Pirmieji tarnybos metai buvo ganėtinai normalūs. Ko gero, jeigu tokiu ritmu būtų vystęsi visi likusieji, darbu tarnyboje džiaugčiausi. Tiesiog darbe buvo nusistovėjusi normali tvarka, orientuota į pagrindinį tarnautojo tikslą – tarnauti žmonėms. Tačiau pasirodė jis – naujas šefas. Jeigu būtų konkursas, kurio metu turėčiau išrinkti žmogų ir jam skirti „didžiausios tarnybos gėdos“ titulą – tai neabejotinai būtų šefas.
Beraštis, besifotografuojantis nuogas pirtyje
Pačioje pradžioje savo šefą pažinau, kaip visišką beraštį. Nieko nuostabaus, kad jis iš aukštesnių pareigų, kuriose vadovavo dideliam skyriui, valdančiam asignavimus, į mažesnį be asignavimų buvo „permestas“ pačių „saviškių“. Man ant kaktos akys išsprogo, kai jis pirmą dieną atnešė ranka prikeverzotą lapą ir pasakė - „surinkit“. „Čia aš jam sekretorė mašininkė?!“ – pagalvojau, ir... surinkau, nes pabijojau pirmą dieną šokti į akis.
Vadovai dažniausiai raštų nerašo - nei ranka, nei koja, nei kompiuterio pagalba, nei dar kaip nors. Jie tiesiog vadovauja rašantiems ir, jeigu būna prieš tampant vadovais dirbę eiliniais, dažniausiai tas vadovavimas būna geras. Jeigu ateina be patirties, tuomet pavaldiniams tenka savo vadovą išmokyti, kaip reikia vadovauti.
Laikui bėgant paaiškėjo, kad mano šefas nurodymus, „pusraščius“ (keverzonės ranka dažnai turėdavo būti papildomos logiškais sakiniais, todėl negali vadintis raštais) rašo tik ranka, nes kompiuteriu naudotis nemoka. Jis tiesiog pusę metų prastovėjo neįjungtas. Vėliau įsijungdavo ir bandydavo kažką skrebenti, bet rezultato tai nepakeitė - nei ranka rašyti nustojo, nei darbas operatyvesnis pasidarė.
Dar daugiau, prireikus nešiojamojo kompiuterio specifiniam darbui atlikti, paaiškėjo, kad jam išduotas tarnybinis kompiuteris „reziduoja“ pas jį namuose. Jis netgi teikėsi jį trumpam atvežti, kaip ir ilgam išvežti – po darbo atlikimo. Lygiai ta pati logika galioja ir tarnybiniam fotoaparatui. Jo paskirtis - fotografuoti šefo buitį, kartkartėmis atvežant fotografuoti įstaigos renginiams. Gerų šefo nuotraukų kažkas iš jo artimųjų padarė ir į tarnybinį kompiuterį įkėlė. Išsisaugojau prisiminimui. Juk ne kiekvienas gali turėti kokybišką, nuogo, pirtyje su bokalu alaus sėdinčio šefo nuotrauką.
Mmmhm... reiškia laikas baigti pokalbį
Pokalbiuose šefas irgi neblizgėjo. Mūsų įstaigos kasdienį darbą, kaip ir kitų tokių pačių visoje šalyje, reglamentuoja 5 įstatymai. Aišku, tenka pasiremti ir kitais, tačiau ne dažnai. Taigi, laikui bėgant net ir visiškas idiotas gali išmokti juos taikyti. Pasitaikius nestandartiniam atvejui, savaime suprantama, dėl sprendimo priėmimo einama pas šefą.
Pastebėjau, kad po tokių „pasitarimų, ką daryti“ darbuotojai pas jį pradėjo užeidinėti vis rečiau. Jis tiesiog nieko gero nepatardavo. Dažnai net nesuprasdavo problemos, o apie nesupratimą išsiduodavo nevalingu garsu. Tai pastebėjau pats, kelintą kartą užeidamas pasitarti. Išdėstau situaciją, paaiškinu sprendimo būdus, o jis man atsako kažkokiu gerkliniu mmmhm... garsu. Pakeliu akis nuo lapo, pažvelgiu į jį, o jo veidas bejėgiškai signalizuoja, kad nepamena, nuo ko pradėjau kalbą.
Ilgainiui supratau, kad šis keistas garsas – tai indikatorius, kad kalbėti jau beprasmiška. Tiesiog reikia sprendimą priimti pačiam arba ateiti pas jį po kurio laiko, kai bus atsigavę smegenys.
Mes šiandien vaikome varnas
Vienas plunksnos vertų nutikimų vyko varniukams mokantis skraidyti. Šalia ofiso medžiuose lizdus susisuko varnos. Varniukams paūgėjus, varnos juos išmetė iš lizdų, kad šie išmoktų skraidyti. Vienas iš jauniklių netyčia nukrito tiesiai ant pėsčiųjų tako. Ir porai dienų vaizdas stojo toks: varniukas pirmyn atgal po taką bando paskristi, o varna jį gindama puola praeinančius žmones. Apskambinome eilę organizacijų, kad tik kas nors išspręstų bėdą. Tapo nebejuokinga, nes varna porai žmonių prakirto galvas.
Tuomet įsikišo šefas. Manėme, paskambins ir griežtai pareikalaus kokios tarnybos, kad spręstų problemą. Tačiau ne. Jis atsivežė kareivišką šalmą, užsidėjo ir išėjo į lauką pamosuoti rankomis prieš puolančią varną. O visas kolektyvas, žiūrėdamas pro langą, vos žandų iš juoko nesusiplėšė.
Tarnyba lygu eksploatacija
Jau rašiau apie asmeniniais tikslais naudojamus už mokesčių mokėtojų pinigus nupirktus daiktus. Tačiau tai ne viskas. Tarnybinis automobilis ir pavaldiniai taip pat tam skirti. Automobilis skirtas tik įstaigos funkcijoms įgyvendinti ir važinėti tik savivaldybės teritorijoje. Tačiau jis sugebėdavo su juo nuvažiuoti namo, pasivažinėti po miestą, tvarkant asmeninius reikalus, nusibaladoti į kitoje Lietuvos pusėje esančią tėviškę ar su įstaigos veikla nesusijusį renginį.
Kalbant apie darbuotojus – tai pagrindinis tikslas, kad jų ir jų darbo būtų tiek, kad būtų išvengta skandalų. Visai nesvarbu, ar jie spėja, ar pajėgia aptarnauti žmones, taip pat nesvarbu, ar dėl to kenčia paslaugų kokybė ir tarnybos įvaizdis. Svarbu, kad dalį iš darbuotojų galima išnaudoti savais tikslais. Juk tarnautojai kvalifikuoti žmonės, jie gali vairuoti mašiną, spausdinti, maketuoti, skambinti, fotografuoti, organizuoti ir... daryti daug kitų darbų, nesusijusių su įstaigos veikla.
Dažniausiai visos šios netarnybinės pastangos būdavo metamos beprasmių švenčių ir renginių organizavimui priešrinkiminiu laikotarpiu. Tačiau ir apie renginius (o juose buvo daug linksmų nutikimų) ir apie rinkimus - kituose dienoraščio puslapiuose.
Jeigu privalau aš, reiškia reikia tau
Šefas vienintelis įstaigoje gali padėti paršą. Taip yra praktiškai visose valstybinėse įstaigose. Ši praktika, mano nuomone, yra ydinga, nes eliminuoja atsakomybės faktorių. Dokumentą ruošia tarnautojas – jis ir turėtų būti atsakingas už savo atliktą darbą. Tačiau jis parašo dėti neturi teisės. Parašą deda šefas. Tuomet klaidos ar blogai atlikto darbo atveju būna galimybė atsakomybę stumdyti kaip šaškę lentoje, nuo pavaldinio viršininkui ir atvirkščiai.
Tačiau grįžkime prie mūsų gėdos laureato. Jam, kaip vadovui, kas dieną privalu pasirašyti daug dokumentų: raštų, pažymų, išrašų, nuorašų ir t.t. ir pan. Žmonių į įstaigą eina tuntais, tačiau jų kokybiškai aptarnauti neįmanoma, nes šefo nėra darbe. Kartais žinoma jo buvimo vieta, kartais nežinoma. Kartais pažadėdavo kada grįš, tačiau punktualumas jam nebūdingas. Jo nėra, reiškia per pora minučių žmogui paruošta pažyma čia pat jam neatiduodama. Jis turės gaišti brangų laiką, atvažiuoti dar kartą ir patirti kitų nepatogumų.
Kalti, aišku, likdavome mes su kolegomis. Žmonėms visada reikia „čia ir dabar“ – ir jie teisūs! Mes tai puikiai suprantame. Tačiau, jam nesvarbu. Nuolatiniai prašymai ir raginimai daugiau laiko praleisti darbe, atliekant tiesiogines savo pareigas, jam nė motais.
Žinodami apie šefo „gabumus“ nuoširdžiai vylėmės, kad jį greitai pričiups žiniasklaida, kad įvyks koks nors skandalas ir jis iš tarnybos bus pašalintas. Tačiau, kaip paaiškėjo, jis laimės kūdikis. Bent jau kol kas jam sekasi. O tuo tarpu man vadovauja jau kitas straipsnio vertas šefas. Tarnyboje susidūriau su keletu vadovų. Dauguma jų ir dar nemaža puokštė tų, apie kuriuos pasakojo kolegos, verti atskirų straipsnių.
Galiu pasakyti tik tiek, kad dauguma jų gerai moka tik vieną dalyką – iš tarnybos vyti kompetentingus žmones. Mano aprašytas „gėdos laureatas“ savo nekompetencija, tarnautojui nederamu elgesiu ir visišku autoriteto (kas yra vadovui būtina) neturėjimu, stipriai prisidėjo prie noro tyliai išsinešdinti. Laikui bėgant, išsinešdinti pavyko. Tačiau šis sprendimas džiaugsmą teikė trumpai. "Geri" konkursai turi turėti tęstinumą. Kaip žinia Miss. Lietuva renkama kas metai, taip ir "tarnybos gėdos" titulas yra nesunkiai perduodamas. Juolab, kad pretendentų į jį šakėmis neversi.