Kaip ir daugelis, turime paskolą butui. Labai dažnai komentatoriai (gyvendami paveldėtuose namuose?) kvaksi: „paskola – akmuo po kaklu“. O kokia kita išeitis? Nuoma? Pirkom butą ir ėmėm paskolą tokią, kad gyventume pamėgtame miesto rajone, bet mokėtume mažesnes mėnesio įmokas, nei tokio buto nuoma. Butas kuklus, norėtųsi, žinoma, didesnio, bet bent rami galva, kad pasiskolinom kiek galim sau leist, o ne kiek norim.
Gyventi stengiuosi taupiai. Sutaupyčiau daugiau, bet sunkiausia nugalėti silpnybes. Didžiausia šeimos bėda – „nevedame“ biudžeto. O tikrai reikėtų. Mėgstamiausias mano momentinis pasiteisinimas sau (ypač po algos) – „Juk dirbu, užsidirbu, galiu sau tai leisti“. Taip, leisti sau galiu, bet galiausiai paaiškėja, kad leidžiu sau per daug ir tada likusią mėnesio dalį spaudžiu litą prie lito. Pažadu – nuo kitų metų smulkiai užsirašinėsiu, kiek kam išleidau.
Stengiuosi neturėti grynųjų – kai jų yra piniginėje, niekada daug nesuku galvos, kiek jų tiksliai yra, ir leidžiu, kol baigiasi. Raminu save – „juk dar turiu kortelėje“. Be to, grynųjų neturėti gerai – ten, kur kortele atsiskaityti negali, neturėdamas grynųjų, jų ir neišleisi. Taip net sutaupau keliaudama namo iš darbo – neturiu „Vilniečio kortelės“ specialiai – jei neturėsiu grynųjų talonėliui, nori nenori teks pėdinti pėsčiomis. O jei turiu – na, gal patinginiausiu ir pavažiuosiu tas kelias stoteles. Teisybės dėlei turėčiau pridurti, kad vis dėlto pėsčiomis vaikštau labiau sveikos gyvensenos sumetimais ir dėl to, kad nemėgstu viešojo transporto. O 4 kilometrus Vilniuje yra vieni niekai įveikti. Tiesa, užbėgsiu komentarui „o kaip tu nuvesi vaikus į ligoninę pėsčiomis“ už akių – automobilį turi ir išlaiko vyras.
Dar apie grynuosius ir kortelę – pastebėjau, kad mokėdama kortele, mintyse bent apytiksliai seku, kiek joje liko. Kai turiu grynųjų, kaip jau ir minėjau, to nedarau. Ypač tada, kai turimi grynieji – metaliniai litai. Be to, visada noriu žinoti kuo tiksliau, kiek turiu kortelėje, todėl dažnai pasitikrinu bankomate arba interneto banke. O jame visos išlaidos kaip ant delno. Kartais ir visa „gėdinga“ mėnesio istorija. Kodėl šį mėnesį tiek kartų ėjau į parduotuvę? Ir tiek išleidau tikrai ne „duonai-pienui-tualetiniam popieriui“. Juk dar prigriebi ir kokią smulkmeną ar ko nors skanaus – sau, vaikams ar vyrui. Faktas kaip blynas – jei taupai, prekybos centruose reikia lankytis kuo rečiau.
Dėvėtiems drabužiams – sakau TAIP. Neveidmainiausiu – visų savo ar šeimos drabužių čia neperku, nes jų atsisiunčiu iš užsienio, perkam parduotuvėse akcijų metu, kartais – įprastomis kainomis, gaunam dovanų švenčių proga, netgi atiduoda draugai (savo ruožtu atiduodam kažkam kažką ir mes). Bet visokios humanos ir ypač padėvėtų drabužių turgūs provincijoje – neišsemiami lobynai. Kartais liudijimai apie gerus sandėrius perkant internetu, išparduotuvėse ar dėvėtuose drabužiuose yra labai abejotinos vertės, nes kai kuriems „geri džinsai“ „puikus megztukas“ iš tiesų objektyviai pažiūrėjus yra šiurpi stiliaus atgyvena, kurios dykai neimčiau. Bet kaip gali neiti į „skudurynus“, kai juose gali „nuskelti“, pavyzdžiui, naujutėlaitį su etikete „Esprit“ juodą lietpaltį už 30 Lt? Beje, tikrai atrasiu bendraminčių sakydama, kad džiaugsmas „sužvejojus“ tokį grobį daug didesnis, nei išdidžiai už naujos kolekcijos žieminius batus suplojus 700 Lt.
Euras! Visur dabar raginama ruoštis jam. Na, ką ten daug prisiruoši – manau, reikia nepamiršti iškratyti litų iš taupyklių ir atsikratyti grynųjų, įgusti mintyse versti litus eurais ir atvirkščiai, kad po sausio 1 d. neprarastum realybės jausmo galvodamas „kaip čia viskas pigu, nes skaičiukai kainoje tokie mažiukai“, kas mane labai dažnai apgauna per atostogas užsienyje.
Apie ką dar norėčiau pašnekėti? Ogi apie vadinamą lietuvišką pavydą, kuris, mano nuomone, iš tiesų būdingas visų tautų atstovams. Štai mano amžiaus giminaitė uždirba už mane kokius 3 kartus daugiau – gerokai didesnę algą nei vidutinę. Kodėl nepavydžiu? Todėl, kad ji mokėsi geriau, daugiau už mane, stojo visiškai į kitokią specialybę, dirbti pradėjo anksčiau, nesikratė nė paprasčiausių darbelių. Ir turi, ką turi, visiškai pelnytai. Be to, puikiai žinau, kad nei aš norėčiau jos darbą dirbti, nei aš jį sugebėčiau.
Žinoma, socialinė neteisybė Lietuvoje egzistuoja plačiu mastu (ir ne tik mūsų šalyje, jos per akis visame pasaulyje), bet kol kas yra taip, kaip yra. Tikiu, žinau, kad gyvensime geriau, bet vis tiek – daug kas gyvenime, taigi ir alga, vis dėlto labai priklauso nuo mūsų pačių. Nenešioju rožinių akinių, bet esu nepataisoma optimistė. Galų gale, mūsų šalyje nuo bado niekaip nenumirsi. Ir visų pirma dėl to, kad yra nepaprastai daug gerų žmonių, linkusių padėti. Na, o jei jau ateina mintis apie geresnį gyvenimą ir darbą užsienyje – kasdien padėkokime, kad gyvename tokioje valstybėje, iš kurios į „svajonių šalį“ nereikia irtis valtele, slapčia ropštis per spygliuotas vielas ar keliauti dvigubam laivo triumo dugne. Mes galime ne pabėgti, o galime išvykti kada panorėję ir lyg niekur nieko sugrįžti.
Grįžkime prie tos pačios giminaitės, kurios vyras už mane uždirba jau ne tris, o keturis kartus daugiau, bet vėlgi – jis yra mokslų daktaras tokioje srityje, kurioje aš jaučiuosi kaip beždžionė, pirmą kartą pamačiusi ugnį, todėl jokių minčių nekyla – vertas jis uždirbamų pinigų ar ne. O vertas tikrai, ir dar daugiau. Verti mes visi – svarbiausia, ką noriu pasakyti, yra tai, kad mes visi – kas bebūtume Lietuvoje – valytojai ar buhalteriai, socialiniai darbuotojai ar projektų vadovai – visi, Vakarų Europos mastais lyginant, dar uždirbame per mažai. Todėl taupo net ir mano minėtieji giminaičiai, nesimėto savo pinigais neapgalvotai, jei kažko labai nori, kruopščiai lygina kainas, kartais palaukia išpardavimų, kartais apsiperka komandiruotės metu, mielai priima išaugtus vaikų drabužėlius ar perka kokį nors daiktą savo vaikams iš antrų rankų, nes žino, kad jo tikrai neapsimoka pirkti naujo, nes bus naudojamas tik porą mėnesių.
Toks šiuo metu mano požiūris į pinigus ir jų leidimą. Čia kalbėjau tik apie maistą ir drabužius, todėl galbūt susidarė įspūdis, kad tai tuščios „parduotuvių maniakės išpažintis“. Nesiginčysiu, bet visiems palinkėsiu kantrybės ir optimizmo! Viskas tikrai bus gerai!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Ar žinote kaip taupyti, uždirbant 900 litų, ar per mėnesį į taupyklę sumesti 500-700 litų? DELFI skaitytojai – taip! Ne kartą dalijęsi tokias vertingais patarimais, jie pagelbėjo ne vienam. Šįkart prašome Jūsų – atskleiskite, kokiu būdu – grynaisiais ar kortele – mokate, aprašykite savo išlaidas ir pasidalinkite nuomone, kokiu būdu sekasi jas geriau kontroliuoti! Už įžvalgas vienam Jūsų padovanosime planšetę!
Dalinkitės savo mintimis iki lapkričio 23 d.! Lapkričio 24-30 d. vyks balsavimas, kurio metu galėsite balsuoti už Jums pravarčiausias, įdomiausias įžvalgas. Daugiausiai balsų surinkusio autoriaus laukia naujutėlė planšetė.
Nenorėsite paleisti savo naujojo planšetinio kompiuterio „iPad Air“ (Wi-Fi + 4G 16GB, tamsiai pilkos spalvos) iš rankų. Jis lengvutis, bet galingas, greitas ir itin išmanus. Tai naujausių technologijų žaisliukas kasdieniam darbui, kelionėms ir pramogoms.
Mintimis galite dalintis el.paštu pilieciai@delfi.lt, antraštėje nurodydami „Pinigai“, arba spausdami nuorodą čia.