aA
Gyvenimas nestovi vietoje, tad vienu metu atrodo, kad jau viskas susitvarkė, bet, žiūrėk, vėl nesąmoningų pasekmių ir įvykių lavina viska suverčia į nesibaigiančių nesėkmių laviną.
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Nutariau pakeisti darbą ir išbandyti savo jėgas sudėtingesniame, bet gerai apmokome darbe logistikos srityje. Nieko ilgai nesvarstęs radau tokį prie savo namų ir nuvažiavau į darbo pokalbį. Jau iš pradžių viskas pasirodė įtartina, tačiau čia – Anglija, kurioje kuriozų užtenka ir nustebinti mane darosi vis sunkiau.

Atlikęs reikiamus testus iškeliavau namo ir laukiau skambučio, kai galėsiu pradėti dirbti. Po kelių savaičių jau buvau pasiruošęs: gavau automobilį, buvau apmokytas, ką ir kaip daryti, ir pirmyn!

Mėnuo vijo mėnesį, kol galų gale darbo dienų, per kurias reikėjo dirbti, sumažėjo tiek, kad nebeužteko pinigų nuomai susimokėti. Įmonė vadybininkus keitė kaip kojines, neva, jie kalti dėl darbo trūkumo.

Vėliau bėdas perkėlė ant darbuotojų, neva, jie nemoka dirbti ir todėl darbo krūvis pasidarė nepakeliamas, nors dirbome ir nedaug dienų. Ieškodama kaltų, kompanija nebežinojo, ką daryti, ir vis labiau „spaudė“ esamus darbuotojus, kurie pamažu tiesiog pereidavo į kitas kompanijas, kurios mokėjo kiek daugiau bei siūlė daugiau darbo dienų.

Gal ir keista, bet normalios sutarties nebuvo – nors teisiškai ir suprantama, kad yra dvi pusės: darbdavys ir darbuotojas, šioje sutartyje buvo tik darbo apibūdinimas ir jokio parašo iš darbdavio, kuris patvirtintų jo įsipareigojimus.

Kiekvieną savaitę pervedant atlyginimus visuomet nebūdavo sumokama už kelias dienas, o esami direktoriai pasiteisindavo sistemos klaidomis, net neketindami jų taisyti. Kentėti buvo galima, nes kiekvienas darbuotojas turėjo savo užrašus, o radus klaidas pinigai būdavo grąžinami. Garbės ir orumo pati kompanija neturėjo – atsakomybės bei gėdos jausmo už nuolatines klaidas buhalterijoje nejautė.

Atėjo laikas, kai darbo krūvis tapo tiesiog per didelis. Per tam tikrą laiką buvo skirta padaryti tiek darbo, kad tai buvo įmanoma, o už atliktas klaidas buvo skiriamos baudos. Nežinia, juoktis ar verkti, bet žmonės dirbo, ir blogiausia tai, kad niekas nenorėjo niekuo skųstis, nes dirbantieji buvo imigrantai iš Rytų Europos.

Konkurencija – taip pat milžiniška, nes mano darbdavių įmonė buvo gal viena iš šešių toje sferoje. Vieni kitiems pagalius į ratus kišo ir buvo pasiruošę sutikti su bent kokiomis sąlygomis, kad tik liktų rinkoje ir gautų pelną. Jie darbuotojams permesdavo visą krūvį, kuris, kaip jau minėjau, buvo tiesiog per didelis, o jam atlikti skiriamo laiko – per mažai.

Po susirinkimo su naujais vadybininkais tapo aišku, kad mano įmonė neketina nieko keisti, o tik dar labiau kaltins darbuotojus dėl nemokšiškumo, ir tiesiog vers daryti nelegalius veiksmus darbo metu, tokius kaip viršyti greitį, skubėti kaip akis išdegus, kad tik viską spėtum.

Galų gale mane apkaltino vaidyba, neva aš apsimetinėju, kad gaučiau daugiau įmonės informacijos ir papildomų pinigų už papildomus darbus, kuriuos atlikdavau jau darbo laikui pasibaigus. Taip pat, nors radau labai padorius žmones, kurie mielai man rodydavo ir aiškindavo, kaip veikia įmonė ir kodėl viskas pakrypę tokią griežta linkme, bet mano įmonės vadybininkams ši mano veikla pasirodė kaip lipimas per galvas.

Kad kiek aiškiau būtų, kas čia yra kas, galiu pasakyti, kad viena tarptautinė korporacija suteikia darbo kitoms įmonėms, kad padarytų reikiamus darbus, susijusius su logistika. Tad aš buvau tas, kuris tiesiogiai bendravo ne su savo įmonės valdžia, mano akimis, nesugebančia dirbti, o su korporacijos vadybininkais, kurie ir buvo mano įmonės darbaviai. Nuo jų sprendimų priklausė, kiek darbo įmonės darbuotojai gaus, kiek dienų per savaitę, ar mokės už papildomus darbus, ar gaus baudų...

Galų gale pamačiau, kad prasmės likti šiame darbe nėra, ir nepatyręs naujas viršininkas neturi orumo, ieško būdų išsisukti iš situacijos man nepriimtinais būdais, tai yra vaidyba ir svajonėmis, milžinišku kiekiu pažadų.

Pagaliau išėjau, nes pareiškiau, kad su tokia politika nesutinku, o tada nutiko ir kiti kuriozai. Iš pradžių atlikti testai darbui gauti dėl alkoholio ir narkotikų bei teistumo buvo nemokami, o išeinant viskas buvo išskaičiuota iš paskutinio išmokėjimo, bei dar papildomai tiek, kiek tie patys testai kainuoja.

Patikrinęs naujus darbo skelbimus pamačiau, kad vėl paskelbti nauji darbuotojų paieškos skelbimai, tad užuojauta tiems, kuriuos vėl apgaus. Paklausite, o ką daryti su tokiais apgavikais? Tiesiog pranešti motininei kompanijai apie jos viduje veikiančią įmonę, kuri vadovaujasi politika, dėl kurios yra teršiamas jos vardas.

Jeigu darbuotojai nėra patenkinti, tai ir darbo našumas bus prastas, bet čia ne Lietuva... Kiekvieną dieną Anglijos sieną kerta daugybė išbadėjusių dėl pinigų naujų migrantų, kurie pasiryžę užmerkti akis, kad tik užsidirbtų pinigų. Gal jiems ir geriau seksis, žinant jau dirbusių draugų likimą ir kuo visa tai baigsis?

Žinau dar ir tai, kad darbo nebeturėsi ir tada, kai garsiai papasakosi apie netikusią buhalteriją, nesumokamus pinigus ir juokingą mąstymą. Turiu vilties pasimokyti iš šios situacijos ir neleisti sukčiams drąsiai apgaudinėti kitų žmonių.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo patirtimi? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba čia.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kelerius metus su ketvirta vėžio stadija gyvenanti Rasa: be proto noriu gyventi (39)

Ketvirtos stadijos vėžio diagnozę prieš ketverius metus sužinojusi Rasa Vaitekūnienė savo...

Z KARTA: Lietuvoje startuoja Nacionalinė karjeros savaitė (1)

Pirmadienį, laidoje „Z KARTA” viešės Nacionalinės karjeros savaitės ir iniciatyvos...

Aktyvus jaunimas Klaipėdoje: kokios čia galimybės? (1)

Karjeros galimybės Klaipėdoje – taip skamba Lapkričio 14 dieną vykęs renginys, kurį...

Atviras laiškas: Lietuva be mokytojų – jauni žmonės be ateities (49)

Leisk aš tau papasakosiu, kodėl tu niekada taip nieko ir nepasieksi.

Plungės kultūros centro folkloro ansamblis ,,Gondiga“ minės 30-ies metų kūrybinės veiklos sukaktį

Plungės kultūros centro folkloro ansamblis „ Gondinga “ yra vienas iš žinomiausių ir...

Top naujienos

Skvernelio reitingo paslaptis: surastas priešas ir galandami nauji ginklai (144)

Spalis Lietuvos Vyriausybei buvo tikrai karštas, bet ne dėl to, kad šiemet mūsų šalyje...

Kad pavakarieniautų, vienu ypu perka 200 kiaušinių: mūsų gaili, lyg būtume nukankinti tėvai (4)

„Kai turi vieną vaiką, supranti, koks sunkus tavo gyvenimas. Viską sureikšmini, stengiesi, kad...

Gyvai / DELFI Diena. Aktorių prisiminimai apie anapilin iškeliavusį režisierių Nekrošių ir kiek kainuoja būsto paskola? (15)

Ko neteko Lietuvos teatras ir jo gerbėjai? „DELFI Dienoje“ prisiminimai apie anapilin išėjusį...

Visame pasaulyje sutriko „Facebook“ ir „Instagram“ veikla (15)

Visame pasaulyje sutriko socialinių tinklų „Facebook“ ir „Instagram“ veikla. Svetainės su...

Kručinskų advokatai: vaikų atėmimo dramoje – skandalingas posūkis (1)

Visa Lietuva užgniaužusi kvapą stebėjo širdį veriančias dramas, kai Kauno vaikų teisių...

Petrauskienė žada 40 proc. didesnes algas dėstytojams ir mokslininkams (60)

Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė pasirašė įsakymą dėl studijų kainų...

Prieš policijos automobilį užlindęs ir avariją sukėlęs dviratininkas stebina įžūlumu (11)

Į redakciją kreipėsi vilnietis Vadimas M., kuris rugsėjo 10 d. Vakariniame Vilniaus aplinkkelyje...

Kelerius metus su ketvirta vėžio stadija gyvenanti Rasa: be proto noriu gyventi (39)

Ketvirtos stadijos vėžio diagnozę prieš ketverius metus sužinojusi Rasa Vaitekūnienė savo...

Žinomi bičiuliai ir kolegos gedi netikėtai mirusio Eimunto Nekrošiaus: liko nepapasakotos istorijos ir neįgyvendinti planai (132)

Antradienį, lapkričio 20 dieną žinomas teatro režisierius Eimuntas Nekrošius iškeliavo...

Turkijos žiniasklaidoje – šiurpus paskutinių nužudyto žurnalisto gyvenimo akimirkų aprašymas (29)

Turkijos naujienų portalas publikuoja citatas ir viešina tapatybes asmenų, kurių balsai skamba...