Jau po pirmo pusmečio pasijutau lyg žuvis vandenyje – visiškai laisvai jaučiausi gatvėse ir pagaliau mano mokslo ambicijos buvo realizuotos.

Viskas prasidėjo gūdžią vasario naktį, kai mano katė Varkė kartu su tėvu ėjo namo ką tik po apsilankymo pas veterinarą, ėjo gatve link mašinos. Staiga juos apsupo gauja paauglių. Mano tėvas – pats doriausias ir kilniausias žmogus kokį esu sutikus, buvo apvogtas. Net ir atidavęs savo ir taip nestorą piniginę ir telefoną, jis buvo stipriai sumuštas tų niekšų. Laimei, Varkė išsigandusi apdraskė vieną iš jaunuolių prie akies ir tai padėjo identifikuoti nusikaltėlius. Šis įvykis atgrasė mane nuo viešumos ir įskiepijo baimę susitikinėti mieste su draugais. Manau mano tėvai jautėsi panašiai, nes ėmė leisti daugiau laiko namie.

Kitą kartą, kai man buvo 17, naktį mus apiplėšė. Įdomiausia tai, kad niekas iš mūsų nepabudo bet buvo išnešta visa elektronika, kogero per balkoną kuris buvo paliktas atrakintas(mes gyvenam pirmam aukšte). Nuo tada, aš nebesijutau saugi net ir namie.

Iškarto po antro nutikimo praradau pasitikėjimą žmonėmis. Nebegalėdavau užmigti naktimis, jei tekdavo išeiti iš namų, neretai ištikdavo panikos priepuoliai. Jaučiausi kaip visuomenės įkaitė. Dėl to man teko praleisti apie 71.5 procento pamokų vienuoliktoje klasėje. Po vieno skambučio iš direktoriaus supratau, kad galiu būti išmesta iš mokyklos. Todėl nedelsiant turėjau priimti sprendimą užsirašyti į psichoterapiją. Deja, psichoterapeutas buvo visiškai abejingas mano problemoms i bėgant laikui tik sustiprino mano bejėgiškumo ir izoliacijos jausmą.

Visgi, baigiau gimnaziją su pagyrimu ir gavau pakvietimą į valstybės finansuojamą vietą Jungtinėje Karalystėje, į vieną geriausių pasaulio universitetų. Išvažiavau į Škotiją iškart po egzaminų, nes norėjau tučtuojau pakeisti aplinką. Ir tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime.

Tik nusileidus į oro uostą, autobuso vairuotojas šiltai paklausė, kaip sekėsi kelionė. Šis klausimas ir jo šypsena man sakyte sakė, kad šis žmogus, kaip ir ši visuomenė, yra nuoširdus ir besirūpinantis aplinkinių gerove. Žmonės judriame mieste man linktelėdavo ar nusišypsodavo, kartais net paklausdavo ar viskas gerai („You alright?“). Kai aš aš jiems pasakodavau savo istoriją, mačiau pagiežą jų veiduose mano patirtoms kančioms. Šis neįtikėtinas kontrastas su Lietuvos visuomene išgydė mano psichologines problemas – pamažu pradėjau ramiai miegoti ir pasitikėti žmonėmis. Visa tai man suteikė vilties ir panorau gyventi bendrijoje.

Išnaudodama gyvybingą miesto ir universiteto kultūrą susiradau keletą nuostabių draugų, kurių didžioji dalis iš Kinijos. Šios pažintys man atvėrė akis apie kultūrų skirtumus. Pabendravus su kinais ir škotais supratau, kad man ne vieta Lietuvoje, kur žmogus žmogui priešas, ir aš ketinu emigruoti į Kiniją, kur kiekvienas už visus ir visi už vieną.

Parašiau šį straipsnį, nes tikiu, kad aš buvau ne viena tokioje situacijoje, kad yra daug jaunų žmonių, kurie jaučiasi kaip jaučiausi aš būdama 17. Tikiuosi, kad skaitydami mano istoriją suprasite, kad kai kurios asmeninės problemos turi šaknis visuomenėje ir tereikia pakeisti aplinką.