aA
Perskaičiau straipsnį jūsų portale apie emigraciją į Airiją - apėmė šioks toks liūdesys, nes ten liko mūsų draugai, giminės. Kaip vėliau supratau, svetimi žmonės padės labiau nei savi, džiaugiuosi ir esu laiminga, kad sugrįžome namo... Papasakosiu nuo pradžių.
© DELFI / Tomas Vinickas

Dar 2004 m. išvykau į Airiją su savo vaikinu vos baigusi mokyklą, tai buvo mano pirmas išvykimas į užsienį. Jauniems iššūkis, ieškojimas savęs, noras pradėti gyventi savarankiškai be tėvų ir pan., tiesiog, susuko galvą, o ir madinga buvo (ir yra) keliauti, pažinti kitas kultūras, išmokti kalbų. Žodžiu, nieko negalvojome, susidėjome daiktus ir išlėkėme į Dubliną, pas draugo pusseserę ir jos draugus, kurie jau ten gyveno.

Linksma buvo gyventi, trys poros name, namas - gražus, erdvus, geriau nei už spintos, kuri skiria kambarį nuo tėvų. Ir svarbiausia - laisvė, sprendimai priimami tik sava galva. Tačiau nebuvo lengva, per greitai išėjo jaunystė... Prasidėjo šeimos gyvenimas - bendras biudžetas, maisto gaminimas, darbas, namai, darbas, namai... Į darbą važiuoti tekdavo dvi valandas, valandą su traukiniu, valandą - autobusu. Dirbi 8 val., ir vėl atgal 2 val. Atrodo, nesunku, iš pradžių darbas buvo populiarus atvykusioms merginoms - namų valymas (10 eur/val.), dar turi atiduoti „tetai“ 3 atlyginimus už surastą namą.

Vėliau, kai atsibodo keliaklupsčiauti, įsidarbinau kavinėje (7.5 eur/val.), žinoma, taip pat už mokestį... Mažesnis atlyginimas, bet daugiau bendravimo, tobulinama anglų kalba, o darbo valandos - po 14 val. Ir arbatpinigiai, kurie dalinami visam kolektyvui. Ir taip - dvejus metus... Su bendraamžiais smagu gyventi, nors trūko tėvų užuojautos, patarimo ar paskatinimo, o dar svetima šalis, neparbėgsi pasiguosti, kad pavargai, buvo tik draugo petys...

Begyvenant su svetimais, žinoma, prasidėjo trintis: tas indų neišsiplovė, anas karštą vandenį išleido, nėra kaip nusiprausti, reikia vėl šildyti, o ir taupyti reikia, juk viskas kainuoja ir pan. Po dviejų metų bendro gyvenimo kažkaip visi išseko, prasidėjo pykčiai ir noras gyventi atskirai. Vyro pusseserė susirado kitą namą, jos draugė su draugu - kitą, o mes laukėmės vaikelio, tad nusprendėme grįžti į Lietuvą, nes baimė gimdyti svetimoje šalyje, kur gali tiksliai nesuprasti kalbos, ligoninių terminų, tiesiog išgąsdino, vis tik pirmas vaikas, ir dar vieniems gyventi, iš vieno atlyginimo... Grįžome.

Lietuvoje lengviau, visi savi, visi čia pat... Bet gyventi pas mamą bute, kur dar gyvena sesė su vyru ir vaiku, besilaukiant mums buvo per sunku. Po 3 mėn. padirbėję Lietuvoje pasiėmėme paskolą butui. Buvo smagu - savi namai, vieni patys, jauna šeima, ką tik susituokę, mažas lėliukas, bet ir vėl atėjo ta diena, kai paskola pradėjo tiesiog smaugti.

2008 m. krizė Lietuvoje, palūkanų kilimas viršijo visas ribas, prasiskolinome... Ir vėl išvykome gyventi į Airiją - jau su vaiku. Vėl apsigyvenome pas vyro pusseserę, ji taip pat jau turėjo dukrytę. Dvejus metus nesimačius, vėl buvo smagu gyventi, tačiau sunku, jau reikėjo ir paskolai pinigus siųsti į Lietuvą, ir ten už nuomą mokėti, ir vyras dirbo vienas, nes mažas vaikas, o darželio kaina - visas atlyginimas. Vyro pusseserei, žinoma, buvo geriau, padėjau pabūti su vaiku, galėjo dirbti ir už nuoma per pusę. Tačiau ir Airijoje žlugo statybos, vyras neteko darbo, susirasti kitą buvo sunku, ir dar sužinojome, kad laukiamės antro vaikelio... Vėl po 2 metų grįžome.

Lietuvoje niekas nebuvo pakitę, bet savas kraštas, savi žmonės... Sugalvojome, kad vis tik reikia vyrui važiuoti į užsienį uždarbiauti, tai susirado darbą Graikijoje, 1000 eurų per mėnesį - nei už nuomą mokėti, nei už maistą, o ir aš galėjau eiti toliau mokytis, siekti bakalauro diplomo, nors su dviem mažais vaikais nebuvo lengva, bet buvo bent artimųjų pagalba. Pusmetį užsienyje dirbęs vyras grįžo, darbo mėnesį nerado, o paskolą mokėti ir gyventi reikėjo... Gavau pakvietimą aš į Ameriką pas draugę. Sakė, atvažiuok su beviziu rėžimu, apsižvalgysi, gal pavyks susirasti darbą ar su kuo susitarti, taip pat rasi darželius, kur gyventi, tada grįši, pasiimsi šeimyną, pasidarysite vizas ir visi kartu atvyksite. Taip ir nusprendėme - su tėčio pagalba „iš paskutiniųjų“ nusipirkau bilietą. Išvykau palikusi vaikus su vyru ir savo mama. Tačiau kelionė ilgai nesitęsė, Čikagoje deportavo, nes per mažai pinigų turėjau ir dar diplomą įsidėjau... Nusprendė, kad meluoju ir noriu emigruoti nelegaliai. Baisu nebuvo, džiaugiausi, nes per 18 val. skrydžio jau buvau pasiilgusi vaikų...

Nebegąsdino dar 10 val. ant medinio suoliuko, praleistų belaukiant atgalinio skrydžio ir dar 18 val. lėktuvu, nes aš vykau namo! Aišku, taip paprastai noras neišblėso, po savaitės susikrovėme lagaminus ir vėl jau trečiąkart išlėkėm į Airiją, nes vyro pusseserė prikalbino, kad viskas gerai, krizės nėra, darbo daug. Na, ir vėl išvažiavome jau su dviem vaikais ir dieną prieš kelionę sužinojau, kad laukiamės trečio... Vėl vyras dirbo vienas, rado gerą darbą. Tačiau mes nebetilpome tame pačiame mažame kambarėlyje su dviem vaikais ir dar pilvu. Kelioniniame manieže miegojo vidurinioji, dvigulėje lovoje prie sienos - didžioji, aš su pilvu ir vyras. Buvo sunku, todėl nutarėme su vyro pussesere ieškoti didesnio namo, tačiau jai niekas netiko - tai per toli, tai per senas namo, rodės, kad ji tik tempia laiką iki mano gimdymo.

Nežinojau, kaip sutalpinsiu savo šeimą 8 kv. kambarėlyje. Nusprendėme tada būsto ieškoti atskirai. Namuose kilo skandalas, vyro pusseserė su savo vyru niekaip nenorėjo ir visaip atkalbinėjo, kad tik neišeitume, taip jiems buvo patogu, nes visada buvau namie, galėjau ir jų vaikus prižiūrėti, be to, mokėti už nuomą jiems visai nereikėjo, nes gaudavo pašalpas, o likutį dengdavome mes. Bet vis tiek išėjome, nors bendravimas pasikeitė, rodės, kad jiems buvo per sunku matyti, kad mums pavyksta gyventi ir vieniems, kad galbūt net namas mūsų gražesnis, jie neslėpė pykčio, nepasitenkinimo. Jie gyveno netoli, todėl eidavo ir eidavo pas mus, tiesiog pasižiūrėti, pašiepti ar dar kaip nors įkasti. Bet mes džiaugėmės.

Metams praėjus niekas labai nepasikeitė, jie ateidavo kasdien, privatumo jokio. Na, vyro giminaičiai, pyktis irgi nesinorėjo. Bet vėl buvo per sunku, jie tiesiog siurbė energiją... Žinoma, ačiū jiems, kad mus vis priimdavo, bet buvo per sunku gyventi... Senas vyro pažįstamas mums pasiūlė vyrui darbą Norvegijoje. Net nesuabejojome, nors man su vaikais teko grįžti į Lietuvą, o vyras išvažiavo į Norvegiją. Nors dabar skiria atstumas, negalime visa šeima būti kartu, bet Lietuvoje tiek vaikams, tiek man - geriausia, o ir vyrą dažnai galiu aplankyti, ir jis grįžta. Čia esi savimi, čia turi savo nuomonę, svajonių... Ten - antrarūšis, kitoks, nesavas, priklausomas ir visada bijai, ar beturėsi iš ko grįžti...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

DELFI skaitytojai dalijosi ne viena istorija apie tai, kaip jiems sekasi gyventi emigracijoje – buvo ir tokių, kurie džiūgauja, ir tokių, kurie svetimą šalį keikia.

„Manimi tikėjo tik tėvai. Išvykau su 40 svarų kišenėje, ir tūkstančio litų skola tetulytei už lėktuvo bilietus...“, - rašė DELFI skaitytoja Saulė, kuriai gyvenimas užsienio šalyje susiklostė sėkimingai. Pradėjusi nuo nulio, daug dirbusi ji sako gavusi ir diplomą viename geriausių universitetų Airijoje, ir aplankiusi tolimiausius pasaulio kampelius.

Tuo metu DELFI skaitytojai Linai gyvenimas viename populiariausių lietuvių emigracijos krypčių – Londone mieste – mielas nepasirodė. „Labai ir net labai stipriai pribrendo laikas grįžti namo. Esu jauna, pozityvi ir versli. Noriu daryti gera savo šavo šaliai, jaunai Lietuvos valstybei, kuri po 23 nepriklausomybės metų vis dar kenčia nuo senų sovietinių pažiūrų politikų ir korumpuotų valdininkų“, - rašo ji. Pavargusi kęsti nuolatinę tautinę diskriminaciją, nelygybę uždarbio klausimu ji panoro grįžti namo.

Teiraujamės Jūsų – papasakokite savo ar artimų žmonių istoriją: ar ji primena filmą ar košmarą, po kurio džiaugiatės vėl atsikėlę savo lovoje? Į kurią pusę pasikeitę gyvenimas išvykus? O gal jau grįžote ir niekada tėvynės žemės nebeplanuojate palikti?

Dalinkitės savo mintimis ir patirtimi el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Užsienis

Pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi:



Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Plungės kultūros centro folkloro ansamblis ,,Gondiga“ minės 30-ies metų kūrybinės veiklos sukaktį

Plungės kultūros centro folkloro ansamblis „ Gondinga “ yra vienas iš žinomiausių ir...

Gautas raštas įskaudino ilgametį ugniagesį: ar taip norima pasityčioti? (28)

Į DELFI redakciją kreipėsi nusivylęs ugniagesys , kuris jau ilgus metus dirba tokį darbą. Jį...

Lietuvos beisbolo jaunimo rinktinė Floridoje iškovojo trečiąją vietą

Floridoje, lituanistinėje mokykloje „Saulėtas krantas” svečiavosi stipriausios pasaulyje...

Keturių šunelių globėja drąsina: šuniui reikia žmogaus ir tiek vietos, kiek užima atsigulęs (13)

Pradėsiu nuo seniausiai pas mus esančio labradoro retriverio Bakso. Jis, mano nuomone, buvo nelabai...

Top naujienos

Lemiamos „Žalgirio“ atakos rebusas: kodėl viskas baigėsi plyta, o ne laisvutėlio Milaknio šūviu? pažymiai žaidėjams (54)

„Mes esame tikrai toli nuo savo potencialo, bet žaidžiame dėl pergalių su „Barcelona“,...

Dėl sulaužyto gyvenimo dabar nebežino, kur kreiptis: gailiuosi, kad nuvedusi dukterį pas gydytojus, paklausiau jų patarimo (207)

Prieš daugelį metų globėjų į užsienį kartu su seserimi išvežta lietuvaitė po dešimties ten...

Prieš 23 metus duotam interviu Samas papasakojo apie išbyrėjusius dantis, o savo ateitį „numatė“ Rusijoje (22)

Internete pasirodė prie 23 metus kurta laida „X klanas“ (aut.Ligita Juknevičiūtė ir Remigijus...

Gabrielius Landsbergis: siūlome stabdyti mokesčių pertvarką (49)

Šiandien vykstančiame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ( TS-LKD ) Tarybos...

Konservatoriai kandidate į prezidentus patvirtino Šimonytę (286)

Opozicinė Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai ( TS-LKD ) šeštadienį tarybos...

Stulbinantis atsitiktinumas: lietuviai sutrumpino darbo laiką – pelnas išaugo kartais (153)

Dvi Lietuvos įmonės „Engineer“ ir „Valandinis“, veikiančios statybų srityje, nuo rugsėjo...

Neįtikėtina sėkmė: gaisras nusiaubė viską aplink, išskyrus garsaus aktoriaus namus (12)

Kalifornijos miškus nusiaubę gaisrai visiškai nepakenkė jų kelyje buvusiems aktoriaus Anthony...

Žiniasklaida: CŽV nustatė, kad Saudo Arabijos princas suorganizavo Khashoggi nužudymą (29)

Jungtinių Valstijų Centrinė žvalgybos valdyba ( CŽV ) padarė išvadą, kad įtakingas Saudo...

Naminiai kukuliai: kam eiti į „Ikea“, jei gali paruošti namuose (50)

Tradicinis švedų patiekalas yra beveik tokia pat legenda, kaip cepelinai Lietuvoje, tik labiau...