Neseniai praėjo Vasario 16 d. šventė, artėja Kovo 11-oji. Kiek tai iš tikrųjų šventės mums lietuviams? Ką jos mums reiškia? Ar išvis ką nors reiškia? O gal paryškina dalykus atskleidžiančius mūsų charakterį, identitetą? Parodo tikrąjį veidą? O gal kaip tik, dirbtinumą ir veidmainiavimą? Tokios mintys užplūsta pastaruoju metu. Užplūsta peržvelgus žiniasklaidą, pakalbėjus su žmonėmis, uždavus tuos klausimus pačiam sau.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Būtent per tokias šventes norėtųsi jausti tvyrantį džiaugsmą, bendrumą, susitelkimą. Matyti tautos norą švęsti, būti kartu, prisiminti istoriją, pasiektas pergales ir remiantis jomis kurti gražesnę ateitį. Žinoma, yra ir to, bet, deja, būtent tokiomis progomis ypač pastaraisiais metais pastebiu vis labiau ryškėjančias problemas ir dviveidiškumą. Ir tikrai neturiu omeny nei ekonominių problemų, nei socialinės atskirties, nei „vagiančių politikų“, nei emigracijos, nei kitų tiek kasdien eskaluojamų problemų, kurios gal iš tiesų ir nebūtų tokios didelės problemos jei nebūtų taip kasdien eskaluojamos.

Bet čia jau kita tema. Kalbu apie mus pačius, apie mūsų nenorą spręsti problemų, apie nemokėjimą (arba nenorėjimą) džiaugtis. Deja, dažniausiai būtent šiomis dienomis pajuntu, kaip stipriai mes ieškome priešų visur, kaip bandome paneigti tai, kas jau yra sukurta, kaip nesugebame matyti to, ką turime brangiausia, netgi stengiamės suardyti tai. Trumpiau kalbant viską dėliojame į skirtingas dėžutės (tai, kas ne mano, nėra gerai, todėl aš nuo to atsiriboju) ir patys užsidarome savosiose, tuo pačiu skaldydamiesi patys tarpusavyje, taip galbūt suteikdami progą tikriesiems priešams džiaugtis mūsų nevieningumu ir tuo pasinaudoti.

Turbūt niekas nesiginčys, kad stipriausia jėga formuojanti mūsų tautinį suvokimą šiandien yra žiniasklaida. Kuo toliau ją stebiu, tuo menkiau suprantu, ar tai iš tiesų yra lietuvių tautos veidrodis ar vis dėlto kreivų veidrodžių karalystė, pateikianti tai, kas yra naudinga kažkam tik ne mums patiems. Kaip ten bebūtų, būtent žiniasklaidoje surandame tai, kas formuoja mūsų nuomonę, kas padeda sukurti požiūrį apie tam tikrus dalykus, kas pagaliau padeda įprasminti mūsų, kaip visuomenės narių dalyvavimą tautos gyvenime, padeda mums susitapatinti su ja. Taigi, dėžutės kalamos visą nepriklausomybės laikotarpį ir, deja, vaizdas kuriamas ne pats gražiausias.

Žinoma, gyvename demokratinėje santvarkoje ir niekas negali uždrausti kalbėti to, kas atrodo svarbu ir teisinga, nesvarbu kiek spalvos yra sutirštinamos ir apskritai kokios tos spalvos yra. Kaip jau minėjau, nekalbėsiu apie visą mano matomą žiniasklaidos žalą, paminėsiu tik pastarųjų švenčių periodų tapomas spalvas. Ko mes iš tiesų laukiame artėjančios nepriklausomybės atkūrimo dienos paminėjime? Šventinių renginių? Tautos vienybės? Bendrumo jausmo? Susidaro įspūdis, kad ne.

Dabar svarbiausia eskaluojama tema – nacionalistų eitynės. Kokius šūkius šįkart išgirsime? Kiek nacionalistų susirinks? Gal net bus sumuštų kitataučių? Jei muštynių nebus, gal bent kils žodiniai konfliktai? Ar iš tiesų tik to tikimės? Iš temų eskaluojamų žiniasklaidoje, atrodo, kad taip. Aišku, nacionalistai yra marginalai, jų šūkiai yra netoleruojami, jų elgesys yra mažų mažiausiai kvailas.

Manau, kad tie save skelbiantys didžiausiais Lietuvos mylėtojais ir gynėjais piliečiai turbūt patys nesuvokia, kad tokiu elgesiu tik diskredituoja Lietuvą kitų šalių akivaizdoje, taip tik silpnindami jos kaip demokratinės valstybės pozicijas (nes taip, pasaulinė , tarp jų ir vienos mūsų kaimynės, žiniasklaida yra galingas ginklas ir Lietuvos, kaip fašizmą propaguojančios valstybės, įvaizdį sukurti nėra sunku), bet argi tai jiems rūpi? Juk Briuselis yra blogis, Vakarai yra blogis, Rytai yra blogis, todėl geriau užsisklęsti ir vaidinti mažą, bet užsispyrusią valstybėlę, kuriai nereikia nei juodų, nei raudonų, kuri kažkaip ir kažkada susitvarkys pati, nes mes galim patys. Deja, negalim.

Bet ne visiems tai paaiškinsi, o ir aiškinti neverta, nes siaurai mąstantys žmonės visada turi tik vieną, teisingiausią nuomonę. Bet ar reikia į ją kreipti dėmesį? Ar reikia tiek sureikšminti marginalų pasivaikščiojimus Vilniaus gatvėmis? Ar reikia dėl to organizuoti alternatyvias eitynes, taip tik dar labiau pabrėžiant mūsų susiskaldymą? Taip, valdžia padarė klaidą leisdama tas eitynes organizuoti, padarė klaidą nebausdama už nacionalistinius šūkius, plakatus, legalizuodama vienos grupės šventės šventimo uzurpavimą. Taip, tai klaida, bet aš tikiuosi tų klaidų nebus kartojama (draudimas eiti Gedimino pr. jau pirmas žingsnis), bet ar verta pabrėžti tą atskirtį? Dėl vienos, kol kas nedidelės (tikiuosi ir nebūsiančios didelės) grupės veiksmų dalinti šventes į kelias dalis, užmirštant tai kas svarbiausia – pačias šventes.

Taip, man pikta dėl žiniasklaidos, kuri sugeba šventes sugadinti, užmiršus net svarbiausių renginių reklamą, elementarios šventinės nuotaikos kūrimą. Šis pavyzdys tik vienas iš daugelio (neužmirštu ir kažkurios pirmos metų dienos žinių laidos, kai vedėja net nepasveikinusi žiūrovų su Naujausiais metais, puola berti naujametinės nakties nusikaltimų suvestines), bet reikšmingas suvokiant kodėl Lietuvoje vis dar gajos runkelių – elito, pedofilų klano, violetinės minios ir kitos sąvokos. Sąvokos, kurios įprasmina ne tautos vienybę, bet jos skaldymąsi, būtų ir nebūtų priešų ieškojimą, nepasitikėjimą, stereotipus.

Žodžiu, esame suskirstyti į jau minėtas dėžutes ir lietuvio sąvokos jau nebelieka, visi likę tėra paprasti piliečiai (dar viena menkinanti sąvoka) arba tiesiog liaudis (dar baisesnė sąvoka). Kaip ir sakiau, demokratinėje valstybėje kalbėti uždrausti negalima, bet akivaizdu, kad trūksta elementaraus sąmoningumo, kurio trūkumas persimeta ir mums. Ir viso to pasekmes pastebiu pastaraisiais metais.

Maža to, kad žiniasklaidos pagalba valstybė yra pakankamai sumenkinta, menkinami ir tos valstybės simboliai. Galbūt ryškiausias to pavyzdys - nuolat atgimstančios diskusijos dėl tikrosios Lietuvos vėliavos. Atseit, dabartinė vėliava yra netikra, pritempta, sukurta dirbtinai. Kažkam ji primena Afrikos valstybių vėliavas, kažkam tiesiog negraži. O tikroji ir teisingiausia turėtų būti LDK laikais naudota raudona vėliava su Vyčiu. Taip, tame tiesos yra. Protingi sutiks, kad, žinoma, vėliava nėra vien spalvos ar grožis, tai pirmiausia simbolis, bet kiti „los“ toliau. Ir čia vėl susiskaidymas.

Daliai žmonių nebeatrodo svarbu, ką ši vėliava reiškė tarpukariu, ką reiškė mūsų proseneliams plėvėsuojanti trispalvė Gedimino kalne, ką ji reiškė partizanams, rezistentams, kaip jos bijojo sovietinė valdžia. Ar ne po šia vėliava atsirado Sąjūdis lydimas šimtatūkstantinių minių atvedusių Lietuvą į nepriklausomybę? Ar ne ši vėliava sutepta sausio 13 – ąją žuvusių didvyrių krauju? Ar mums lengviau iškelti vėliavą, kuri primena laikus, kurie su mumis nebeturi beveik nieko bendro?

Taip, tai didinga istorija ir jos užmiršti nevalia, bet ar simbolis geresnis tas, kuris simbolizuoja praeities ūkuose paskendusią kvaziimperiją nuo Baltijos iki Juodosios jūrų, kuri, deja, bet jau nebesugrįš, ar vis dėlto mums svarbiau įsisąmoninti tai ką turime dabar? Taip, tai diskusinis klausimas, bet abi pusės, tik menkina viena kitą ir veda į dar vieną dėžučių gaminimą.

Simbolių temai tinka ir dar keli nemalonūs įvykiai nutikę ne taip ir seniai. Vienas jų - dar vienos marginalinės grupės vadinančiais save kairiaisiais, nors nelabai aišku ką atstovaujančiais, kito mūsų valstybės simbolio – Gediminaičių stulpų sumenkinimas, o tiksliau sudemonizavimas priskiriant juos kitai jau minėtai nacionalistų grupei. Lyg tas simbolis nebebėra mūsų visų, jo reikšmė telikus pronacionalistinė.

Tai žeidžia mane kaip lietuvį, tikiu, kad žeidžia ir kitus sąmoningus mano tautiečius. Ar prieisime prie to, kad eskaluosime ir kitus simbolius menkindami jų reikšmę? Aš to nenoriu, bet panašu, kad ši grupė nori. Tą įrodo ir kiti grupės pareiškimai. Deja, manau, kad jie jau nebeišreiškia savo nuomonės, jie tik prisideda prie skaldymo. Pagaliau, mano nuomone, nebegerbia ir pačios valstybės (nors jiems ta sąvoka lyg ir nedaug reiškia), o kadangi joje jie dar gyvena, negerbia ir savęs.

Dar vienas, mano manymu, jokios pagarbos nevertas aktas, kuris įvyko visiškai neseniai, tai vieno (pseudo)meninko performansas. Išsirengti nuogai ir tada suplėšyti Lietuvos vėliavą nereiškia nei protesto nei nuomonės išreiškimo. Mano manymu, tai tik spjūvis į veidą Lietuvai ir visiems lietuviams. Bet ir tai tik viena medalio pusė, menininkas pareiškė, kad protestas prieš valdžiažmogius ir tautos skurdinimą ar kažkas panašaus (atsiprašau, bet viso jo pateikto teksto neužteko jėgų perskaityti).

Žinoma, jei jis būtų vietoje vėliavos pasirinkęs kokio valdžiažmogio nuotrauką ar kitą valdžios simbolį, į tai būtų galima pažiūrėti tik kaip į beprotystę , dabar bjauru ir skaudu. Bet skaudžiausia netgi ne tai. Žmogelis (...), deja, atskleidė dar vieną mūsų pačių susikaltą dėželę – tai Lietuvos ir valdžios tapatinimą. Deja, dažnai girdima, kad dėl įvairių blogybių kaltinama valdžia, o minima Lietuvos valstybė. Deja, ši lyg ir pažiūros lingvistinė klaida, atskleidžia tik dar vieną mūsų pasimetimą, valstybė mums valdžia, valdžia mums valstybė. Mes jau nebesame nei tautos kūrėjai, nei jos dalis, tokiais atvejais mes keikiame tik save. Liūdniausia, kad ne visi tą supranta ir Lietuvos kaltinimas visomis užklupusiomis bėdomis priveda iki to, kad žmonės patys save užsikala į dėžę ir iš jos jau nedaug ką mato, vertybių taip pat...

Išskirdamas tik kelis pavyzdžius (o jų būtų galima surasti kur kas daugiau), bandžiau pats suvokti kas lemia mus užplūdusį abejingumą, nihilizmą ir pesimizmą? Negi tik ekonominės priežastys lemia mūsų tautos charakterį? Po pačiam sau išsakytų minčių, suprantu, kad ne tik.

Lietuviai dar neturi tvirto identiteto, o jį kurdami tik dar labiau pasimeta, susvetimėja, kaltina kitus. Bet čia ir norėčiau paminėti jau galbūt kiek įgrisusią frazę – viskas prasideda tik nuo mūsų pačių. Niekas už mus valstybės, kokioje mes norėtume gyventi, nesukurs, nei valdžia, nei žiniasklaida. Bet to padaryti negalėsime, kol nesuvoksime, kad iš tiesų galime tai padaryti. O tam tereikia paprastų dalykų, visų pirma, atsikratyti tų mūsų ir kitų sukaltų dėžučių, išsilaisvinti iš jų ir tikrai tapti laisvais.

Jei tik to norime, žinoma. Tik mums rinktis kaip švęsti valstybines šventes, galime jų ir nešvęsti, čia mūsų pačių pasirinkimas. Bet jei gyvename valstybėje, turinčioje ir gerų ir blogų pusių, negalime užsimerkti, turime suvokti esantys jos dalimi, turime išlaikyti bent minimalią pagarbą kitoms joms dalims. Jei to nenorime, ši valstybė ne mums. Tą suvokti turime stengtis kasdien. Su šventėmis!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

„Lietuvos paštui“ vėl kritikos strėlės – nesuprato, kodėl papildomas mokestis nepadėjo (102)

„Lietuvos pašto“ paslaugos nebedžiugina ir žinomų vardų – portalo Stiliusos.lt...

Adventinis Kauno Veršvų gimnazijos choro „Allegro“ koncertas Panemunės socialinės globos namuose

Adventinis laikotarpis – tai ne tik Kalėdų ir dovanų laukimas. Tai laikotarpis, kai norisi...

Keleivė užfiksavo neįprastą autobuso vairuotojo poelgį: neįtikėtina! (7)

Kauno autobusų stotyje neįprastas vaizdas – autobuso vairuotojas prisėdo prie pianino ir sugrojo...

Siųskite! Ar jums pavyko užfiksuoti gražų astronominį reiškinį – geminidų lietų? (2)

Kiekvienais metais gruodžio mėnesį galima stebėti ir fiksuoti nepamirštamą astronominį...

Vilniui ir Kaunui pešantis, kaime spėjo iškilti Vyčio paminklas (141)

Lietuvos sostinėje vis dar nerimsta aistros dėl to, kas turėtų stovėti atnaujintoje Lukiškių...

Top naujienos

Išvarytieji? Šalis, kur pinigų nereikia taupyti: net pensininkas gyvena geriau už vidutinį lietuvį (1)

Švedijoje sutikti lietuviai juokavo – atvežus čia pensininką, greičiausiai nebepavyktų jo...

Orai: nors nedaug, bet kritulių sulauksime

Savaitgalį ir pirmomis savaitės dienomis kritulių bus nedaug, bet jie vyraus beveik visoje šalyje,...

Nevaisingumas diagnozuojamas vis jaunesniems vyrams: urologas įvardijo biologinį vyrų amžių (107)

Retas aštrialiežuvis praleis progą moteriai, kuriai daugiau kaip 35-eri, priminti, kad tiksi jos...

Apsilankė mugėje, kurioje buvo įvykdytas žiaurus išpuolis: kaip viskas atrodo dabar specialiai DELFI iš Berlyno (23)

Kalėdinis laikotarpis Berlyne – ne tik laukimo, bet ir nuolatinio streso metas. Vokietijoje...

Po naujų kratų prabilo baikerio Kilkaus nužudymu įtariamas Baltrūnas: apie sukapotą ir užšaldytą kūną (741)

Baikerio Aivaro Kilkaus tyčiniu nužudymu įtariamas klubo „ Vorai MC “ garbės prezidentas...

Pirmoje finalo dalyje auksą užsitikrinusi Meilutytė: nesitikėjau, kad pavyks specialiai DELFI iš Kopenhagos (120)

Trečią kartą Lietuvos himnas skambėjo Kopenhagoje vykstančiame Europos plaukimo trumpajame...

Pričiupo! 8 pasakojimai, kaip seksas viešoje vietoje privertė raudonuoti (25)

Kai kurioms poroms tiesiog nebuvo kur susitikinėti, kitos panorėjo stipresnių įspūdžių ir...

Perpuošė Kauno eglutę: įvertinkite, ar atrodo geriau (162)

Po kritikos bangos Kaunas nusprendė patobulinti pagrindinę miesto eglę, stovinčią Rotušės...

Klausimų Karbauskiui turi ir Haroldas Mackevičius (237)

Į savaitės pradžioje „Facebook“ socialiniame tinkle pateiktus žurnalisto Edmundo Jakilaičio...

Pirkėją išgąsdino kasos čekis su keistu asmeniniu prašymu (32)

Ką galvoti, jeigu įprastai apsipirkus „ Maxima “ parduotuvėje gaunate kasos kvitą, kuriame –...