aA
Praeitą savaitę Anglija.lt publikavo pirmąją emigranto dienoraščio dalį apie tai, kaip tampama emigrantu. Portale pasirodė ir kita dalis.
© M.Žiličiaus nuotr.

Prisimenate savo pirmąją dieną svetur, parduotuvės paieškas bei kitus ilgam atmintyje įstrigusius dalykus? Apie tai ir daugiau – antroje emigranto dienoraščio dalyje.

Ramiai sėdėjau oro uosto salėje, rašiau į bloknotą pirmuosius įspūdžius. Na, kodėl taip yra, kai tik žmogus darai tai, kas miela, kas nors trenkia per galvą. Net šoktelėjau, kai kišenėje suskambo telefonas. Dar labiau pasimečiau, kai šefas pasakė eiti lauk iš terminalo ir kad jam nereikėtų ilgai laukti, daug mokėti, atsistoti kur nors gatvėje.

Nieko nelaukęs puoliau prie durų, panašių į vartus. Kaip jūs manote, ką daro ožys, atsistojęs prieš naujus vartus. Taip, net vaikas žino atsakymą – žiūri. Na, gal dar mekena. Ir kas čia ypatingo?

Aš taip žiūriu į oro uosto vartus ir sunkiai valdausi, nepradėjęs mekenti, nes neturiu supratimo, kur eiti ir kur manęs lauks šefas.

Paskambinu. Trumpai ir aiškiai paaiškino:

- Pro duris išeisi, praeisi daugybę autobusų, pamatysi didelį pastatą su užrašu „Departure“, ten kur nors paslampinėk, kai privažiuosiu, paskambinsiu, ir tu ateisi.

Viską radau ir net pamačiau aikštelę, į kurią atvažiuodavo automobiliai pasiimti keleivių. Nors tų aikštelių daug, bet labai traukė būtent prie jos, nes mačiau, kaip vienas vyras šiltai pasitiko savo šeimą.

Žinokite, gerbiamieji, nuojauta neapgavo, netrukus paskambino, kad mane mato, pamojavo, vikriai įšokau į automobilį, bet... elektroninis pinigų lupikas apgavo. Labai gražiai paprašė 2,5 svaro už tą trumpą įvažiavimą. Įmetėme į jo begėdiškus nasrus, o tas spjauna atgal ir dryžuotos rankos nekelia. Daviau jam iš Lietuvos atsivežtas angliškas monetas. Prarijo, bet net ačiū nepasakęs, špygą rodo ir neišleidžia. Vadas neiškentęs įkišo kortelę. Vartai atsidarė, metalinių negrąžino, bet kvitą išmušė tik už 2,5 svaro. Mat koks nesąžiningas. O dar kažkas sako, kad Anglijoje nėra dvigubos buhalterijos.

Nuo oro uosto iki darbo vietos – apie 250 kilometrų. Nors vadas – vienmetis su mano dukra, bet bendrą kalbą randame. Pakalbame apie būsimą darbą, apie gyvenimą ir t.t. Kadangi abu esame lietuviai ir žemaičiai, tai kalbos barjero nebuvo. Pirmoje aikštelėje pasiūlė pavairuoti autobusiuką su vairu teisingoje pusėje – right (angl. dešinė, taip pat reiškia ir teisus). Vairuoju nuo 1980 m. Teko važinėti Anglijos keliais automobiliu su vairu neteisingoje pusėje – left (angl. kairėje), tačiau nuo pirmų kilometrų pasijutau kaip ką tik išėjęs iš vairavimo mokyklos. Tikėjausi, kad bus lengva vairuoti sėdint dešinėje, deja. Tik išvažiavus iš kolonėlės į automagistralę direktorius lyg niekur nieko burbtelėjo:

- Automobilį labai į kairę traukia.

- Reikia ratų suvedimą padaryti, – atsakiau ramiai, bet netrukus supratau, kam kokį suvedimą reikia daryti.

Sėdint už vairo atrodė, kad važiuoju gerai ir tik pažiūrėjęs į veidrodžius pamatydavau, kad automobilis važiuoja prie pat kraštinės kairės juostos. Niekaip negalėjau pajausti angliško automobilio gabaritų angliškame kelyje. Įvažiavus į paprastą kelią, vadas net kelis kartus vos nečiupo už vairo, nes buvau jau labai priartėjęs prie šalikelės, o važiuojant mūsų kaimeliu porą kartų užvažiavau ant šaligatvio.

- Padangas prakirsi, – burbtelėjo.

Netikėjau, kad bus taip sunku vairuoti sėdint teisingoje – right – pusėje, kita vertus, juk ne taip lengva sukeisti vietomis smegenų pusrutulius. Nuvažiavęs tuos 250 km supratau, kad teks vėl mokytis vairuoti.

Namas, prie kurio atvažiavome, – standartinis angliškas statinys grynai angliškame kvartale. Aplinka tvarkinga, ne tik prie mūsų pastato, bet ir prie kitų. Jaučiama, kad čia gyvena vietiniai. Pirmą kartą gyvenime įžengiau į ne „lietuvišką bendrabutį“, o privatų namą. Iš karto į akis krito grindys, išklotos šviesia kilimine danga. Net plaukai pasišiaušė pagalvojus, kiek vargo šeimininkams tuos kilimus valyti. Tik virtuvėje nebuvo kiliminės dangos. Vadas parodė mano kambarį. Nemažas miegamasis su plačia lova, spintomis ir atskiru dušu bei tualetu.

Kadangi tau čia reikės dažniausiai būti, tai tau atskiras plotas, na, o kituose trijuose kambariuose gyventojai keisis.

Iš karto supratau, kad ir čia – bendrabutis su atskiru kambariu komendantui ir mažu ofisu, esančiu pirmame aukšte. Guodė tai, kad bent turėsiu savo asmeninę „skylę“ ir dušą. Nereikės jaudintis, kad kas nors ryte pasiims ne savo kojines. Jokių pretenzijų dėl to nekėliau, nes kol kolektyvas mažas, šios gyvenimo sąlygos laikinos, bent taip sakė šefas. „Nieko nėra pastovesnio už laikiną“, – dingtelėjo mintis, bet garsiai jos nepasakiau.

Kadangi šį miestą šiek tiek pažinojau, tai paprašiau autobusiuko nuvažiuoti iki parduotuvės, nes nieko valgomo neatsivežiau. Apie kainas kalbėti neverta, nes apie jas dabar rašo visi. Prisipažinsiu, kol nuvažiavau iki parduotuvės, keletą kartų užvažiavau ant šaligatvio bortelio ir pavojingai priartėjau prie šalikelės. Kad lengviau būtų orientuotis, nuolat žiūrėjau į veidrodėlį ir sekiau, kur yra ašinė linija. Nors visą laiką buvau savo juostoje, bet atrodė, kad iš priekio atvažiuojantis automobilis lekia tiesiai į mane. Nemalonus jausmas, verčiantis trauktis į šalikelę. Vien dėl to norėjosi spjauti į viską ir skristi namo dar tą pačią dieną.

Pirmą vakarą – trumpa pažintis su kolegomis. Galiu drąsiai pasakyti, kad visi jie – profesionalai, gerai išmanantys savo darbą ir galintys mane pamokyti. Atidžiai išklausiau patarimų ir be jokių problemų radome bendrą kalbą, nors porai iš jų tikčiau į tėvus. Kolektyvas kol kas negausus. Su manimi – septyni plius šefas. Kaip naujai besikuriančiai firmai, tai gal ir nemažai.

Kitą dieną – tuoj prie darbo. Laikinai nuomojama aikštelė sunkvežimiams – tik už poros kilometrų. Nors galiu neribotai naudotis įmonės autobusiuku, bet dviratis – pigiau ir sveikiau. Teritorijos vaizdas – ne iš gražiųjų, bet tai tik pradžia. Padarau nuotrauką, kad būtų ką lyginti, kai pasibaigs tas „laikinai“. Po pietų kartu su vyrais varau naujus vilkikus į servisą topografų patikrai. Važiuoti vilkiku daug baisiau nei autobusiuku.

Vis niekaip negaliu pajausti automobilio gabaritų ir kelio pločio santykio. Prasilenkiant siaurame kelyje su kitu sunkvežimiu mintyse rėkiau, ko mane velnias nešė į tą galerą, bet trauktis nebuvo kur. Šefas porą dienų pabuvo kartu, sutvarkė popierinius reikalus, nubrėžė gaires, maršrutus, krovinių gabenimo planavimą perdavė ekspedicijai, palinkėjo laimės ir išvyko.

Nauji automobiliai atiteko tiems, kurie pradėjo darbą įmonėje pirmieji ir jau dirbo apie porą mėnesių. Man davė senesnę, nes mano pareigos, bent pradiniame etape, neturi konkretaus apibrėžimo: prižiūrėti namus, spręsti kasdienes vairuotojų problemas, ką reikia – išduoti, surinkti važtaraščius, ataskaitas, nuvežti į parduotuvę, kas dieną man priskirtu vilkiku tampyti priekabas rajono ribose, pasirūpinti servisu ir t.t. Liaudiškai tariant, devyni darbai, dešimtas – stresas.

Vakarais dėl to streso negaliu užmigti, tai sėdžiu savo kambarėlyje prie savo asmeninio kompiuterio. Biuras dar neįrengtas. Jame tėra tik stalas, kėdė ir dėžės su įvairiais daiktais, pradedant lemputėmis, baigiant įvairiomis oro žarnomis, sujungimo kranais ir t.t. Vakarais bandau pasidaryti vieną kitą lentelę ir net nepastebiu, kaip prabėga naktis, o beveik kas dieną ketvirtą ryto reikia važiuoti porą ar tris priekabas nutempti. Galvoje sukasi kažkokiame leidinyje skaityti vairuotojo maniako žodžiai:

„Pakeliu galvą, žvilgteliu į laikrodį. Angliškas vidurnaktis. Trečią reik pradėti važiuoti, o vis negaliu užmigti. Bandau įsivaizduoti medžius, kalnus, rūką, bet vis prieš akis išnyra Londono centras, Smithfiedas, Marigoldas ir kitos firmos, po kurias reikia naktimis baladotis. Kiekvienas metras, kiekvienas žingsnis žinomas, žinau, kaip užsukti, kiek užsimesti, kam nusišypsoti, su kuo pasisveikinti, o kam tyliai špygą parodyti...“.

Man špygos, bent kol kas, nereikia niekam rodyti, iki Londono toli, o prieš akis sukasi lentelės ir į dienoraštį gulantys sakiniai. Gerai, važiuoti nereikia niekur toli, tai nespėju prie vairo užmigti. Per savaitę toliausiai nuo „namų“ nuvažiavau net... 30 km. Oi, kaip toli, bet toliau ir nereikia, nes ir po vietą darbo pakanka, o svarbiausia – kas vakarą namie maistą ruošiu namų sąlygomis, dušas, normalus tualetas ir plati lova. O ko daugiau reikia žmogui, tris dešimtmečius prasibasčiusiam po pasaulį? Vieno – mylimos žmonos šalia. Naktiniai pasisėdėjimai prie kompiuterio davė šiokios tokios naudos. Kelis mano pasiūlymus jau įgyvendino ir tai truputį palengvino nesaldžią vairuotojų kasdienybę.

Dar po poros dienų „išmušiau“ pinigų dulkių siurbliui ir elementariai šluotai. Bet nupirkti siurblį buvo sunkiau nei gauti pinigų. Žalio supratimo neturiu, kokio reikia. Ką vyrai daro, kai nežino, ką daryti? Neryžtingi laikosi principo – geriau nedaryti nieko, negu padaryti blogai. Užsispyrę eina žemaitišku keliu – nesvarbu, gerai ar blogai, bet vis vien padarysiu. Na, o protingi vyrai visada klausia žmonos.

Visą valandą vaikščiojau tarp prekystalių su įjungta „Skype“ kamera, o brangioji rinkosi tai, ko jai reikia:

„Man to reikia, aną iš arčiau parodyk, siaubas, kaip pigu, paimk ir šitą, va, o be šito daiktelio negrįžk, tu neįsivaizduoji, kaip aš tave myliu ir dar labiau mylėsiu, jei neužmirši paimti štai to niekučio, patikėk, mylimasis, be štai šito daikto namai – ne namai, šeima – ne šeima, pas mus tokių daiktų ir kainų nė su žiburiu nerasi, žinok, aš jau alpstu ir..., vienu žodžiu, šluok viską ir namo!“

Žmona maloniai kalbėjo, o aš bandžiau paskaičiuoti, ar tilps visi jos norai į sunkvežimio priekabą. Ne, netilps, teks net kelių, todėl suvokęs realią padėtį ir pastebėjęs, kad baigia išsikrauti telefono baterija, priminiau žmonelei, kad man reikia tik siurblio ir paprastos šluotos. Įsižeidė, kad nutraukiau jos videošopingą. Jai pritarus, nupirkau gana galingą siurblį tik už 54 svarus (buvo didelė nuolaida).

Grįžęs namo vėl įjungiau „Skype“. Valgyti žmonai neduok, bet leisk vyrui pavadovauti. Prasidėjo nuo trumpo instruktažo, o po to – darbas. Mes, vyrai, nelabai mėgstame, kai žmonos zirzia į ausį su įvairiais pamokymais, bet patikėkite, brangiosios zirzimas į ausinukus daug mielesnis nei siurblio ūžimas. Niekaip negalėjau suprasti, iš kur tokiame „mažame“ name tiek dulkių. Toks jausmas, kad siurbčiau gimtinės vieškelį. Kita vertus, nieko nuostabaus juk šiame name gyvena vien tik vyrai.

Netikėjau, kad mes tokie dulkini, nors labai stengiamės savo tvarkingumu neiššokti iš įprastų, standartinių, vedusių vyrų rėmų. Batus paliekame prie durų, išplauname indus, tvarkingai sukrauname prie kriauklės, nuleidžiame tualete vandenį, nepaliekame vandens vonioje, bet kaip ir daugelis šeimyninių lepūnėlių nesuvokiame, iš kur atsiranda dulkės. Kažkokia mistika, o kelis kartus prisipildęs siurblio rezervuaras patvirtino tai, kas akivaizdu, bet neįtikėtina. Kartą pats išsiurbiau, o po poros dienų, mandagiai paprašius, jaunimas padirbėjo. Nėra ko dykai visą vakarą į protingą telefoną veizėti. Reikia nuo jaunystės prie tvarkos pratinti. Pakluso seniui.

Kol kas neturiu konkrečių pareigų, bet jaučiuosi kaip seržantas, kuris kartu su kareiviais yra pirmuosiuose apkasuose, perduoda vadų įsakymus, kartu eina į ataką ir rūpinasi, kad kasdienė eilinių kareivėlių duona būtų nors truputį lengvesnė.

Tai tiek trumpai apie pirmąją emigracijos savaitę, nes jau angliškas vidurnaktis. Ketvirtą ryto reikia pradėti darbą, o aš vis dar prie savo kompiuterio. Nieko, pratęs mažai miegoti, nes kuo žmogus senyn, tuo ir miego mažiau bereikia. Tačiau kai žinai, kad kas vakarą pareisi namo, išsimaudysi duše, pasidarysi vakarienę normalioje erdvioje virtuvėje, miegosi plačioje patogioje lovoje, tai tas darbas ir pati emigracija ne tokia jau ir baisi, juo labiau, kad atlygis už tą darbą yra nežeminantis žmogiško orumo.

Kyla šioks toks nerimas, kad greitai prie dienoraščio vis rečiau teks prisėsti, nes pagaliau atvežė įmonei skirtą kompiuterį, kopijavimo, skanavimo įrangą. Nusipirkau šiokių tokių kanceliarinių reikmenų ir savaitgalį kibsiu į kitokio pobūdžio darbą, kurio iki šiol neteko dirbti. Po savaitės žadėjo pasirodyti šefas. Reikia sandėlį paversti ofisu, kad nebūtų gėda prieš vadą.

Norite pasidalyti savo patirtimi? Galbūt jūs užsienyje turėjote visai kitokios patirties? O gal girdėti pasakojimai apie puikų gyvenimą emigracijoje slepia bėdas, apie kurias nenorima kalbėti? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba čia.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Vilnietis pasipiktinęs: stebėdami, kaip vyksta namo administratoriaus rinkimai, nebegalime tylėti (21)

Į DELFI redakciją kreipėsi Didlaukio g. 34 namo gyventojas (vardas ir pavardė žinomi – DELFI),...

Maltoje vyko pasaulio medikų teniso čempionatas – lietuviai parvežė 7 medalius (4)

Rugsėjo 30 d. – spalio 5 d. Maltoje vyko Pasaulio gydytojų teniso čempionatas, kuriame dalyvavo...

Vilniečiai neprisišaukia pagalbos: daugiabutyje įsiveisė širšės, bet ne jos yra didžiausia problema (49)

Vilniečiai susidūrė su neįprasta problema – daugiabučio ventiliacijos angose apsigyveno...

Užfiksavo daugkartinius KET pažeidimus kelyje: važiuoja, kaip nori (8)

DELFI skaitytojas neapsikentė, kad vairuotojai kiekvieną kartą toje pačioje vietoje prie...

Mokytojų atlyginimų perskaičiavimas: įvertino grėsmes ir galimybes (11)

Kartais, būdami itin mokyti, elgiamės arba neprotingai, arba inertiškai. Kas dėl to kaltas? Kalta...

Top naujienos

Pasipiktinusi mama beda pirštu į savivaldybės apsukrumą: tai vaikų luošinimas

„Neverkite, mamytės, jeigu jūsų vaikas negavo vietos valstybiniame darželyje. Jums pasisekė“,...

Naujausi JAV planai Rusiją gali tik suerzinti (204)

JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija ketina kitą savaitę pranešti Rusijos lyderiams apie...

Olandijoje namus atradusi plungiškė: nesu iš tų, kurie negali gyventi be Lietuvos (220)

Vos sulaukusi aštuoniolikos iš Plungės kilusi mergina išvyko į Daniją. Drąsus Eglės Budrytės...

8 įpročiai, kurie jus labiausiai sendina (4)

Kaip mirtis ir mokesčiai, senėjimas yra neišvengiamas. Tačiau kartais senstame anksčiau laiko,...

Pasakoja apie protu sunkiai suvokiamas moterų kančias: jie išplėšė mano vaiką iš gimdos (34)

Kaip manoma, šimtai tūkstančių etninių mažumų atstovų Kinijoje yra laikomi vadinamosiose...

Prašmatniame viešbutyje susirinkusios viešnios savo įvaizdžiais pranoko viena kitą

Kaip spindi laimė – tuo pasigėrėti penktadienio vakarą „Pacų“ viešbutyje galėjo...

Kristupas Krivickas užminė mįslę: laukiasi penkto vaiko? (139)

Žinomas prodiuseris, televizijos laidų vedėjas ir visuomenės veikėjas Kristupas Krivickas...

Suttonas gimtadienį atšventė puikiu žaidimu ir „Ryto“ pergale prieš „Šiaulius“ (18)

Šeštadienio pavakarę sostinėje vykusiose „Betsafe- LKL “ rungtynėse šalies vicečempionas...

Kaip elgtis, kad pamačius laukinį žvėrį kelionė nesibaigtų griovyje (12)

Lietuvoje kasmet įvyksta keli tūkstančiai eismo įvykių, kai susikerta automobilių ir laukinių...

Rauginti kopūstai ir silkė kitaip: iš naujo atrado nuo seno lietuvių mėgstamus receptus (14)

Nežinau, kaip jūs, bet raugintais dalykais virtuvėje aš niekada nesižavėjau. Sako, natūralu,...