Dabar esu dvidešimtmetis jaunuolis. Jeigu kas nors prieš pusmetį būtų pasakęs, jog emigruosiu į kitą šalį, būčiau mažų mažiausiai pasijuokęs. Tačiau gyvenimo keliai yra nežinomi.
Praėjusiais metais gan sėkmingai išsilaikęs egzaminus (anglų k. egzaminą, beje, beveik šimtu procentų), nusprendžiau studijuoti universitete. Studijos sekėsi gerai, tačiau dėl susiklosčiusių problemų gyvenimo norai ir tikslai pradėjo keistis, ir tik gavęs progą, išskubėjau į Angliją.
Atvykęs į Didžiąją Britaniją, į darbą išskubėjau jau kitą dieną – tai buvo pakavimo fabrikas. Pirmą dieną darbas pasirodė gan sunkus, reikėjo priprasti viską daryti itin greitai, tačiau padirbėjus keletą dienų, lengvai pritapau ir darbas tapo daug lengvesnis. Fabrike be manęs dirba keletas britų, lenkų, tačiau dauguma - lietuviai. Dirba visi - tiek jauni, tiek seni, nesvarbu, ar tau 18 ar 80, negalima teigti, jog iš Lietuvos emigruoja tik jauni, pagyvenusių žmonių čia taip pat apstu. Tačiau čia greitai pastebėjau vieną dalyką - žmonės, nors ir dirbantys fiziškai sunkų darbą, yra daug linksmesni ir draugiškesni negu Lietuvoje. Pinigai keičia viską.
Pirmosiomis dienomis išėjęs į miesto centrą pastebėjau, jog čia apstu lietuviškų krautuvėlių, ir kad ir kur benueitum, vis tiek išgirsi ką nors kalbant lietuviškai. Tik atvykęs į Angliją supranti tikruosius emigracijos mastus. Lietuvoje visi apie tai girdi ir kalba, tačiau niekas pats nepabuvęs Anglijoje gerai to niekada nesupras: tai ir yra Lietuvos problema, visi apie problemą žino, kalba, tačiau niekas nesiima jokių veiksmų.
Na, o dabar linksmesnė dalis - atlyginimai. Nuomojosi kambarį name, be manęs kituose kambariuose gyvena dar keturi lietuviai. Viskas suremontuota, itin gražu ir tvarkinga, nuomos kaina savaitei - 60 svarų (apie 250 Lt). Tačiau ir savaitės alga svyruoja nuo 250 iki 300 svarų, o kartais - ir iki 350 svarų per savaitę (1000-1400 Lt). Atvykęs čia ir gavęs pirmą algą supratau, jog galiu leisti valgyti sau, ką noriu. Sveikai maitintis čia kainuoja žymiai pigiau, negu Lietuvoje, daugumos produktų kainos taip pat yra mažesnės, negu tėvynėje. Kas savaitę pavyksta susitaupyti apie 150-200 svarų (600-800 Lt), o kaip jau minėjau, leidžiu sau valgyti viską, ką tik užsimanau.
Vis dėlto, savo ateitį sieju su Lietuva, kad ir kokia ji bebūtų. Linkiu visiems lietuviams išlikti stipriems, nenugrimzti į alkoholio liūną ir, kaip bebūtų sunku, tiesiog bandyti džiaugtis gyvenimu tokiu, kokį turime.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI skaitytojai dalijosi ne viena istorija apie tai, kaip jiems sekasi gyventi emigracijoje – buvo ir tokių, kurie džiūgauja, ir tokių, kurie svetimą šalį keikia.
„Manimi tikėjo tik tėvai. Išvykau su 40 svarų kišenėje, ir tūkstančio litų skola tetulytei už lėktuvo bilietus...“, - rašė DELFI skaitytoja Saulė, kuriai gyvenimas užsienio šalyje susiklostė sėkimingai. Pradėjusi nuo nulio, daug dirbusi ji sako gavusi ir diplomą viename geriausių universitetų Airijoje, ir aplankiusi tolimiausius pasaulio kampelius.
Tuo metu DELFI skaitytojai Linai gyvenimas viename populiariausių lietuvių emigracijos krypčių – Londone mieste – mielas nepasirodė. „Labai ir net labai stipriai pribrendo laikas grįžti namo. Esu jauna, pozityvi ir versli. Noriu daryti gera savo šavo šaliai, jaunai Lietuvos valstybei, kuri po 23 nepriklausomybės metų vis dar kenčia nuo senų sovietinių pažiūrų politikų ir korumpuotų valdininkų“, - rašo ji. Pavargusi kęsti nuolatinę tautinę diskriminaciją, nelygybę uždarbio klausimu ji panoro grįžti namo.
Teiraujamės Jūsų – papasakokite savo ar artimų žmonių istoriją: ar ji primena filmą ar košmarą, po kurio džiaugiatės vėl atsikėlę savo lovoje? Į kurią pusę pasikeitę gyvenimas išvykus? O gal jau grįžote ir niekada tėvynės žemės nebeplanuojate palikti?
Dalinkitės savo mintimis ir patirtimi el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Užsienis“
Pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi: