aA
Anglija.lt skaitytojas, dirbantis tolimųjų reisų vairuotoju, atsiuntė savo prisiminimus apie pirmąjį reisą į vakarų šalis. Tarybinio MAZʼo ir jo vairuotojo nuotykių Vakaruose pirmą dalį publikavome prieš kelias dienas, šį kartą – tęsinys.
© A.Brazaičio nuotr.

Nors ir vasara, bet naktis buvo tamsi, todėl išreklamuotų vakarų šviesų nemačiau. Tačiau siaurame vingiuotame keliuke atlekiančios mašinos šviesas mačiau aiškiai ir supratau, kad ji nebesustos, o važiuos iki pergalės. MAZ‘as - ne dviratis, nuo kelio nepatrauksi. Trenkė į priekabos ratą ir lengvoji atšokusi lyg kamuolys nulėkė į griovį.

Aš ne medikas, todėl pamatęs už vairo stiklo šukių apibraižytus veidus pirma atjungiau akumuliatorių, o tik po to atidariau duris. Iš piktų, tik kelių man suprantamų žodžių supratau, kad gyvi. Nuo triukšmo pabudo kaimelis ir iškvietė reikalingas tarnybas. Medikai dirbo savo darbą, policija savo, o aš vaikščiojau apie automobilį nežinodamas, ką daryti ir kas bus toliau. Išsitraukiau žodyną ir susiradau žodį „kaltas“. Policininkas nuramino ir liepė sėdėti mašinoje.

Kai viskas nurimo, davė kažkokį nesuprantamą popierių ir kažką ilgai aiškino. Nieko nesupratau. Tada jis apačioje užrašė telefono numerį, pasakė „brrr“ ir pasukiojo rankomis. Smūgis į priekabos ratą nebuvo toks stiprus kaip pasirodė pradžioje, bet vidurinį priekabos tiltą truputį išstūmė iš vietos, ir aš tai parodžiau. Pagaliau išgirdau du gerai žinomus žodžius - „scheise“ ir „servis“. Užrašė adresą, nubraižė planą ir palinkėjo laimingo kelio.

Ryte atėję į darbą serviso darbuotojai nepatikliai nužiūrėjo MAZ‘ą ir mane. Kai parodžiau problemą, klausiamai žvilgtelėjo man į akis ir patrynė pirštais. Aš jam padaviau policijos išduotą popierių ir bakstelėjau į telefono numerį. Vokietis dingo. Po valandos sugrįžo su rusiškai kalbančia moterimi, kuri aiškiai pasakė: „Mes tvarkom, tu moki, o tavo šefas išmušinėja pinigus iš draudikų. Pinigų turi?“, - paklausė įtariai nužiūrinėdama mane.

Tada už viską mokėjome grynais, todėl nuraminau ir dėl visa ko truputį pravėriau piniginę. Meistrui net seilė ištįso pamačius solidų pluoštą banknotų ir netrukus mašina su visa priekaba stovėjo bokse ant vakarietiškos duobės, o aš sėdėjau prie stebuklingo aparato. Tas aparatas buvo panašus į pas mus stovėjusius gazuoto vandens aparatus, bet į mūsiškį reikėdavo įmesti vieną ar tris kapeikas, o čia- nieko. Paspaudi mygtuką ir bėga. Paspaudi ir vėl bėga. Ir ne koks vanduo, o kava - juoda, balta ir net saldi kakava. Gerk, kiek nori.

Mūsų šaltkalviai tokį mašinos gedimą būtų pašalinę per laiko tarpą, kol suvaikštai į gastronomą, vokietis tvarkė tris valandas, na, o aš vis spaudinėjau stebuklingą mygtuką. Kai reikėjo sumokėti tris šimtus markių už darbą, kuris pas mus kainuoja litrą gero šnapso, dingtelėjo mintis „negi kava tokia brangi“, bet meistras nuramino, kad kavą savo klientams duoda veltui, bet patarė jos tiek daug negerti. Rūpestingas labai!

Kad esu Vakaruose, supratau ne tik iš serviso brangumo, bet ir įvažiavęs į automagistralę. Paskui vakarietišką transporto pramonę nespėjau. Nuolat vilkausi uodegoje ir visiems trukdžiau, kol pagaliau pasiekiau Olandijos sieną. Neturėjau jokios instrukcijos, kur eiti, ką daryti, todėl susiradau sunkiai vaikštantį tautietį, kuris toje vietoje dėl kažkokių problemų gyveno jau penktą diena ir viską žinojo.

-Kokią vizą turi ir ką atvežei? - paklausė tvirtu balsu kaip pilnateisis aikštelės gyventojas.

-Viza vokiška, atvežiau medieną ir makaronų su konservais.

-Viza netinka, medieną nukraus, nes bus viršsvoris, o makaronai ir konservai - pats tas. Užeik į svečius, - sočios vakarienės metu kaip tikras žinovas paaiškino situaciją smulkiau. - Šengeno sutartis mums dar neįsigaliojo, mums reikia olandiškos vizos. Tuos, kurie nuėjo į muitinę su lietuviška mediena, visus nuvarė į rentgeną, o nieko neradę tarp lentų- ant svarstyklių.

- Ką daryti, - sušukau panikuodamas.

- Naktį sienų niekas nesaugo, ne Rusija, užsimerk ir šauk tiesiai pas klientą, tegu jis pats aiškinasi.

Paklausiau ir, prasmukęs pro sieną, nulėkiau į nedidelį Olandijos miestelį. Dabar mes puikiai žinome, kaip atrodo platus gulintis policininkas, o tada žinojom, kaip atrodo tikras stovintis ar gulintis. Kaip atrodo gulintis olandiškas, sužinojau su ašaromis akyse, kai per jį perlėkęs, į vairą atsimušiau kelius, o iš atsidariusios išorinės dėžės pabiro visas mano valgomas ir nevalgomas turtas. Draugiški olandai padėjo susirinkti ir palydėjo iki firmelės, kurioje ir direktorė, ir darbininkė buvo viena ir ta pati moteris. Ji labai ilgai žiūrėjo tai į jai nematytus muitinės popierius, tai į mane, ir vis kažko klausė, bet pamačiusi, kad nemoku europinių kalbų, numojo ranka ir nuėjo kažkam skambinti. Grįžo pikta, bet su šypsena ir leido stovėti jos kieme, kol muitinės popieriai paštu nukeliaus į muitinę. Antros dienos popietę gavome iš muitinės leidimą išsikrauti ir puolėme dirbti.

Tais laikais mūsų „biznieriai“ neturėjo patikimų sutvirtinimo juostų, tai medienos pakus raišiojo, kuo pakliuvo. Pakėlus pirmąjį, jis pabiro. Direktorė vyriškai nusispjovė ir nuėjo gerti kavos, patikėjusi man krautuvą ir iškrovimo darbus. Beveik kas antras pakas pabirdavo ir aš kantriai rankomis dėliojau lentas ant padėklų ir vežiojau į sandėlį. Nusiplūkęs, piktas ant visų Vakarų, gavęs iš direktorės litrinį mineralinio butelį, išvažiavau krovinio į miestelį, esantį kalnuose, Vokietijos pietvakarinėje dalyje, prie pat sienos su Liuksemburgu. Mano MAZ‘as, privažiavęs tuos kalnus, dar būdamas be krovinio pradėjo įtartinai kaisti ir stenėti, bet iš paskutiniųjų judėjo į priekį.

Galvojau, kad tik mūsų gudruoliai kraudavo nekreipdami dėmesio, bet vokiečiai neatsiliko. Labai paklausaus tais laikais gėrimo tiek prikrovė, kad MAZ‘as vos pajudėjo iš vietos. Moteris įdavė popierius ir sumojavusi rankomis liepė važiuoti į muitinę šalia esančiame miestelyje. Nuo aukšto kalno mačiau apačioje labai mažus miestelio namus ir bažnyčią, bet nepagalvojau, kad man reiks nusileisti būtent į tą miestelį. Kelias platus, kol kas nevingiuotas. Mašina smagiai pasileidžia. Aplenkiu lėtai važiuojantį autobusą. Vairuotojas pažiūrėjęs pakraipė galvą. Greitai suprantu, kodėl jis ją kraipė. Kelias siaurėjo, posūkiai darėsi statesni, o MAZ‘as stoti nebenorėjo.

Įjungiau rankinį stabdį, žemesnę pavarą, iki galo nuspaudžiau stabdžius, bet jis nebestojo. Iš stabdžių kaladžių rūko dūmai, o per juos jau nebemačiau, kas dedasi už nugaros. Kaip smūgis į nosį išniro ženklas „Stop“, o už posūkio nematau, kokia sankryža manęs laukia. Išnirau iš paskutinio posūkio ir paklaikau. Susikirtimas su pagrindiniu keliu ir trišalė sankryža. Tiesiai upė, sukti kairėn arba dešinėn. MAZ‘as paskendęs dūmuose dar riedėjo apie 20-30 km per valandą greičiu. Nuo miestelio pusės artėjo lengvoji. Įjungiau avarinį, šviesas ir pradėjau mojuoti per langą rankomis. Vokietis pamatė ir sustojo. Vos ne virsdamas ant šono įsukau į miestelį ir sustojau. Apgaubtas dūmų sėdėjau ir drebėjau.

Žvilgtelėjau pro langą. Autobuso vairuotojas privažiavęs stabtelėjo, pakraipė galvą ir nuvažiavo. Kai esi užaugęs ir važinėjęs daugiausiai lygumomis, kartais ir nepagalvoji, kad yra ir didelių nuokalnių.

Porą kartų pervažiavau pirmyn atgal kurortinį Cohemo miestelį, bet taip ir neradau muitinės. Ko nepaklausi - visi turistai. Tik sukant trečią ratą atsirado vietinis. Palikome mašiną centrinėje gatvėje ir nuėjome į muitinę, kuri buvo už kelių kvartalų senamiestyje. Viską susitvarkęs pagaliau pasukau link namų. Kelias atgal visada lengvesnis, bent taip tikėjausi po tokių nuotykių, patirtų atvažiuojant. Nuo karščio ir perkrovos mašina kaukė, riaumojo, mėtė įvairių spalvų dūmus.

Lėtai kabarojaus į ilgą įkalnę ties Koblinzu. Kalno viršūnėje mačiau aikštelę, kurią pasiekęs planavau laukti nakties, kad nebūtų taip karšta važiuoti. Štai ji jau visai čia pat, artėju prie lėtėjimo juostos ir pasigirsta velniškas baladojimas po kabina. Iš nevilties surinku ir spaudžiu akseleratoriaus pedalą iki galo, tikėdamasis pasiekti aikštelę. Įsuku į lėtėjimo juostą, bildėjimas stiprėja, nesuprantu dar tiksliai, ar dėžė, ar variklis. Lieka kokie du šimtai metrų, pasigirsta skambus „dzin“, duslus „buch“, kabiną apgaubia dūmų debesis. MAZ‘as sustojo.

Iššokau kaip tankistas iš pamušto tanko. Dūmai prasisklaidė. Ant išpuoselėtos vokiškos automagistralės iš po kabinos pasipylė tepalai ir rudas verdantis vanduo. Čiupęs visas antklodes ir rūbus, puoliau šluostyti kelio. Nejaučiau nei ant galvos ir nugaros bėgančio karšto tepalo bei vandens, svarbu buvo viską sušluostyti, kad vokietis nenubaustų ar neareštuotų už teršimą. Viską sušluostęs pamačiau didžiulę skylę variklio šone. Visai kaip išmušta prieštankinio sviedinio. „Šitas motoras savo jau atvažinėjo“, - tariau tyliai, susirinkau išbarstytas skeveldras ir murzinas nuo galvos iki kojų nuėjau į aikštelę. Pasisekė, buvo baras, o jame - telefonas. Lankytojai ir barmenė labai išsigando pamatę tokį pabaisą, be papildomų aiškinimų padavė telefoną ir patys pagarbiai atsitraukė.

- Viskas aišku, lauk, - tarė trumpai šefas išgirdęs ataskaitą.

Grįžęs radau stovintį prie automobilio policijos ekipažą. Nuo įtampos ir patirto streso, kuris persekiojo nuo pat namų, nebebijojau net sušaudymo. Jie labai draugiškai pasiūlė pavažiuoti iki aikštelės, o aš jiems pasiūliau pažiūrėti į automobilį iš apačios. To jie dar nebuvo matę. Abu policininkai, atsistoję ant keturių, apžiūrinėjo variklio vidurius ir kažką linksmai aptarinėjo.

Išlindę tarė vienintelę man jau žinomą frazę „deutche mark“ ir patrynė pirštais. Išdidžiai pravėriau stipriai suplonėjusią piniginę, bet tūkstantinė kupiūra ir krūvelė smulkesnių juos nuramino. Kažką pakalbėjo per savo racijas ir už valandos prisistatė galingas vilkikas. Daug negalvojęs ir nieko neklausęs, energingai prikabino kietą valkstį ir atsinešė žarną orui paduoti.

Toks pasimetęs ir beviltiškai nuleidęs rankas vokietis tikriausiai buvo keturiasdešimt pirmais prie Maskvos. Europiniai prijungimai netinka tarybiniam MAZ‘ui, o be jų jis - nė iš vietos. Išgelbėjo dėžė su detalėmis. Ten radome ko reikia, kad būtų galima tempti. Įtempė į aikštelę ir paliko priešais baro langus. Pasiėmė paskutinius du šimtus markių smulkiomis kupiūromis ir nuvažiavo.

Tapau sugriuvusios Sovietų Sąjungos simboliu. Visi lankytojai prieš užeidami į barą aplankydavo muziejinį eksponatą. Murzinas, apibėgęs tepalais, rudu vandeniu MAZ‘as labai traukė vokiečius, o kai išlipdavau aš, tai sulaukdavau ir ovacijų. Po kelių dienų pasibaigė dujos, konservai ir liko tik makaronai. Bufetininkė kategoriškai atsisakė imti tūkstantinę kupiūrą ir liepė eiti į banką pasismulkinti. Likusias dvidešimt markių padalinau po keturias dienai ir laukiau kol atvyks kas iš kolegų.

Kuo toliau, tuo labiau kilo laukinis pyktis ir stresas, vedantis į neviltį, kad kada nors kas nors mane iš čia paims. Karštis - virš trisdešimt, murzinas, tualete, į kurį norint patekti reikėjo kaskart prašyti rakto pas bufetininkę, mažas praustuvas tik rankoms pakišti, tuščias dujų balionas, bare už keturias markes gaunu bandelę su kavos puodeliu, ir nežinomybė, kada kas atvažiuos, nes mobilių telefonų dar neturėjome, o iš baro daugiau skambinti į užsienį nebeleido.

Naktimis norėjosi kaukti kaip vilkui, dienomis nuo karščio ir įkyraus turistų dėmesio - pasikarti. Pagaliau dar po kelių dienų atvažiavo vilkikas, paėmė priekabą, paliko dujų ir maisto. Gyvenimas pasidarė malonesnis. Praslinkus dar keletui dienų pasirodė ir mūsų automobilis su tuščia priekaba. Užsakytą kranistą pastačiau „prieš nemalonų faktą“. Kai jis pakrovė MAZ‘ą į priekabą ir išrašė 800 markių kvitą, aš išdidžiai padaviau jam tūkstantinę kupiūrą, o kolega, kuris truputį mokėjo vokiškai, griežtai paprašė grąžos. Kranistas labai ilgai kažką kalbėjo su bufetininke, bet pagaliau atnešė grąžą ir mes pajudėjome namo.

Važiavau kamuojamas liūdnų minčių. Senosios mašinos nebeatgausiu, daugiau patvoryje stovinčių MAZ‘ų nebuvo, o kad šitą greitai kas sutvarkys, tikėtis buvo beviltiška. Pirmoji ekspedicija į vakarus nepavyko, bet giliai širdyje džiaugiausi, kad avarija buvo nerimta - niekas nežuvo, kad byrančios iškrovimo metu lentos neperskėlė pakaušio, kad leisdamasis nuo kalno nenulėkiau į upę, kad MAZ‘as neužsidegė kartu su manimi ir kad laiku atvažiavęs kolega išgelbėjo nuo klaikios bado mirties sočiame, bet šaltame Vakarų pasaulyje. „Ir vis dėlto man sekėsi“, - pagalvojau, kai parėjus namo pasitiko žmona ir vaikai.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Priglaustas šunelis buvo toks mažytis, kad vardą nebuvo sunku sugalvoti (6)

Larą pamatėme skelbimuose – moteris ieškojo rastam šuniukui namų, pati jau laikė kelis...

XIX amžiaus klasikas, kabinete patyręs Artimuosius Rytus (2)

Ar esate girdėję apie nuotykių rašytoją , kuris taip detaliai, vaizdžiai ir tikroviškai...

Lietuvos kino mėgėjų sąjungai Šiauliuose – 50

Gruodžio 8 d. 14 valandą Šiaulių kino muziejuje (Aušros al. 15, Šiauliai) vyks neeilinis...

Šiaulių krepšininkai siūlo prisidėti prie gyvūnų gerovės

DRAUGAI! Mūsų miesto komanda laimėjo pirmąsias rungtynes ir ta proga turime dovanų – BC...

Paupių bendruomenė nunėrė eglutę klaipėdiečiams: jai pagaminti panaudojo 14 km siūlų (13)

Asociacija Paupių bendruomenė gražiausias metų šventes pasitinka originaliai. Dar šių metų...

Top naujienos

Orai: lietų ir šlapdribą pakeis sniego pusnys (6)

Pirmadienį orus lems ciklonas keliaujantis nuo Atlanto vandenyno . Dangumi plauks niūrūs,...

„Paskutinis skambutis“ praėjo ramiai, tačiau tuo viskas dar nesibaigia (557)

Sekmadienį Vilniuje vykusioje masinėje protesto akcijoje „Paskutinis skambutis“ susirinko apie 6...

Kad pritrauktumėte šio milijardieriaus dėmesį, jums reikia iškristi iš mokyklos (40)

Kadaise sėdėjęs kalėjime už automobilių vagystę, Tally Fofana dabar sulaukia paramos iš...

Ir Jasikevičius, ir Adomaitis turi prastų naujienų (68)

Sunku prisiminti, kada paskutinį kartą mūšis tarp Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Ryto“...

Kaunietis pasipiktino ligoninės darbu: numirėliui juk nėra kur skubėti (24)

„ Kas vyksta Kaune “ redakciją pasiekė Kauno klinikinės ligoninės administracijos darbu...

Šapoka: bandoma pažadinti Marxo šmėklą priešinsis bet kokiam pinigų mokytojams didinimui (520)

Finansų ministras Vilius Šapoka LRT TELEVIZIJOS laidos „ Savaitė “ studijoje teigė, kad...

Karieta su žirgais ir žiedlapiai iš sraigtasparnio: ištaigingos mafijos vadeivos laidotuvės pagaliau atvėrė akis namai – prabangūs iki absurdo (77)

Romos policija ėmėsi griauti aštuonis prabangius namus, pastatytus, kaip įtariama, mafijos klano,...

Vilniaus priemiestyje, magistralėje, žuvo mikroautobuso partrenktas jaunuolis (30)

Sekmadienio vakarą, apie 20.20 val., Vilniaus r., sostinės priemiestyje Raisteniškėse,...

Apžvalgininkas: premjeras nesuvokia, kad jis nėra Venesuelos policijos generolas (790)

Vargu, ar premjeras Saulius Skvernelis tikėjosi, kad nepatenkintų dėl etatinio apmokėjimo...

Į Paryžių nuvykęs lietuvis rado iki šiol skaniausius desertus, dėl kurių alpsta visas pasaulis: vieneto kaina – 2,5 euro (60)

Turbūt nėra tokių žmonių, kuriems nepatiktų desertai , tačiau dar smagiau juos valgyti, kai...