„Esu prieš vyrų dalyvavimą gimdyme. Visais laikais tai buvo ir yra moterų reikalas. Tegul laukia už durų, už lango ar dar kur nors... Kvaila šių dienų mada. Juokinga skaityti jaunųjų mamyčių virkavimus apie paglostymus, padėjimą ir kitus briedus. Esu medikė, būdama studentė stebėjau gimdymą nuo pradžios iki pabaigos. Šokas, išskirtinis emocinis potyris. Kaip tai pasąmonėje paveiks Jūsų vyrą ir tolimesnius jūsų santykius? Taip pat ir intymius. Esu girdėjusi, kaip vyrai IŠ TIKRŲJŲ jaučiasi po gimdymo, net praėjus keleriems metams. Kam rizikuoti? Vyras teigiamą emociją tegul patiria apglėbdamas savo moterį ir vaikelį po gimdymo. Bet stebėti ir dalyvauto gimdyme - jokiu būdu. Nuoširdžiai patariu jaunoms būsimoms mamoms“, - rašo DELFI skaitytoja.
„Jei žiūrėčiau vien iš vyriškosios pusės, bent kartą gyvenime kiekvienam vyrui reikėtų sudalyvauti, kad dar labiau mylėtų savo vaiką ir moterį, kuri jam jį pagimdė. Jei imant plačiau, jokios prievartos tame nėra ir neturi būti. O galvojančioms, kaip vyras reaguos, ar nepasikeis santykiai, ir t.t. siūlyčiau investuoti daugiau laiko į pokalbius, nes vien jau pats pastojimo faktas keičia visą gyvenimą iš esmės, jau nekalbant apie vaiko gimimą“, - įsitikinusi skaitytoja.
„Mielieji, gimdymas tęsiasi nuo pirmųjų sąrėmių 3-8 ir daugiau valandų (per tiek laiko reikia ir padėt atsikelti, atsigulti, ir t.t.). Paties proceso metu lygiai taip pat, todėl dviems moterims (akušerė ir daktarė) neturi tiek jėgos, todėl vyro buvimas kartu, manau, būtinas. Būkit ramūs, buvau ir žinau...“, - rašo diskusijos dalyvis.
„Man neteko gyvai pamatyti mito, kad kančia sutaurina žmogų, įsikūnijimo. Kai skauda, visi mes pikti, suirzę, linkę nutrūkti. Aš pati - ne išimtis, todėl gimdžiau su medikais, nes nenorėjau rizikuoti apstaugti savo vyrą, kuris, aišku, tokioje situacijoje būtų arba „nieko susprantantis asilas“, arba „slabakas“, arba... O ir šiaip, jei gimdymas būtų ir vyrų reikalas, poromis būtų gimdę nuo akmens amžiaus“, - mano skaitytoja.
„Būdamas vyras, tikrai daug kartų mačiau gimdymą, bet nenorėčiau dalyvauti gimdant nei žmonai, nei dukrai. Čia lygiai tas pats, kaip chirurgas nenorėtų operuoti savo vaikų ir artimiausių giminių. Jis būtinai paprašytų tai padaryti kito kolegos ir pats nedalyvautų operacijoje. Psichologiškai žmogus vis tiek kenčia, palaikydamas ir užjausdamas mylimą žmogų, jo atmintyje labai giliai išlieka tie vaizdai. Jautresniems žmonėms nepatartina net filmų žiūrėti, kur liejasi kraujas visai nepažįstamiems aktoriams“, - rašo skaitytojas.
„Per gimdymą šalia būti ar nebūti? Štai kur klausimas. Manau, čia yra dviejų žmonių, na ir būsimo trečio susitarimo reikalas. Daugiau nieko. Viskas remiasi į tarpusavio santykius ir supratimą. Aš už dalyvavimą. Dalyvaudamas gavau emocinį užtaisą, kokio gyvenime nebuvau patyręs“, - įspūdžiais dalinasi skaitytojas.
„O aš galvoju taip: gimdymas ir palaikymas jo metu yra svarbus abiems tėveliams. Tačiau vėliau gali pasikeisti vyro požiūris į moterį būtent iš seksualinės pusės. Ne dėl to, kad ji bus nepatraukli, o dėl to, kad matant jos kančias vyras tiesiog bijos, kad ji vėl pastotų ir tai patirtų. Todėl tai gali varžyti abiejų partnerių seksualinį potraukį“, - rašo skaitytoja.
„Moterys tikrai nenumirs, jei jai vyras prakaito nenuvalys, bet juk čia jų abiejų vaikas, darė abu, tai ir gimdyti reikia kartu. Aš nieko iš savo vyro nereikalauju, bet net neįsivaizduoju, kaip jo gali nebūti! Mes visur kartu, mes viskuo dalinamės, o ši akimirka - viena svarbiausių ne tik man, bet aš tikrai žinau, kad ir jam irgi. O dėmesį vyras skiria, nes myli, dėl tos pačios priežasties ir kartu būt nori, a ne todėl, kad versčiau. Aš jam apie tai net nesakiau, jam ir taip tai savaime aišku!“, - įsitikinusi skaitytoja.
„Nesunku įkalbėti dalyvauti gimdyme, ypač jeigu jis silpnavalis, bailys ir kvailys. Tačiau bet kuris vyras bus dėkingas žmonai, pareiškusiai, kad tokį specifiškai moterišką darbą ji padarys viena, medikų padedama, ir įteiks jam vaikelį kaip neįkainojamą dovaną. Tos, kurios aiškina, neva vyro buvimas šalia joms padėjo, nesako tiesos. Padėjo nebent tuo, kad negeria su draugais. Kiekvienas psichologas pasakys, kad gimdymo skausmuose beveik visos moterys jaučia vyrams netgi neapykantą. Ta neapykanta moterims praeina. Su vyrų psichika būna visaip“, - rašo diskusijos dalyvis.
„Na ir kam ta paslaptis reikalinga? Tiesiog labai gražiai skamba „moteris su paslaptimi“, bet iš tiesų banalu, nuvalkiota ir jokios prasmės tokiame gražume. Gal kai kuriems vyrams per sunku matyti artimo žmogaus kančias, kraują ar kitus dalykus, vykstančius gimdyme. Gal kai kurioms moterims lengviau vienoms atsipalaiduoti, susikaupti, ir t.t. Bet yra tokių, kurioms artimiausio žmogaus buvimas tuo metu iš tiesų labai padeda. Man padėjo. Ir niekuo nepakenkė. Būtų kvaila visiems atvejams taikyti tą atsibodusią paslapties klišę“, - mano skaitytoja.
„Mano vyras gimdyme dalyvaus, sakė kitaip ir nenorėtų. Internete pilna vaizdo klipų, kai moterys gimdo, atrodo, nors ir nemaloniai, bet labai padeda pasiruošti. Gimdymas negali būti tik moters reikalas, nes ne nuo Šventosios dvasios pastojo. Tai abiejų tėvų reikalas ir manau, kad vyrai turėtų dalyvauti gimdyme“, - įsitikinusi skaitytoja.
„Bobiškas reikalas vaikus gimdyti, ir joks vyro dalyvavimas čia nieko nepakeis. Aš pasigimdžiau be vyro dalyvavimo. Mano nuomone, gimdymo proceso metu vyrui tikrai nėra ką veikti šalia moters. Už rankos palaikyti? Tai kad tos rankos, kaip ir visas moters kūnas bei protas, tuo metu sukoncentruotas į patį gimdymo procesą, kuris nėra lengvutis, todėl dar blaškyti dėmesį į šalia esantį vyrą yra tik papildomas krūvis tiek medikams, tiek gimdyvei. Jeigu jau taip mąstant, tai kodėl, pvz., nepakvietus vyro į kokią apendicito operaciją, kad moterį už rankos palaikytų? Juk tai irgi labai suartintų, padėtas išgyventi skausmas, ar ne? Arba kai vyrui kokį hemorojų operuoja, labai smagu būtų, kad šalia žmona stovėtų, galėtų vyro „aparatą“ švelniomis rankomis palaikyti, nes dabar svetimos slaugytojos laiko...“, - griežtą nuomonę dėsto skaitytoja.
„Buvo vyras abu kartus. Gerai, kad buvo. Svarbiausia - iki tol, kol tas laukimas: nėra kada prisigalvoti, kaip bus baisu, savęs įjautrinti ir įaudrinti. Vyro buvimas šalia prablaško ir sudrausmina (ir nesvarbu, kad mintyse kelis kartus „pasiunti“ už, kaip tuo metu atrodo, kvailus klausimus ir nevykusius pajuokavimus). O kai prasideda svarbiausioji dalis - jau nebesvarbu: juk vis tiek viską turi padaryti pati“, - rašo skaitytoja.
„Prieš mėnesį gimė sūnus, dalyvavau gimdyme. Turbūt didesnio streso ir jaudulio nesu patyręs gyvenime. Skausmingiausia stebėti mylimo žmogaus kančias, kai nelabai gali kuo padėti. Tik per gimdymą supratau, ant kiek stiprus žmogus yra mano žmona, turbūt tiek emocijų gyvenime nebuvau patyręs, ir pyktis, ir džiaugsmas, ir t.t. Viena tik yra tikra - kad ir kiek sunku būtų, ir kiek ilgai tas nesitęstų - kai pamatysi vaikutį, viskas užsimirš ir sunkiai kada tą beprisiminsi, nes tą užgoš bemiegės naktys ir kakučių valymas. Bent jau man, vaiko gimimas yra geriausia, kas man nutiko. Ir kiekvienas vyras turėtų tą patirti“, - savo patirtimi dalinasi skaitytojas.
„Nu jau čia paskaičius, tai vyro dalyvavimas gimdyme - visagalis vaistas, apsaugantis vargšę gimdyvę nuo to, kad vėliau vyras nepabėgtų pas kitą. Nes jau pamatęs tooookias kančias... Kažkaip niekur neradau statistikos, kad dalyvavę gimdyme būtinai būtų ištikimi iki grabo lentos arba atvirkščiai, nedalyvavę - paskutiniai lakudros. O čia vyrauja toks kategoriškumas - jei dalyvauja, vadinasi, idealiai teigiamas ir tinkamas naudojimui, jei nedalyvauja - bailys ir niekadėjas. Galiu tik nusijuokti - gyvenimas nėra toks paprastas“, - skeptiška skaitytoja.
Dėkojame DELFI skaitytojams už išreikštas nuomones!
