Miko istorija prasidėjo Klaipėdoje prieš kokius 8-erius metus. Jei turėtų galimybę, jis papasakotų, ko matė ir ką patyrė, kaip neteko dalies dantų, kaip keliavo iš Klaipėdos į Kauną, kokiu būdu pateko į sanitarinę tarnybą „Nuaras“ ir galiausiai atsidūrė „Grindoje”. Per tuos baisius 7-erius metus įdomiausia tai, kad jo skiepų knygelė iš Klaipėdos keliavo kartu, vadinasi, žmonės jį mėtė iš rankų į prieglaudą, iš prieglaudos į rankas...
© Dmitrij Kovalenko ir Elena Rutkauskaitė

Taigi, prieš daugiau nei metus pamačiau „Grindos” puslapyje Miko nuotrauką su aprašymu: agresyvus, nesutaria su kitais gyvūnais. Jau kurį laiką svarsčiau apie antrą šunį, kadangi namie karaliavo Jorkšyro veislės kalytė Lija. Nužiūrėdavau vieną ar kitą šunytį prieglaudoje arba pas žmones, tačiau vis galutiniai nežengdavau žingsnio. Pradėjau galvoti apie Miką – Jorkšyro mišrūnas, apie šią veislę jau žinau, pamaniau, neturėtų būti sunku. Dabar tai prisiminus ima juokas.

Visgi pagalvojusi, nusprendžiau pamėginti bent jau atvesti jį į doros kelią ir paskui padovanoti, juk tokių „veislinių” nori visi, pamaniau, sunku nebus. Pradėjau domėtis, o Mikas jau buvo ištrauktas iš „Grindos” ir pateko į laikiną globą pas Dovilę, kuri jau augino tris Jorkšyrus, du iš jų irgi išgelbėti iš veisyklų. Susitikome apsižiūrėti, susipažinti, na, neatrodė labai piktas, bet ir neatrodė labai draugiškas. Atvykau su saviške kalyte Lija, tačiau dėmesio jis nerodė jokio. Nusprendžiau dar dieną pagalvoti, bet galvoje sukosi tiek dvejonės, tiek noras padėti, kadangi Dovilė sąlygų laikyti Miką ilgiau neturėjo.

Kitą dieną nuvykau, „susipakavau“ Miką ir keliavome namo, tačiau jau su pykčiais. Atvykus į namus buvo graži idilė: bėgioja, uostinėja, nepyksta, su Lija jokio kontakto ar pykčio, na, jau apsidžiaugiau, kaip viskas paprasta ir gražu. Greitai teko nusivilti, nes Mikas pradėjo pykti, neprisileisti nieko, o praeinančius bandė užpulti, išgąsdinti. Dabar jau žinau, kad tai buvo agresija iš baimės, kuria jis mėgino atsiriboti. Teko atskirti Liją, kuri visą gyvenimą miegojo su manimi. Namie pradėjome jausti didžiuliį stresą: Lija nuliūdo, nesuprato, kodėl nebegali eiti į kambarį, kuriame visą laiką gyveno. Apėmė didžiulė neviltis, baimė ir nežinojimas, ką dabar daryti, pradėjau tikėti, kad tai psichiškai nestabilus šuo. Teko kreiptis į specialistus, kurie paaiškino visą situaciją ir ką reikia daryti vienu ar kitu atveju. Labai ačiū Jurgitai už pagalbą, jeigu ne ji, nežinau ar būčiau susitvarkiusi.

Buvo visko: ašarų, netikėjimo, net galvojau, kad gal toks šuo neturi ateities. Kad aš taip pagalvočiau, turi būti labai prasta situacija. Na, bet viskas dėl nežinojimo ir nemokėjimo tvarkytis. Laikui bėgant ir pasitelkus kantrybę pavyko rasti bendrą kalbą, atradome kontaktą, prasidėjo bučkiai. Mikas nurimo ir po truputį pradėjo mokytis džiaugtis gyvenimu, negalėjo patikėti, kad kiekvieną dieną po du kartus gauna valgyti, turi kur ramiai miegoti ir kad žmogus jo neskriaudžia, nemuša įvairiais daiktais. Stebėdama Miką išties džiaugiausi, nors būdavo ir blogų dienų, kai nesutardavome ir pykdavomės, bet mačiau situacijos gerėjimą ir kaip viskas pavyksta vis lengviau. Tada pradėjo apimti nauja baimė: kaip jį padovanoti, juk šios veislės atstovai dažniausia pritraukia žmones, kurie įsivaizduoja, kad tai žaisliukas, kas turbūt ir atsitiko su Miku. Ir jeigu jis vėl pateks į tokias rankas, juk vėl viskas per akimirką grįš į nepasitikėjimo ir baimių stadiją... Ilgai galvojau, kol supratau, kad aš negaliu jo niekam atiduoti, juolab, kai jis vos pakeitęs aplinką ir joje užsibuvęs ilgiau nei porą valandų jau pradeda nerimauti ir į visus svetimus žiūrėti nepatikliai. Teko garsiai pripažinti: taip, Mikas lieka mūsų šeimoje.

Dabar Mikas yra mūsų šeimos „mylimukas“, miega lovoje, pasitinka su daug bučkių ir savo šuniška šypsena (kai džiaugiasi, suraukia snukutį ir rodo dantis), nori visada ir visur keliauti kartu, einame į ilgus pasivaikščiojimus. Su Lija jie nėra patys geriausi draugai, bet kartu gyvena nesipykdami. Jis nėra toks, kaip tie šunys, užaugę normaliomis sąlygomis ir mylimi, taip, jam reikia daugiau dėmesio ir kantrybės, bet dar praėjo tik metai, o šuniukas tikrai padarė didelę pažangą. Žinoma, dirbti reikia ne tik jam, bet ir man kartu. Aš tikiu, kad po kiek laiko Mikui dar labiau sumažės turimos baimės, nes net griaustinis ir fejerverkai kelia tokią baimę, kad šuniukas nežino, kur dėtis.

Apibendrindama noriu pasakyti viena, kad didelis ar mažas šuo – vis tiek reikalauja daug dėmesio. Tokia ta mūsų sudėtinga istorija – matyt, pats likimas man skyrė Miką, nes su juo pati daug išmokau ir supratau.

VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių! Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Pamatytas vaizdas sukrėtė skaitytoją: ar tik vaistinės darbuotojai nesityčioja iš neįgaliųjų? (3)

Į DELFI redakciją kreipėsi moteris, kurią papiktino Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ( LSMU...

Šiukšlių išvežimo grafikų džiunglės piktina: kur kreiptis dėl įsipareigojimų nevykdymo? (20)

Noriu pasidalinti informacija ir tuo pačiu paprašyti pagalbos viešinant šiukšlių vežėjo „...

Veterinarą vadina monstru: tokį siaubą klinikoje patyriau pirmąkart (108)

Noriu pasidalinti apie A. Mockevičius veterinarijos gydykloje, Kaune, patirtą siaubą ir košmarą,...

Iš šeimos namų liko tik degėsių krūva ir neviltis: prašo Lietuvos gyventojų pagalbos (50)

Gegužės 20 d. vakare Juodupės miestelio Palangos gatvėje kilęs pražūtingas gaisras...

Nidoje užfiksavo grėsmingai atrodantį vabzdžių debesį (4)

DELFI skaitytojas praeitos savaitės trečiadienio vėlų vakarą užfiksavo danguje spiečių...

Top naujienos

Karbauskio išviešintas Urbšys: Tomas Dapkus tiesiog mane informuodavo, jei kas blogai (244)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS ) lyderis Ramūnas Karbauskis teigė...

Orai: kuo toliau, tuo karščiau – kitą savaitę +30 (1)

Nuo ketvirtadienio temperatūra kasdien stiebsis vis aukščiau ir aukščiau. Debesys trauksis ir...

Palangoje – netikėtas Maskvos CSKA krepšininkų vizitas (104)

Savaitgalį Eurolygos rungtynėse Belgrade dėl trečios vietos Kauno „Žalgiriui“ nusileidusi...

Apsilankė Talino restoranuose: per vieną vakarą galima pravalgyti visą lietuvišką atlyginimą (124)

Talinas su savo restoranais ir kavinėmis neabejotinai pirmauja Baltijos šalyse. Šiame mieste...

30-mečio sūnaus įžūlumui nebuvo ribų: tėvai grasino ir siūlė pinigų, bet viską išsprendė tik teismas (31)

Po visiškai neilgai trukusio teisinio ginčo Niujorko valstijos teisėjas paskelbė nuosprendį,...

Dalia Grybauskaitė – apie „paskolas dėžutėse“, VSD pažymas ir „Agroverslo“ susiliejimą su politika išskirtinis interviu (952)

Prezidentė Dalia Grybauskaitė mano, kad teisėsauga turi labai atsargiai galvoti, kokius slaptus...

Palygino kainas Lietuvoje ir Portugalijoje: lietuviai neturėtų skųstis (276)

Tūkstančiu eurų per mėnesį papilnėjanti piniginė – įprastas ir orus portugališkas...

Dažną šunų ir kačių šeimininkų įprotį veterinaras vadina nusikaltimu (4)

Pradėjus kaitinti pavasarinei saulei , dažnas žmogus spėjo pajusti karščio sukeliamą...

Saugotis būtina, bet tada negausite gyvybiškai svarbaus vitamino: kaip elgtis? (11)

Šį pavasarį orai mus kaip niekad lepina kaitria saule, o tvyrantis karštis labiau primena...

Penki sekso mitai, kuriais reikia nebetikėti (9)

Kai kurie sekso mitai yra tokie absurdiški, kad žmonės jais netiki iš karto, kai tik jie...