Jei anksčiau laisvą minutę būdavo smagu pasižvalgyti po kulinarines laidas ir tinklaraščius, tai dabar draugų „Facebook“ skelbiami skanėstų paveikslėliai kelia siutą. Kitaip skaitau net užrašus ant įstaigų durų „Pietūs 13-14 val.“
Šią savaitę buvo renginių ir svečių, tad buvau vaišinamas ir noriai vaišinausi. Organizmas visaip rodo ženklus – „vaišinkime mane, vaišinkite!“ Tik „prabangesnis“ maistas – šmotelis picos, faršu su ryžiais kimšta paprika ar gabalėlis pyrago – džiaugsmo sukėlė nedaug. Pasibaisėjau supratęs, kad maistą vartoju kaip kurą – greitai, neskanaudamas, be didesnio malonumo. Kaip perdžiūvusi dirva sugeria bet kokią drėgmę, taip mano organizmas godžiai priima angliavandenius, baltymus ir riebalus. Nes nepilnavertė mityba ilgainiui virsta kankyne.
Bandydamas pigiai prikimšti gūžį, griebiausi taktikos „kruopos-bulvės-makaronai“. Išsiverdi dienai katilą perlinių kruopų košės su bulvėmis, pagardini morka, salieru, svogūnu bei žiupsniu ciberžolės ir valgai visą dieną. Sotu – net svoris nebekrenta, bet valgymas „atbulais“ dantimis džiaugsmo neteikia.
Nekantriai laukiu paskaityti, kaip verslininkai Alesia ir Romualdas Mačiuliai sugebėjo savaitę dviese maitintis už 70 litų – tiesą sakant neįsivaizduoju, kaip įmanoma už tiek pietums valgyti kepenėlių troškinį su prašmatniu garnyru – grikiais su grybais ir moliūgu, visą tai užpylus bešamelio padažu.
Trečiadienį buvau koncerte – bilietus turėjau gerokai anksčiau. Vietoj dviejų valandų užtrukęs keturias, supratau, kad arba tuoj susmuksiu šalia stripinėjančių melomanų, arba turiu eiti į bufetą. Neradęs ten vandens, buvau priverstas rinktis tarp alaus, sidro ir limonado. Pasirinkai geriausią kiekio ir kainos santykį – už skardinę alaus sumokėjau nepadoriai daug. Tačiau alų išmaukiau kaip skystą duoną. Penas sielai neteikia daug malonumo, kai pilvas groja maršus.
Pyktis ima visur – sankryžoje knieti papypsėti žioplam vairuotojai, aprėkti vampsintį šunį, prie kokio straipsnio internete suraityti rūstų komentarą. Agresiją keičia vangumas ir mieguistumas – kovodamas su kalorijų stygiumi, organizmas vis dažniau bando persijungti į taupesnį snaudimo režimą.
Kovoti su apatija ir neigiamomis emocijomis padeda muzika. Trankios melodijos leidžia paspartinti žingsnį kai to reikia, ir nuleisti garą. Gal todėl pro senų „golfukų“ ir „audinių“ atdarus langus taip dažnai liejasi „bumčikai“?
Dalykiniuose pasitarimuose nebegirdžiu nė pusės to, kas kalbama. Akys slysta į lėkštelę su šokoladu ar sausainiais, kuriais kasdieniškai įprasta dalintis. Bandymai koncentruotis ties darbo reikalais pralaimi prieš galingus saldėsių skleidžiamus fluidus. Dabar žinau, kodėl dietos besilaikančios moterys sako, kad namuose negali būti nė vieno saldumyno – jos girdi, kaip šokoladas kviečia „paimk, suvalgyk mane”. Pasirodo, tuos balsus girdėti gali ir vyrai.
Nervina tai, kad lėkdamas darbuose negali pasistiprinti kavinėje ar valgykloje. Net ir paprastučiai pietūs tikrai pigioje „Vilniaus degtinės“ valgykloje surytų didžiąją dalį dienos biudžeto. Pavargęs nuo kruopų ir sausos duonos užsukau į parduotuvę, peralkęs ir tikėdamasis greitai stverti ką greito ir paprasto. Deja, įperkamo maisto teko pasižvalgyti. Alkanam lankytis net ne pačioje prašmatniausioje parduotuvėje – tikras liūdesys.
Galiausiai pirkinių krepšyje atsidūrė pigiausias batonas, nukainotos skrandukų salotos, II rūšies įtartinai minkšta dešra, pigiausias tepamas sūrelis, kopūstai marinate. Sumokėjau mažne 12 Lt, visa tai darbe suvalgysiu per keletą dienų.
Batonas, deja, nuliūdino. Seniai jo nebuvau ragavęs, tad viltingai suleidau dantis į jo minkštimą ir… tarsi į vatą. Nežinau, kaip juos kepa, bet man jis pasirodė kažko pripūstas. Suspaudus batono riekelę, paverstum nedideliu kąsneliu. Salotos irgi nenudžiugino – tai ne kas kita kaip pagerintas majonezas, tiek daug ten to padažo. Skanu, bet greitai buvau vėl alkanas. Duona su uogiene ar plonai užteptu medumi – daug sotesnis užkandis.
Paradoksalu, bet sportas malšina alkį. Po treniruotės sugraužus obuolį, valgyti nesinori porą valandų – vakarienė ir sutaupyta. O galint sau leisti prabangą eiti anksčiau miegoti, sutaupyti galima ir dar daugiau.
Nuotaiką praskaidrina ir tai, kad 5 Lt per dieną iššūkį stoiškai išlaikė būrelis žinomų veikėjų. Seimo narys Remigijus Šimašius paprotino sąrašu įžvalgų, žurnalistė Jovita Valeikaitė pasidalino įstabios spalvos burokėlių ir pomidorų sriubos receptu. Ačiū už solidarumą!
Tiesa – žadėjau pasidalinti nebrangaus vištienos širdelių troškinio receptu. Procesas paprastas – širdeles verdame 20 minučių, užkaičiame virti bulves. Pakepiname porą svogūnų, su jais apkepame dosnų šaukštą miltų, ir lėtai pildami vandenį išmaišome. Druska, pipiriukai, kiti prieskoniai (aš bėriau žiupsnį „bebro uodegos“ – gaunasi tirštokas padažas), į kurį suverčiame širdeles. Kol jos troškinamos, gaminame bulvių košę (šlakelis karšto pieno, šaukštas sviesto), iš stiklainio traukiame porą naminių raugintų agurkų – ir vuala. Gaunasi 5-6 porcijos, vienos savikaina, priklausomai nuo dydžio, – 0,9-1,08 Lt. Valgydama šeimyna patiekalo „neišbrokyjo“, tik sakė, kad troškinyje gerai tiktų ir vienas kitas pievagrybis – jei biudžetas leistų.
Širdingai dėkoju visiems komentuojantiems ir besidalinantiems patarimais. O ypač ačiū tiems, kas aukoja telefonu ar portale.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Esate išbandę ką nors panašaus? Šis tekstas paskatino jus taip pat dalyvauti tokiame eksperimente? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt ir pasidalinkite įspūdžiais!