Apie tolimesnius Anglija.lt skaitytojo nuotykius emigracijoje skaitykite redakcijai atsiųstame laiške apačioje.
Tą protingą patarlę, manau, žino kiekvienas, bet ne visi ja tiki. Kai buvau moksleivis, labai bijojau, kad tai, ką išmoksiu, teks visą gyvenimą ant kupros nešioti. Dėl tos baimės neskyriau reikiamo dėmesio mokslams ir tik dabar pradedu suprasti, kaip klydau. Labai norėčiau grįžti į jaunystę ir iš naujo prisėsti prie vadovėlių. Deja.
Mano kartos žmonės su kompiuteriais susipažino būdami solidaus amžiaus ir mums ne taip lengvai sekasi suvokti ir juos perprasti. Didžioji dalis išmoko pažiūrėti filmus, prisijungti prie interneto ir, iššokus kokiai neaiškiai lentelei, paspausti „No“.
Ir aš per daug nesigilinau į naujausias technologijas, bet kadangi esu geras žmogus, tai kompiuteryje dažnai spausdavau „Yes“, nors nesuvokdavau, ko jis nori. Pasekmės būdavo įvairios, bet jas aiškindavosi kompiuterių specialistai.
Taigi, kaip minėjau, atvežė kompiuterį ir kopijavimo-skenavimo aparatą. Gerai, kad vienas iš jaunų kolegų gana neblogai supranta tuos dalykus, tai pajungė, įdiegė ir parodė, kaip iš dėžės perkelti į kompą, iš kompo – į dėžę ir kažką nukopijuoti. Nesunku, bet dėl visa ko užsirašiau. Maža ką, paspausiu ne tą ir... O kompas tai valdiškas! Po darbo vakare pradėjau „dirbti“. Šefas sakė pačiam pasidaryti kokias noriu lenteles, svarbu, kad pats suprasčiau ir ką reikia surasčiau. Viskas prasideda nuo „Word“... Ai, šitą moku, kas kita – „Excel“. Elementarias lenteles moku pasidaryti, bet rimtesnių, naudojant formules – ne.
Ką daro vyrai, kai ko nors nemoka? Kvailiai apsimeta, kad moka, mokantys piktinasi, kad kažkas nemoka to, ką moka jie, o protingi vyrai paklausia žmonos. Pamokė, paaiškino, bet... Kol aiškina, viskas pavyksta, bet kai palieka savarankiškai daryti – viskas išeina ne taip. Ten paspaudžiu, ten pajuodinu, ten nubraukiu, ten įrašau ir prasideda. Tai kažkokios punktyrinės juostelės bėga ratu, kažkokie skaičiai atsiranda, kas reikalinga, kažkur dingsta, ko nereikia, atsiranda, ir kažką taip išsaugau, kad kompas nebereaguoja nei į „Ecs“, nei į „Backspace“, o aš žiūriu į „kineskopą“ kaip ožys į naujus vartus ir skambinu brangiajai. Jos desperatiškas šūksnis, kad taip negali būti, nieko nekeičia. Nei kompiuteris, nei brangioji nesupranta, ką aš padariau.
„Na, tik pas tave gali atsirasti tokios anomalijos“, – tarė griežtai kaip mokytoja, viską liepė išjungti, ką įmanoma – ištrinti, ir pradėti iš naujo.
Uždarau, trinu, išklausau instruktažo ir sėdžiu iki paryčių. Pradėjo šis tas pavykti. Padariau lenteles, suvedžiau man reikiamus duomenis, pirmąsias ataskaitas nusiunčiau į centrą ir išvažiavau į reisą.
Centrui tiko, o vieną, bendromis jėgomis pakoregavus, pradėjo pildyti visi mūsų vairuotojai. Pakeitė seną pavyzdį į naują.
Taip besidarbuojant prabėgo dar viena savaitė. Jei kas paprašytų konkrečiai pasakyti, ką aš dirbu, kokios mano pareigos, net nežinau, ką reiktų atsakyti.
Ketvirtą valandą ryto išvažiuoju. Vieną dieną – kelias valandas, kita dieną – visas devynias praleidžiu už vairo. Po darbo surenku vairuotojų atskaitas, surūšiuoju, sudėlioju, nuskenuoju, išsiunčiu į centrą. Be šių darbų dar tenka atlikti įvairius smulkius darbelius, kurių nefiksuoju ir vykdau be jokio nurodymo iš viršaus. Iš idėjos. Dienos pralekia akimirksniu ir net nepastebėjau, kaip atėjo didysis penktadienis. Ne, ne tas, kuris būna vieną kartą per metus ir kurį mini visas katalikiškas pasaulis, o vairuotojiškas.
Dar nuo sovietinių laikų vairuotojams kiekvienas penktadienis yra didysis skambiu pavadinimu Vairuotojų diena. Nieko nuostabaus – viskas žinoma, pažįstama, šimtus kartų dalyvauta. Bet šis penktadienis šiek tiek neįprastas. Trylikta mėnesio diena, vieno vairuotojo gimtadienis ir tuo pačiu jo išleistuvės. Kolega vyksta namo trumpų atostogų. Tokie sutapimai šiaip sau nebūna, todėl nuo ryto šiek tiek neramu.
Kaip ten bebūtų, esu atsakingas už tvarką namuose, draugiškus santykius su kaimynais, o apie tai, kas vyksta penktadieniais vyrų kolektyvuose, esančiuose toli nuo šeimų, yra ne kartą rašyta. Po darbo susirinko tik pusė kolektyvo. Kiti buvo kelyje. Vyrai sėda į autobusiuką ir išvažiuoja į parduotuvę. Lieku namuose, rūšiuoju važtaraščius ir laukiu. Grįžo. Parsivežė pilną krepšį. Duonos, dešros, paruoštų šonkauliukų, gaivių gėrimų, pyragaičių ir... tik kelis butelius alaus. Akivaizdu, bet neįtikėtina.
Vienas vyras skuta bulves, kitas pjausto salotas, trečias ruošia kepsnį, verda kavą, dengia stalą ir tik retsykiais gurkšteli alaus. Manau, visos pasaulio moterys alptų iš pasitenkinimo, žiūrėdamos tokį realybės šou. Nesikišu, nes juk ne mano gimtadienis, aš būsiu svečias. Prisėdu prie savo darbelio, kartais užeinu pasikalbėti. Stalas padengtas ir mielai prašom į mėnesio tryliktos dienos, penktadienio, vairuotojišką vakarėlį.
Kolegai padovanoju knygą ir duodu pirmą draugišką įsakymą – vakarais ne serialus žiūrėti, knygą skaityti. Prigrasinu, kad po mėnesio klausinėsiu ir privalės mintinai visus veikėjus įvardyti. Tvirtai prisiekia, kad įpareigos žmoną pirmą perskaityti. Ir vėl žmona. Ką padarysi, jei žmona, tai žmona. Ir ką mes darytume be jūsų, mūsų mielos žmonelės... Vakarėlio vaizdas vertas ne fotokadro, o menininko teptuko. Reikės pasidomėti, gal kas iš mūsų moka tapyti.
Vakarienė jauki, paprasta ir blaivi, neskaičiuojant kelių butelių alaus. Išsiskirstome jau po angliško vidurnakčio. Kadangi nedalyvavau vaišių ruošime, tai suplaunu indus.
Trečią valandą ryto kolega išvyko namo, o ketvirtą aš išvažiavau padirbėti po „vietinį karjerą“.
Nieko, mes pratę mažai miegoti....
Dar tą patį vakarą atvyko naujas žmogus. Anglijoje važinėjęs, patyręs, bet, kaip ir mes visi, pratęs prie vairo kairėje. Nespėjo nė kojų apšilti, o ryte jau reikia išvažiuoti į pirmą visiškai anglišką reisą. Gerai, kai žmogus patyręs, tai daug nieko aiškinti nereikia. Trumpas instruktažas dėl vietinės tvarkos, kur ką dėti, ką iš kur paimti, kam kada skambinti ir t.t. Žmogus šiek tiek pasimetęs. Tikėjosi kelias dienas pasivažinėti po vietą, apsitrinti, sulaukti sunkvežimio iš tėvynės su pagrindiniais vairuotojiškais daiktais, nes skrisdamas lėktuvu juk nieko doro neįsidėsi.
Kitą rytą ketvirtą valandą reikia išvažiuoti kelioms dienoms, o jis nė šaukšto neturi. Kadangi aš niekur toli nevažiuoju, tai duodu savo, o kai ką – ir iš namo inventoriaus. Vairuotojui daug nereikia. Dujinė, dubenėlis, šauktas, puodelis arbatai, kavai ir makaronams išsivirti. Laikinai galima ir vienu indu naudotis. Kolega neišsiduoda, bet, turėdamas daugiau nei trisdešimties metų patirtį, jaučiu jo jaudulį. Iš namų – tiesiai į automobilį su vairu dešinėje, į nežinomą darbo sistemą be jokio apšilimo. Be to, ankstų sekmadienio rytą reikia važiuoti į įmonę, iš kurios imame krautas priekabas.
Daug kas priklauso nuo pirmo reiso. Jei jis pasiseka, tai ir tolimesnis darbas eisis kaip iš pypkės. Kolegos dar vakare iki smulkmenų išaiškina maršrutą ir visus niuansus, susijusius su konkrečiu reisu. Norint paimti priekabas, reikia žinoti šiokias tokias subtilybes, kurių žodžiu nepaaiškinsi, reikia tiesiog parodyti. Man šis sekmadienis – laisvas, tai kad nereikėtų kolegai ketvirtą ryto blaškytis, pasiūlau kartu nuvažiuoti iki įmonės. Tokiu laiku nebus ko paklausti, tai viską parodysiu. Bekalbant nė nepastebime, kaip vėl laikrodžio rodyklės persirito per anglišką vidurnaktį.
Anglijoje yra keletas Europos vairuotojams nesuvokiamų keistenybių. Tos šalies priekabos yra be valstybinių registracijos numerių. Vilkikų vairuotojai turi papildomus savo automobilio numerius. Kas kartą prikabinę priekabą, jie jos gale užkabina numerį. Na, mat jį šunys, tegu kabina anglišką vilkiko numerį ant angliškos priekabos, bet to jiems negana!
Kai į Angliją keltu atplaukia priekaba iš Europos su europietiškais numeriais, angliško vilkiko vairuotojas privalo užsikabinti savo numerį. Vieno numerio negana! Anglas nori dviejų. Nenuostabu, kad dažnai gumelėmis ar grandinėlėmis prikabinti numeriai nukrenta ir voliojasi gatvėse. Pasitaiko, kad atkabinę priekabas, vairuotojai užmiršta juos nusikabinti. Bet tai – ne bėda, nuvažiavai į servisą ir pagamina naujus.
Mano kolegos, tarp jų – ir aš, pirmomis dienomis taip pat kelis kartus užmiršome nusiimti numerius. Teko grįžti. Kad naujokui būtų lengviau, didelėmis raidėmis atspausdinau perspėjimą „Nepamiršk užsikabinti – nusikabinti numerio“. Ryte įteikiu ir patariu pirmąsias dienas laikyti tą lapą prieš nosį. Nieko, naujokas ne žioplas – susitvarkys.
Prikabina pirmąją priekabą ir išvažiuoja. Palinkiu gero kelio, ties sankryža iššoku iš kabinos, neskubėdamas pareinu namo ir prisėdu rimtam pokalbiui su nauju draugu – kompiuteriu. Reikia dar vieną gudrią lentelę pasidaryti. Jau išeina – išmokau.
Sekmadienio vakaras. Gavau žinutę, kad naujokas sėkmingai nuvažiavo, iškrovė priekabą ir ilsisi. Viskas gerai, nes jis tiesiog profesionalas. Rytoj atvyksta šefas, tai, kad nebūtų gėda, einu pakankinti dulkių siurblio. Geras siurblys. Kaukia kaip lėktuvas, bet ir siurbia viską iš eilės.
Ką tik išvažiavo likę keli kolegos ir likau vienas. Nieko, pratęs. Prisėdu prie savo kompiuterio ir pabandau tesėti pažadą, duotą pirmą emigracijos dieną – rašyti dienoraštį ir rašyti tiesą ir tik tiesą.
Norite pasidalyti savo patirtimi? Galbūt jūs užsienyje turėjote visai kitokios patirties? O gal girdėti pasakojimai apie puikų gyvenimą emigracijoje slepia bėdas, apie kurias nenorima kalbėti? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba čia.
