Prieš trejus metus teko pirmą kartą būti Italijoje, tada atvykau į madų sostinė Romą. Jau tada dideli prekybos centrai, įvairiausi kvapai bei didelių įmonių logotipai mane sužavėjo. Supratau, kad į šią šalį dar grįšiu. Aišku, kad grįžau.
Jei vizirio dukrai Šacharezadai vietoje pasakojimų ir legendų apie Sinbadą, Aladiną ir Ali Babą reikėtų pasakoti apie Romos imperatorius, didingus Bordžijų šeimos laikus ar Garibaldžio žygius, manau, jai tikrai neužtektų 1000 ir vienos nakties. Man teko iššūkis viską sužinoti per 5 dienas ir 4 naktis. Tiek dienų buvau mieste, į kurį veda visi keliai.
Su kuo jums asocijuojasi Roma? Užmerkite akis ir tiesiog tyliai pasakykite kelis simbolius, vietas. Jau? Gerai, leiskite atspėti – Koliziejus, Vatikanas, Mikelandželas. Sutapimas, galvojame visiškai tai pat. Apie viską dabar papasakosiu.
Keliavome dviese su kolege floriste Inesa, kuri visą lapkričio mėnesį keliavo po įvairias šalis, ir net kartu buvome vestuvių parodoje.
Nakvynei išsirinkome apartamentus ramiame Testaccio rajone (noriu tik pranešti, kad visai netoli mūsų gyvenamosios vietos prieš lygiai 65 metus gimė Claudio Ranieri, „FC Leicester“ treneris, sukūręs amžiaus futbolo sensaciją). Čia kiekvieną vakarą kunkuliavo gyvenimas.
Kiekvieno namo pirmasis aukštas čia dažniausiai perdarytas į šeimos restoraną. Į vieną tokį mes užėjome jau pirmąjį vakarą. Mums buvo nedidelis kultūrinis šokas: maža patalpa ir daug stalų, už jų – įvairaus amžiaus žmonės, pradedant mano amžiaus poromis ir baigiant senjoromis, kurios nesigėdijo išgerti stiklinės alaus ar dviejų. Viduje kunkuliavo emocijomis. Nebūtina būti italu, kad pats pradėtum garsiai kalbėti, gestikuliuoti, ir užsakinėti daugiau ir daugiau vyno.
Italai – nesvarbu, tai padavėjai ar tiesiog prie staliuko sėdintys žmonės – retais atvejais gerai mokėjo anglų kalbą. Gerai, kad moku italų kalbos pagrindus, anglų-italų kalbų mišinys lydėjo mane visą kelionę. Pirmas patarimas jums – išmokite skaičius, pagrindinius transporto priemonių pavadinimus ir populiariausius maisto produktus.
Kaip sakiau, sėdime mes restorane, kuris vadinasi „Al Grottino Dal 1936“. Atneša dvi picas – calzone ir su įvairiais kumpiais bei šonine. Pirmas kąsnis ir jau žinau, koks yra tikras itališkos picos skonis. Tai aukštoje temperatūroje kepta tešla, kurios skonis labiau primena saldų blynų receptą nei tradicinę mielinę picą. Užtat perlenktos picos viduje – visai kitokia skonių gama. Vietoje aliejaus, padažo bei kumpio mišinio mano gomurys pajuto plaktos kiaušinienės su sūriu skonį. Blynelių tešlos ir kiaušinienės pora yra visiškai klasika. Tai neatskiriamas derinys kaip Boni ir Klaidas, kaip Betmenas ir Robinas, kaip Bredas ir Andželina (na, gerai, šitas palyginimas ne koks). Vienu žodžiu, jūs mane supratote. Sumokėjome apie 30 eurų, į sąskaitą įskaičiavus ir užsakytą namų vyną.
Kitą dieną tapome tipiniais turistais – fotikas ant kaklo, kuprinė ant nugaros, baltos kojinės su sandalais. Eilėje prieš Šv. Petro bazilikos stovėjome apie pusvalandį. Paskaitę internete sužinojome, kad mums pasisekė – sezono metu, kad patektum į vidų, kartais reikia ir pusdienio. Tiems, kurie nori pamatyti daug, turiu ir antrąjį patarimą. Išsimiegosite karste. Italijoje muziejai užsidaro 16 val., todėl eikite dieną, žiūrėkite ir fotografuokite, o vakarais galite gerti vyną iš popierinio pakelio už du eurus ir mėgautis saulėlydžiais.
Grįžtant prie Vatikano. Siūlau užlipti į bazilikos kupolą. Užlipę 320 laiptelių neblogai prasimankštinsite bei pamatysite puikių vaizdų. Roma iš dangaus yra graži kaip tavo pirmoji meilė. Kartą pamatęs prisiminsi visą gyvenimą.
Pačioje bazilikoje būtina pamatyti Pietą. Tai yra pirmoji Mikelandželo skulptūra, kuri jį išgarsino. Ji vaizduoja Mariją, ant rankų laikančią mirusį Jėzų Kristų. Nepasakosiu, koks stiprus katarsio jausmas mane aplankė būnant viduje, nes būtina tiesiog ten atvažiuoti.
Veliau nepamirškite aplankyti Siksto koplyčios. Viršuje pamatysite „Adomo sukūrimą“, kitą Mikelandželo genijaus šedevrą. Šį freska kartu su Da Vinčio „Paskutine vakariene“ yra labiausiai kopijuojamas meno kūrinys pasaulyje.
Į Romos centrą grįžome pėsčiomis. Stulbinantis dalykas yra Marcelo Teatras, statytas Julijaus Cezario valdymo laikais. Viršuje yra pristatyti apartamentai, kuriuose vyksta renginiai ir gyvena žmonės. Tai – lyg maža Koliziejaus kopija.
Kitą dieną pirmiausiai ėjome pamatyti Kolizejaus. Jis jau matėsi iš toli. Gatvės suplanuotos taip, kad žiūrint lygia linija, Koliziejaus vaizdas nebūtų uždengtas kitais pastatais. Pasaka. Prieš įėjimą į Koliziejų slankioja įvairūs žmonės, apsimetę gidais, siūlo be eilės įeiti vos už 25 eurus. Neapsigaukite, bilietas kainuoja 11 eurų, o eilė sudaryta iš daugiausiai 5 žmonių. Palauksite papildomai nuo 10 iki 15 minučių. Viduje siūlau pasiimti audio gidą. Jei vis dėl to esate šykštuolis arba galvojate, kad esate gudresnis už kitus, tai išduosiu firminę paslaptį. Jei gerai mokate anglų kalbą, tiesiog prisigretinkite prie kokios nors turistų grupės. Sužinosite daug naujo apie Romos laikų Koliziejų. Tarkim, žinojote, kad arenose kovoje ne tik gladiatoriai, gyvūnai, tačiau vykdavo ir jūrų mūšiai? Taip, arena būdavo pripildoma vandens iš Tibro upės, atplukdomi laivai, o karo belaisviai bei vergai kovodavo tarpusavyje. Lotyniškai šį šventė vadindavosi Naumachia.
Išėjus iš Koliziejus, visiškai logiška buvo eiti į Forum Romanum – pagrindinę senovės miesto aikštę. Šį vieta yra skirta neskubantiems. Kelių dešimčių hektarų teritorijoje galima pauostyti apelsinų, užeiti į Kapitolijaus muziejų ir pamatyti didingus rūmus ar stovėti pačiame aikštės viduryje, kur kažkada prieš kelis tūkstančius metų savo kalbas sakė didieji imperatoriai.
Kita diena prasidėjo bažnyčių lankymu. Pamatyti Mikelandželo „Mozę“ – padaryta. Šventos Teresės Ekstazė – būtinai. Pažymėta. Toliau siūlau nueiti į Bordžijų Galerija, viduje – ir Berninio „Dovydas“, ir Karavadžio „Berniukas su vaisių vaza“ (ital. Fanciullo con canestro di frutta), ir kiti baroko meno kūriniai. Įėjimas nepigus, bet verta. Paprasto bilieto kaina – 20 eurų. Bilietas galioja dviem valandoms. Verta? Aišku, kad verta, vien dėl jausmo, kad viduje yra tikrai tik tie žmonės, kurie supranta meną ir žino, už ką sumokėjo pinigus.
Pabaigai reikia užeiti į Romos zoologijos sodą. Tai nėra kažkoks unikalus dalykas, kurį privalote pamatyti. Tai labiau pramoga tam, kad atsipūstumėte po visos meno ir grožio atakos. Susidūrimas akis į akį su tigru buvo būtent tai, kas mane „ištraukė“ iš šio miesto transo. Aš žiūrėjau į jį, mačiau jo sielą, uždarytą stikliniame narve, ir pats taip pat pasijutau, kai teko sėsti į lėktuvą ir skristi atgal į namus. Tai lyg trumpas suimtojo pasivaikščiojimas laisvėje prieš vėl jį uždarant į grotuotą kamerą. Kada nors grįšiu pas tave, Roma, grįšiu visam laikui.
Norite pasidalyti savo kelionių įspūdžiais? Rašykite mums el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Kelionė“.