„Jeigu esate tikrai nusiteikęs išvažiuoti į užsienį ir norite, taip sakant, pasižmonėti ir šiek tiek užsidirbti, tai nedvejokite“, – pasakoja trumpalaikę emigraciją išbandęs DELFI skaitytojas. Jis atvirai pasidalino savo įspūdžiais iš Vokietijos, kur dirbo sandėlyje ir mėgino susitaupyti pinigų.
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Trumpai apie save ir studijų laikus Lietuvoje

Trumpai pradžioje prisistatysiu. Tada, prieš porą metų, buvau baigęs VGTU (Vilniaus Gedimino Technikos Universitetą). Dar turbūt kokiame pirmame kurse supratau, kad pagal specialybę nedirbsiu, nes visiškai netraukė ir nesudomino pasirinkta studijų programa.

Kadangi aš pats esu žmogus, taip sakant, prie kūrybos, tai man toks savotiškas „smegenų plovimas“ tikrai įdomus nepasirodė ir daug vilčių neteikė. Iš senų konspektų dėstytojų „dėstomos“ paskaitos visiškai nežavėjo. Na, bet vis dėlto mokslų nemečiau. Nemečiau dėl to, kad tuo metu paprasčiausiai nežinojau, kaip kūryba galėčiau save realizuoti ir ką noriu daryti gyvenime. Be to, pripažinkim, Lietuva tikrai nėra ta valstybė, ta terpė, kurioje „kūrybos žmogus“ yra labai vertinamas ir kuriam yra mokami milžiniški honorarai. Tad, blaiviai pamąsčius ir apsvarsčius visus už ir prieš, studijas nusprendžiau tęsti, bet nežinojimas, kas bus toliau, visada buvo šalia.

Pamenu, kai pirmąją rugsėjo dieną vienas dėstytojas sakė mums, visiems susirinkusiems pirmakursiams, kad mes įstojome krizės laikotarpiu (buvo 2008 m.) ir sakė, kad mums pasisekė, nes kai baigsim mokslus, krizė jau bus prašuoliavusi. Ką gi, ilgai netrukus, prabėgo tie ketveri meteliai universitete.

2012-ieji. Bedarbių Lietuvoje – 10-12 proc. (palyginkim su 2006 m., kai Lietuvoje buvo apie 5-6 proc.). Prognozės nekokios, netgi, sakyčiau, dar liūdnesnės negu buvo prieš įstojant. Baigęs studijas kurį laiką nedirbau, bet po kurio laiko vis dėlto pavyko susirasti vieną kitą darbelį. Keletą mėnesių padirbėjęs supratau, kad savo darbe toli nenueisiu, o apie kažkokią karjerą nebuvo nė minties. Tai buvo tarsi paskutinis lašas jūroje, nes viduje jaučiau, kad noriu gyvenime nuveikti kažką įdomesnio, kažkur išvažiuoti. Tuo metu labai pasisekė, nes kaip tik norėjau palikti darbą, o viena grupiokė iš studijų laikų pasiūlė padirbėti Vokietijoje. Prisipažinsiu, dvejonių buvo, bet velniškai norėjau kažką pakeisti.

Gyvenimas Vokietijos bendrabutyje

Praėjus kelioms savaitėms atvykau į Vokietiją. Tiesą pasakius, nežinojau, kur tiksliai gyvensiu, žinojau tik tiek, kad bus barakas (bendrabutis) ir šiokia tokia pastogė virš galvos. Na, gerai, galvoju, gerai bus ir taip, bet atvykus ir pamačius kas tai per vietelė, gera nepasidarė.

Pripažinsiu – aplinka tikrai graži: grynas oras, ankstyvas pavasaris, visur medžiai... Gyvenamoji vieta tokia – penki bendrabučiai vidury miško. Šalia – futbolo stadionas, mini krepšinio aikštelė (kurioje niekas nežaidė), nebloga paplūdimio tinklinio aikštelė, mediniai rastiniai suoliukai pasisėdėti, laužavietė. Virtuvė buvo skirta kokiems 15-20 žmonių, bet kadangi būdavo skirtingos darbo pamainos, tai pasigaminti kažką rimtesnio būdavo tikrai galima, nors tikrai erzindavo tas faktas, kad virtuvėje sėdi kokie 8 žmonės ir nuolat kažką pjausto, eina, daro. Didelė „trintis“ būdavo.

Tualetai ir dušai tiek vyrams, tiek moterims buvo atskirai. Kadangi tualetai ir dušai buvo nesenai renovuoti, sąlygos buvo visai neblogos. Internetas buvo tik pirmas kelias dienas. Vėliau barakų savininkas, matyt, pradėjo piktnaudžiauti ir internetą visiškai sulėtino. Internetas būdavo toks lėtas, kad greitis siekdavo ne daugiau kaip 2-4 kb/s. Labai dažnai interneto net nebūdavo, o nebūdavo todėl, kad atvažiuodavo vietiniai vokiečiai pailsėti į šalia esančius, specialiai jiems skirtus barakus. Matyt, mes nebuvome laikomi „aukščiausios prabos“ žmonėmis, todėl mums tiesiog atjunginėdavo jį, o internetas sėkmingai ir magiškai atsirasdavo tuose barakuose, kur niekada jo nebūdavo.

Labiausiai nervindavo tai, kad artimiausia parduotuvė buvo už kokių 3-4 km. Kadangi mes buvome atvykę ne su savo nuosavu automobiliu, tai mus labai erzindavo. Įsivaizduokit, eini į parduotuvę tokį atstumą ir tempi didelius ir sunkius maišus po sunkios fizinio darbo dienos. Tikrai nesmagu.

Na, žodžiu, vieta gal ir nebloga, bet buvo vienas „BET“. Gyvenome tik dviese tarp lenkų. Šiaip, prisipažinsiu, teko girdėti labai daug gandų jau Lietuvoje, o ypač darbe, kad lenkai barake triukšmauja, geria ir panašiai, bet tie lenkai, kurie atsikraustė panašiu laiku kaip ir mes, buvo šaunūs žmonės. Nei jie šūkaudavo, nei jie kažkaip trukdydavo, nei jie kabinėdavosi ar per daug išgerinėdavo. Tikrai ne. Jiems kaip tik įdomu buvo su mumis bendrauti angliškai ir taip, galbūt tiesiog gilinti anglų kalbos žinias. Ne kartą kviesdavo ir į „parčius“ (vakarėlius).

Darbas Vokietijos sandėlyje: kiek užsidirbau ir kaip gyvenau svetur
© Shutterstock nuotr.

Aišku, toks gyvenimas ilgai nesitęsė. Bendrabutyje žmonės nuolat keičiasi: kas susiranda butą vietiniame miestelyje/kaimelyje, kas tiesiog išvažiuoja kitur geresnio darbo ieškoti. Taip ir išsiskyrė visų keliai, o mes vis dar likom gyventi ten. Per visą mūsų egzistencijos bendrabutyje laiką pasikeitė gal 3 ar 4 taip mūsų vadinamos „gyventojų kartos“ , bet, turbūt nei su vienais taip gerai nesutarėm kaip su pirmaisiais. Vėliau prasidėjo ir dažni išgėrinėjimai virtuvėje (dėl to nesinorėdavo net valgyti eiti gaminti), dažnas rūkymas virtuvėje užsidarius langą (aš pats nerūkau, bet, dažnai prisikvėpavus dūmų, jau kurį laiką atrodydavo, kad nejučiom ir pats pradėjau rūkyti), šūkavimai, lėbavimai. Paskutinėmis dienomis per langus net matėme, kaip lenkai kokainą uosto į eilutę sustoję. Na, vaizdelis kaip iš filmo, nors ir nelabai koks. Tačiau, nepaisant visų šitų blogybių, mums dar pasisekė, nes kiek teko girdėti iš vietinių lietuvių, tuose barakuose būdavo ir dar baisesnių atvejų.

Darbas Vokietijoje logistikos sandėlyje

Manau, kad yra nemažai skaitančių žmonių, kurie dar nėra emigravę ir apie tai galvoja, tikriausiai jiems kirba daugybė klausimų. Pamėginsiu kuo daugiau ir smulkiau papasakoti apie visą įdarbinimo procesą ir apskritai darbą sandėlyje.

Iki darbo tekdavo važiuoti susitarus su kitu žmogumi. Atstumas nuo bendrabučio iki darbovietės – 12-15 km.

Na, tenka pripažinti, pirma diena buvo tikrai nerami. Galvoje – begalybė minčių, klausimų. Koks darbas, ar sunkus fiziškai, ar patempsiu, ar nenugriūsiu kur nors nualpęs ir panašiai? Lietuvoje nėra tekę dirbti jokio labai sunkaus fizinio darbo.

Atvykus į darbą, prie sandėlio teko laukti, kadangi taip paprastai į pastatą nepateksi. Laukėm nė pats neatsimeno ko, bet mums pasisekė, nes, pasirodo, tą pačią dieną buvo įdarbintos ir dar kelios dešimtys lenkų. Kadangi lenkų darbe buvo kur kas daugiau nei lietuvių, tai jie turėdavo kelis atstovus (žmones, kurie būdavo atsakingi už lenkų įdarbinimą įmonėje). Taigi, taip ir įėjome į darbovietę kartu su būrelių lenkų. Viduje, kiek pamenu, teko truputį palaukti. Po kurio laiko pakvietė mus, du lietuvius. Turiu pripažinti, vokiečiai – ne tie žmonės, kurie mielai mokytųsi užsienio kalbos (na, bent jau taip pasirodė toje Vokietijos dalyje, kur gyvenome).

Anglų kalbą nelabai mokėjo ir tie asmenys (vokiečiai), kurie mums vokiškai aiškino, turbūt, darbo taisykles ir panašiai. Laimė, mums pasisekė vėl. Kartu su mumis buvo ir dar du lietuviai, iš kurių vienas šiek tiek mokėjo vokiškai, tad pavertėjavęs padėjo užpildyti visus popierius. Pasirašius visus reikalingus kontraktus, buvome išsiųsti į šalia esantį kitą biurą. Ten mums reikėjo pasiimti darbinę aprangą: kelnes, marškinėlius, megztinius, batus. Beje, kalbant apie batus, iš karto pasakysiu, kad darbiniai batai ne visiems „prigyja“. Man asmeniškai po savaitės kojų nykščiai nutirpo taip, kad jų tiesiog nebejaučiau. Taip pat pėdos labai pavargdavo, nekvėpuodavo, labai prakaituodavo, todėl teko nusipirkti kitus. Paaukojau 70 eurų, bet kaip gera buvo lakstyti!

Pirmą dieną pradėjome darbus. Apsirengę darbinę aprangą, išskubėjome į sandėlį. Pirmas įspūdis buvo išties įdomus. Sandėlys buvo tikrai didelis: visur aplinkui žmonės dirbo, auto-krautuvai zujo, žmonės važinėjosi taip vadinamais „longauferiais“. Na, žodžiu, veiksmas virė.

Mums kaip pradedantiesiems teko eiti į taip vadinamą antrą aukštą, kur darbas buvo laikomas pačiu sunkiausiu ir neįdomiausiu (nors kai pagalvoju dabar, koks darbas išvis gali būti įdomus sandėlyje? Dirbi ir tiek).

Darbas Vokietijos sandėlyje: kiek užsidirbau ir kaip gyvenau svetur
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Pats darbas buvo išties paprastas. Turi skaitytuvą rankoje, čiumpi tokį nemažą vežimėlį (kuriame dažniausiai būna 8 dėžės) ir važiuoji. Pagal duotas lentynų pozicijas skaitytuvo ekrane turi paprasčiausiai rinkti knygas, CD/DVD diskus ar šiaip kokius kanceliarinius menkniekius ir dėti į tam skirtas vežimo dėžes.

Pripažinsiu, darbas pirmaisiais mėnesiais buvo išties monotoniškas ir labai varginantis. Kiekvieną dieną grįžę namo keikėmės pačiais pačiausiais žodžiais. Dažnai grįžę namo net neturėdavome jėgų niekur eiti. Tiesiog valgėme ir gulėjome. Po kurio laiko pripratome fiziškai. Be to, pradėjome važinėtis su anksčiau jau minėtais „longauferiais” (elektra varomos mašinėlės) taip vadinamame „nuliniame“ aukšte.

Darbas „nuliniame“ aukšte buvo kur kas lengvesnis nei antrame. Nereikėjo daug vaikščioti ar sunkiai tampyti vežimų. Tiesiog stovi, važinėji, skenuoji ir dedi. Tokio dalyko kaip „pick`ų“ rinkimas ten nebuvo, atlyginimas nuo tavo darbo greičio nesiskirdavo, net priedų neduodavo už tai, kad greičiau dirbi, bet, aišku, visą dieną nestovėsi sustojęs, dirbti vis tiek reikia.

Kolektyvas buvo tikrai šaunus: labai geri žmonės, paslaugūs, visada paaiškins, jeigu kas ne taip, kad ir ne su „aukštaisiais mokslais“, bet vis tiek įmanoma puikiai bendrauti. Dauguma lenkų netgi stebino, nes, palyginus, daug kas mokėjo anglų kalbą ir šiaip buvo tikrai tvarkingi žmonės. Aišku, vėliau, prieš šventes, plūstelėjus didesniam darbuotojų iš Lenkijos srautui jau pamačiau, kad įmonės, kurios atsakingos už darbuotojų įdarbinimą, daug dėmesio darbuotojų atrankai neskiria.

Vis dėlto pripažinkim – ar daug normalių žmonių, kurie yra išsilavinę ar bent kažkiek mąstantys šitam mūsų sviete norės dirbti tokį darbą? Apskritai darbas nebuvo kažkoks ypatingai sunkus, tiksliau atvirkščiai, po kurio laiko, kai jau buvom apsipratę, buvo gana lengvas, nors turėjo praeiti nemažai laiko. Taip pat buvo galima darbo metu dažnai sustoti, pasišnekėti su bendradarbiais kur nors paėjus į šoną. Tai labai padėdavo psichologiškai, nes darbas labai vargindavo, kadangi darai tą patį per tą patį.

Darbo laikas kiekvieną savaitę skyrėsi. Vieną savaitę darbas būdavo 05.00-13.45 val., kitą – 14.00 -22.45 val. Aišku, būdavo visko. Buvo ir taip, kad mus valanda ar dviem anksčiau paleisdavo namo. Tuomet tu susirenki taip vadinamus „minusus“ arba tiesiog „minusines valandas“, kurias vėliau turi dirbti papildomai. Na, bet, laimei, labai dažnai namo nepaleisdavo, tai dirbdavome tiek, kiek priklausydavo.

Ten, kur mes dirbome, buvo vienas prižiūrėtojas vokietis ir vienas – lenkas. Jie karts nuo karto pravažiuodavo ir tiesiog patikrindavo bendrą tvarką – ar visi sveiki, ar nėra sužeistų, ar niekas netinginiauja.

Alga ir gyvenimas

Taip ir nesupratau, kokia tiksliai alga buvo „ant popieriaus“, nes vokiškame sutarties variante ji buvo nurodyta vienokia, o lietuviškame variante – vėl kitokia (matyt, jie taip tiesiog atspausdindavo anksčiau likusį šabloną ir paduodavo). Pirmą mėnesį atlyginimas buvo 695 eurai „į rankas“. Nieko nesupratom – nei kas, nei kodėl toks atlyginimas, mėginome eiti į buhalteriją aiškintis, bet mus tiesiog gražiai „suvartė“ ir pasakė, kad likusią sumą bus galima susigrąžinti metų pabaigoje. Ką tiksliai turėjo omeny, tai net ir pati buhalterė turbūt nemokėjo paaiškinti, arba mes tiesiog nesupratom. Gal turėjo omeny sumokėtų mokesčių susigrąžinimą? Bus matyti, nes artimiausiu metu planuoju būtent tai ir padaryti.

Vėliau atlyginimai buvo normalūs, mokėjo po ~1040 eurų „į rankas“. Gal ir nedaug, bet tikrai užteko už juos ir gyventi, ir susitaupyti, turint omeny, kad Lietuvoje tiek niekada neuždirbdavau. Per mėnesį pavykdavo susitaupyti ir atsidėti apie 2000 Lt (579 eurus), atskaičiavus išgyvenimo išlaidas. Maistui išleisdavome vidutiniškai iki 130-150 eurų per mėnesį (vienam žmogui). Labai daug į kainas nežiūrėdavome, pirkome, mano akimis žiūrint, normalų maistą. Beje, maisto produktų kainos Vokietijoje yra beveik tokios pačios kaip Lietuvoje, dažnai net ir mažesnės.

Nuomos kaina tokiame bendrabutyje buvo tikrai neadekvačiai didelė. Mokėdavom 210 eurų „už galvą“, vėliau nuomos kainą padidino iki 230 eurų, nes sakė, kad žada internetą „tobulinti“, bet jokio „patobulinimo“ taip ir nepajautėme. Daugelis žmonių už nuomą kokiame didesniame mieste (44 tūkst. gyventojų) mokėdavo iki 200 eurų, labai dažnai – net iki 150 eurų ir mažiau. Tai, kaip matot, yra su kuo palyginti. Taip pat skirdavome apie 50 eurų neplanuotoms išlaidoms bei po 30 eurų degalams. Taip gerai sekėsi taupyti turbūt dar ir dėl to, kad niekur daug nevaikščiodavome, tiksliau, nebuvo net kur išeiti, tai automatiškai nebuvo, kur tų pinigų leisti. Na, nebent į vietinę kavinukę pasisėdėti dėl geresnio interneto... O ir tikslas buvo nuvažiuoti, susitaupyti ir grįžti. Ilgesniam laikui net neplanavome pasilikti. Iš viso dirbome daugiau nei pusę metų.

Verdiktas

Jeigu tikrai esate nusiteikęs išvažiuoti į užsienį ir norite, taip sakant, pasižmonėti ir šiek tiek užsidirbti, tai nedvejokite. Tai bet kokiu atveju yra puiki patirtis žmogui, o ypač jaunam, kuris dar nelabai žino, ką nori veikti gyvenime. Manau, tai puiki patirtis ir galimybė atrasti savąjį „aš“, nors, pripažinsiu, daugelis ten jau dirbančių žmonių dirba tiesiog tam, kad nesėdėtų be darbo, o ne dėl to, kad išsiaiškintų, ką norėtų veikti toliau.

Taip pat tai puiki galimybė pamatyti kitos šalies kultūrą, bendravimo ypatumus bei susipažinti su vietiniais žmonėmis. Ką rekomenduočiau, tai geriau susirasti savo būstą iš anksto, nuomotis kambarį kokiame miestelyje arba, jeigu nėra galimybės iš karto to padaryti, tai bent jau neužsilikti bendrabutyje, nes ten prie tokio gyvenimo būdo labai greitai galima priprasti net nepastebint, kaip pats pradedi degraduoti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

DELFI skaitytojai dalijosi ne viena istorija apie tai, kaip jiems sekasi gyventi emigracijoje – buvo ir tokių, kurie džiūgauja, ir tokių, kurie svetimą šalį keikia.

„Manimi tikėjo tik tėvai. Išvykau su 40 svarų kišenėje, ir tūkstančio litų skola tetulytei už lėktuvo bilietus...“, - rašė DELFI skaitytoja Saulė, kuriai gyvenimas užsienio šalyje susiklostė sėkimingai. Pradėjusi nuo nulio, daug dirbusi ji sako gavusi ir diplomą viename geriausių universitetų Airijoje, ir aplankiusi tolimiausius pasaulio kampelius.

Tuo metu DELFI skaitytojai Linai gyvenimas viename populiariausių lietuvių emigracijos krypčių – Londone mieste – mielas nepasirodė. „Labai ir net labai stipriai pribrendo laikas grįžti namo. Esu jauna, pozityvi ir versli. Noriu daryti gera savo šavo šaliai, jaunai Lietuvos valstybei, kuri po 23 nepriklausomybės metų vis dar kenčia nuo senų sovietinių pažiūrų politikų ir korumpuotų valdininkų“, - rašo ji. Pavargusi kęsti nuolatinę tautinę diskriminaciją, nelygybę uždarbio klausimu ji panoro grįžti namo.

Teiraujamės Jūsų – papasakokite savo ar artimų žmonių istoriją: ar ji primena filmą ar košmarą, po kurio džiaugiatės vėl atsikėlę savo lovoje? Į kurią pusę pasikeitę gyvenimas išvykus? O gal jau grįžote ir niekada tėvynės žemės nebeplanuojate palikti?

Dalinkitės savo mintimis ir patirtimi el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Užsienis

Pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Pareigūnai padėjo netikėtoje situacijoje – akimirksniu dingo visas susikaupęs pyktis (6)

Dažna vairuotojų problema – automobilio užstatymas. Tačiau pilietei Jogilei, susidūrus su šia...

„Megos“ kalėdinės dekoracijos išmušė iš vėžių: kaip taip galima? (29)

Prekybos centro „Megos“ lankytoją labai nuvylė naujos kalėdinės dekoracijos – jos buvo...

Juodkrantės bendruomenė įamžino nepelnytai primiršto profesoriaus Adalbert Bezzenberger atminimą (2)

Neringos miesto 56-jų metinių renginiai vyksta jau visą savaitę. Vienas iš jų buvo skirtas...

Šiaulių ugniagesių pagalba merginai – tikras vyriškumo pavyzdys (85)

Ką daryti, kai staiga užgęsta automobilio variklis? Su tokia problema susidūrusi mergina vargu ar...

Lietuvių jaunimas Vokietijoje susitiko su garbiais svečiais (1)

Vokietijos lietuvių sąjunga (VLJS) paskutinį spalio savaitgalį kvietė užsienyje gyvenančius...

Top naujienos

Darbo imigrantus išnaudojantis vergvaldys – nepažabojamas (178)

Važiuodamas į Vokietiją tolimųjų reisų vairuotojas Aleksandras Šeško tikėjosi užsidirbti,...

Dešimtmečio byla gali pasikartoti: gudrūs žaidimai pakišo vienus ir atrišo rankas kitiems (22)

Nesenoje parlamentinių tyrimų istorijoje yra pavyzdžių, kai teisėsaugos tyrimus dubliuoti sumanę...

Antradienį vykstančių į Lenkiją laukia patikros (100)

Valstybės sienos apsaugos tarnybos ( VSAT ) pareigūnai antradienį prie sienos su Lenkija surengs...

Penki dalykai, kurių nekartosiu naujuose namuose – asmeninė patirtis (102)

Prieš dvejus metus įsigijau pirmuosius savo nuosavus namus ir teko išspręsti nemažai jų...

Ką galime kiekvienas mūsų padaryti, kad nesusirgtume storosios žarnos vėžiu genetika lemia tik 10 proc. (14)

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras informuoja, kad pagal Higienos instituto duomenis,...

Mįslingas incidentas Rusijoje: patvirtino smarkų radiacijos padidėjimą (101)

Rusijos meteorologinė tarnyba patvirtino Europos agentūrų kiek anksčiau perduotą informaciją...

Hakerių išrengta Norvegijos rankinio žvaigždė puolė į depresiją – nežino, ar atsigaus iki čempionato (1)

26-erių metų Noros Mork gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Pasaulio ir Europos čempionė, Rio de...

Tiksinti bomba: dar vienam Europos regionui gresia katastrofa (35)

Bosnijos serbų lyderis Miloradas Dodikas nori, kad Serbų Respublika trauktųsi iš Bosnijos ir...

Plikledžio pasekmės – per avariją Klaipėdoje žuvo BMW vairuotojas (56)

Antradienį, 7.32 val., Bendrajame pagalbos centre skubios pagalbos telefono numeriu 112 gautas...

Kim Kardashian ir Kanye Westo namą už 18 mln. dolerių nusipirko buvusi Ukrainos generalinio prokuroro sekretorė (20)

Ukrainos generalinio prokuroro Sviatoslavo Piskuno sekretorė Marina Akton nupirko iš Kim Kardashian...