tamsaus gymio vaikiną, įsivaizduodama, jog jis - teroristas, ir nebevarstau smerkiančiais žvilgsniais moterų su čadromis.
Ir kai viskas atrodo gražu ir rožėm klota, vėl smūgis - diskriminacija. Nuvažiavau į darbo pokalbį, buvo grupinis interviu, kuriame, sakau objektyviai, pasirodžiau geriausiai. Ir ką gi jūs manote - išgirstu tokią frazę: tu pasirodei geriausiai iš visų, bet mano viršininkas nemano, kad ne britai yra tinkami dirbti mūsų įmonėje, ir nors tavo anglų kalba labai gera, bet sorry...
Kitas atvejis, kai dirbant kavinėje visi britai pasirašė terminuotas 3 mėnesių sutartis, o nė vienas užsienietis sutarties negavo ir visi buvom atleisti po opening weekend (pirmo savaitgalio, kai kavinė dirbo, ir buvo didelis žmonių antplūdis). Ir paskutinis nusivylimas - kitame darbe susidūriau su tokiu dalyku, jog visiems britams atlyginimai buvo sumokėti laiku, o aš 2 mėnesius mėginau išsireikalauti atlyginimo, kol galų gale pavyko tai padaryti nuėjus pasikonsultuoti į tam tikrą tarnybą ir pagrasinus teismu.
Ką norėjau pasakyti šiuo trumpu pasakojimu - viskas turi dvi puses. Manau, kad kiekvienas, važiuodamas į užsienį, tiki, jog ten viskas lengva, paprasta, nėra jokių problemų ir gyvenimas ten bus puikus vos tik atvažiavus. Norėčiau patarti visiems būsimiems emigrantams, jog nusiteiktumėte realistiškai - žinoma, gyvenimo užsienyje pliusai dažniausiai nusveria minusus, bet nepamirškite, jog minusų yra.
Manau, jog sulauksiu negatyvių komentarų, todėl sakau iškart - tai yra MANO subjektyvi nuomonė, MANO patirtis ir MANO suvokimas, kuris nėra ir negali būti laikomas objektyviu dalyku ar viena ir vienintele tiesa.
Norite pasidalinti įspūdžiais ir papasakoti apie savo kasdienybę emigracijoje kitiems DELFI skaitytojams? Rašykite el. pašto adresu pilieciai@delfi.lt arba kelkite straipsnį DELFI Piliečio sistemoje.