Pradėsiu nuo to, jog esu standartinis DELFI skaitytojas, dėmesį kreipiantis tik į naujienas su paveikslėliais. Taip pat nepatinka ir piliečių sekcija, kur žmonės verkia dėl savo vairuojamo BMW ar keikia valdžia dėl eilinių mokesčių artėjančių švenčių proga. Tačiau nuolatos atsirandantys straipsniai emigrantų atžvilgiu paskatino paimti plunksną į rankas.
Perskaičiau ko gero visus emigrantų tema sukurtus rašinėlius ir susidaro įspūdis, jog šia tema rašo „žurnalistai“, pasiremdami nuogirdomis arba sausa teorija. Ką gi, nesu rašytojas, bet tikiuosi apšviesiu šiek tiek „iš vidaus“.
Pirma pažintis su užsienietiška duona įvyko dar besimokant universitete. Lietuvai įstojus į ES staiga tapo atviros sienos, na o autobusai į Londoną kursavo bent po 2-3 kartus per savaitę. Prisidengdami PLC siūlytomis studijomis Londono koledže, iš tiesų siekėme užsidirbti iki šiol nematytos valiutos. Pirma nuvykus į Viktorijos stotį šiek tiek nustebino ten stovintys trys autobusai lenkiškais numeriais, taip pat mūsų niekas nepasitiko ir teko patiems ieškoti kelio iki „mokyklos“. Be abejo, negavome ir žadėto nebrangaus pragyvenimo ir už lovą dviviečiame kambaryje susimokėjome vietoje po 110 svarų. Po savaitės išsikraustėme į lietuvišką namą, kur kambarys savaitei įvertintas 80 svaro sterlingų. Tiesa vertėtų paminėti, jog iš namų buvo įsidėję lašinių ir duonos.
Darbo paieška atrodė kaip nuotykis. Eidavome į „Job center“ mūsų rajone, kur galima peržiūrėti darbo pasiūlymus bei nemokamai paskambinti vietiniu telefonu. Manėme, jog mūsų tobula anglų kalba nustebins vietinius prarabus, tačiau susidūrus su vietiniu anglu, tekdavo paprašyti pakartoti lėtai sakinį dar kartą.
Maisto atsargos seko, o be pajamų net ir labai pigaus maisto įpirkti teoriškai neįmanoma. O maistas išties pigus. Duona kainavo 20 p, šaldytos bulvytės 45 p, na o už svarą net kažkoks mėsos pakaitalo dešros galas. Tiesa, visa tai buvo gan keblu su turimomis lėšomis, tad teko pasitenkinti šokoladu su riešutais ir razinomis, paslėptu rankovėje.
Darbo greitai neatsirado. Atrodytų, jog mūsų niekas nelaukė? Pradžioj nedrąsiai eidavę klausti darbo, dabar jau nesusimastę verdavome statybviečių vartus ir klausdavo „supervaizerio“, deja. Kelionės gan brangios, tad tenka padirbinėti savaitinius autobusų bilietus. Schema gan paprasta – tereikia susirasti seną bilietą (metro, gatvėje ar kitur), iškirpti reikiamą skaičiuką, užklijuoti ant savojo bilieto, kitoje pusėje subraukyti šratinuku (taip susilygina gerosios pusės kraštai) ir būtinai įsidėti į dėklą. Taip prasitęsia bilieto galiojimas. Tiesa, tuo metu pakakdavo įlipant į autobusą pro priekines duris parodyti bilietą vairuotojui. Metro nemokamas naudojimas šiek tiek paprastesnis, tereikia seno bilieto. Taigi stebime žmones ir laukiame kokio nors dėdės, skubančio į darbą (netinka moterys ir senoliai), sekame paskui, jam įdėjus į vartus savo bilietą – „Sezamas“ atsiveria. Mes prilipę prie uodegos iškart dedame savo senąjį ir praeiname kartu.
Pirmas darbas atsirado vienai dienai – miesto centre pakeisti dangoraižiui langą. Darbo esmė – iš mašinos iškelti surinktą langą ant karučio. Su kavos pagėrimu apsisukam vos per 5 valandas, pajamos 45 svarai! Kitą savaitę atsiranda vieta fabrike, tiesiogine to žodžio prasme – savaitei. Dėlioju reklaminę medžiagą į maišelius, užsidirbu 120 svarų ir susimoku skolą už kambarį, „Lidle“ nusiperku alaus už svarą.
Tuo metu jau buvo prabėgę beveik 3 mėnesiai Londone, tad visgi bendras balansas buvo gan neigiamas pajamų atžvilgiu. Galiausiai apsisprendus vykti namo, Viktorijos stotyje pamačiau šį vaizdą – sėdi lenkas lotoso pozoje o ant kaklo kabo lentelė „Will work for 1 pund“, na o sičio rajone ant suoliuko miegmaišiuose miegantys žmonės tampa neatsiejama parko dalimi.
Dėl didelės eilės žmonių nespėju užsisakyti savo atgalinio bilieto, tačiau grįžęs sulaukiu pasiūlymo dažyti namus gerokai už Londono. Pagerėjus kalbai, vietiniai gyventojai klausia, iš kurios Airijos vietos aš kilęs, nes akcentas gan keistas (ryži plaukai, matyt, taip pat). Be abejonės, ten patiriu daug nuotykių, tačiau prabėgus trims savaitėms padengiu viso nuotykio kaštus ir grįžtu tęsti daug žadančių studijų...
Tai puiki patirtis o ir gailėtis geriau atliktų veiksmų nei neįvykdytų sumanymų. Jokiu būdu nesmerkiu, bet ir neginu emigrantų. Tai kiekvieno asmeninis reikalas, tiesa, turėti savo asmeninę nuomonę taip pat gali kiekvienas. Čia ne Rusija – už tai jūsų nenušaus. Na gal nebent už komentarus žydų ir gėjų atžvilgiu.
P.S. Šiuo metu jau porą savaičių viešiu Norvegijoje, tad jei būtų pageidavimų, galėčiau pratęsti „emigranto dienoraštį“.
Esi emigravęs? Norėtum rašyti apie savo patirtį ir dalintis ja su kitais DELFI skaitytojais? Rašyk pilieciai@delfi.lt! Arba registruokis mūsų sistemoje, kelk straipsnį ten, rink taškus ir rinkis prizus!