aA
Vakar atsikėliau pikta kaip širšė. Arba kaip į lauką nevedamas, ant palučių savo reikalus atlikti verčiamas ir nesocializuotas jorkšyro terjeras. Prastai miegojau, skaudėjo nugarą – bla bla bla, vietinio masto prieglaudai namuose nerūpi. Šunys su plačiomis šypsenomis a la „O mums dzin, judink sėdimąją“ jau laukia prie durų. Urgzdama rengiuosi ir velku kojas laukan.
© DELFI montažas

Visi trys kažkada buvę beglobiai, o dabar mano gyvenimą reguliuojantys keturkojai caraičiai dūksta netoli Nemuno, prie Šančių dviračių tako, o aš vos spėju lakstyti iš paskos su maišeliu rinkdama išlepintų šiknučių paliekamas dovanas. Taip noriu kavos, kad galvoje net zvimbia, todėl sukomandavusi „Šunys, sukamės!” (taip, jie atsiliepia ne tik į savo vardus, bet ir į gaujos pavadinimą) jau ruošiuosi pėdinti namo, kai staiga ausin įskrenda silpnas, bet neabejotinas „Miaauuuuu...“.

Savanorystės dėka jau lengvai atpažįstu stresą gyvūno balse, todėl mintyse pasipila necenzūrinių išsireiškimų lavina. „Ne, prašau, prašau, o davaj, čia tik garsinė haliucinacija dėl nemiegotos nakties, prašau, aš tiesiog noriu grįžti namo, parvesti šunis, persimauti šlapias kojines ir, išgėrus litrą kavos, niekam netrukdydama kibti į dienos darbus, prašau, pypt, pypt, pypt...“

Viena vertus, 9 namuose švysčiojančios uodegos įrodo, kad šita liga nepagydoma – aš nesugebu praeiti pro pagalbos prašantį gyvūną. Nesakau, kad nenorėčiau sugebėti – šventosios nevaidinu. Bet nesugebu. Todėl kartu su šunimis pradedame braidyti po pievą ir krūmus, ieškodami „Miaaauuu“ šaltinio. Neradusi jo ant žemės, pakeliu galvą viršun ir sustingstu: aukštutėlaitės akacijos viršūnėje ant plonos šakos siūbuoja kačiukas, o aplink jį ore duodasi piktų kranksinčių varnų būrys (varnų nesmerkime, visgi, akacija – jų teritorija). Akivaizdu, kad, kažkokiu būdu ten patekęs – ko gero, išgąsdintas ir įvytas – jis nebesugeba nulipti žemyn. O krytis neabejotinai būtų mirtinas.

„Ok, Ieva, – galvoju – velniop tas kavas, dantistės vizitą, darbus ir šlapias kojas – krutinam smegenis ir kojas“. Paprašius padarėlio, kurį vos įžiūriu, pakentėti, tekina lekiu namo pasidėti šunis ir pasiimti boksą bei telefoną. Parskuodus atgal nelaimėlį randu ten pat, vis dar gailiai prašantį pagalbos. Skambinu 112, nes pačiai įsilipti į medį nėra nė menkiausio šanso. Operatorė paaiškina, kad turiu skambinti Gyvūnų globėjų asociacijai. Logiška – juk jiems keliauja mūsų sumokami mokesčiai savivaldybės skiriamų finansų pavidalu už tai, kad jie padėtų į bėdą patekusiems keturkojams.

Gyvūnų globėjų asociacijos arba kitaip tiesiog UAB „Nuaro“ atstovų mano pasakojimas nesudomina. „Išlips pati, dauguma jų pačios tai padaro“. „Neišlips, - sakau – medis per aukštas, katinas per mažas“. „Ne, žinokit, nevažiuosim. Nebent rytoj, jei dar ten pat bus“. „Bet juk net neaišku, kiek laiko jis ten jau tupi! Per 24 val. gali šimtąkart iškrist, o aš nebudėsiu parą apačioje“. „Jūs valerijono ant kamieno papilkit“. „Akacija – keturaukščio pastato dydžio, neužuos jis to valerijono“. „Kačių uoslė, žinokit, labai stipri“. „Tai nepadėsit?“ „Ne, žinokit“. Tai taip, žinau. Ir tai, kad jūsų darbą paprastai atlieka nė cento iš valstybės negaunančios savanoriškos gyvūnų globos organizacijos.

Trečias dublis. Skambinu į Šančių gaisrinę. Jų atstovė man paaiškina, kad negali net mašinos iš garažo išvaryti be 112 nurodymo. 112, kurie man liepė skambinti į „Nuarą“. Kuris man pasakė, kad niekuo nežada padėti. Pypt, pypt, pypt. „Miaaaauuuuuu“... Dar kartą pypt.

Ok, kadangi tiesioginiu keliu nieko nepavyko pasiekti, nes savivaldybės finansuojama įstaiga nenori dirbti savo darbo, bandau per aplinkui. Skambinu „Penktos kojos“ direktorei Agnei. Ji labai greitai susigaudo situacijoje ir reaguoja akimoju: „Palauk, aš pati skambinu į 112 ir bandysiu susitarti“. Jau įpusėja antra „operacijos“ valanda, katinas toliau gailiai miaukdamas supasi akacijoje (kaip romantiška), aš trypčioju apačioje šlapias atšalusias kojas daužydama viena į kitą (kaip buitiška). Žiūrim vienas į kitą ir nusprendžiam laikytis tvirtai, kad ir kaip siūbuotų ta šaka ir savo darbo dirbti nežadančių, bet meilę gyvūnams garsiai deklaruojančiųjų moralė.

Skambina Agnė. Yes! Jai pavyko susitarti su 112 centru, gaisrininkai atvažiuos, laukiu toliau – bet jau su smarkiai viršun pasilypėjusia nuotaika. „Miaaaauuuu?...“ – klausia akacijos užkariautojas. „Miau!” – atsakau šįkart užtikrintai ir ryžtingai.

Gaisrininkų laukiu pasiruošusi viskam. Labiausiai tam, kad atvažiuos suirzę vyrai, nepatenkinti, jog turi trukdyti savo darbą dėl kažkokių katinų. Taip, užsienyje gaisrininkų pagalba į bėda patekusiems keturkojams – įprastas reikalas, bet čia juk Lietuva. Pas mus vis dar gajus įsitikinimas, kad keturkojė gyvybė dažnai nedaug ko verta. Ypač, kai kalba pasisuka apie valstybinių įstaigų įsikišimą. „Nieko, – galvoju, – svarbu, kad atvažiuotų. Aš juos užmušiu savo draugiškumu –neturės, kur dėtis“.

Bet vietoj niurgzlių didele raudona gaisrininkų mašina atvyksta trijų malonių vyrų trijulė – Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2-oji komanda. Arba kitaip – Šančių ugniagesiai! Jie nesielgia arogantiškai, nepyksta, nesierzina, nesišaipo iš mano rūpinimosi į bėdą pakliuvusiu katinu. Vietoj to ramiai ir metodiškai pradeda tartis, kaip jam padėti. Apžiūrinėja akaciją, traukia kilometrines kopėčias, vertina aukštį. „Aukštai įsikabarojo“ – konstatuoja su autoritetu balse. „Aha...“ – pritariu, jau nutirpusi ir dėl to, kad katinui tikrai bus padėta, ir dėl oraus ir mielo specialistų elgesio.

Ką gi, kopėčios atremtos, boksas ant žemės – atidarytas, vienas iš ugniagesių – pakeliui į viršūnę, aš apačioje – beveik pridėjusi į kelnes iš to troškimo, kad viskas pavyktų. O tas katpalaikis, pamatęs jo link bekopiantį ugniagesį, staiga paklaiksta: pradeda miaukti it skerdžiamas ir drebančiomis kojomis kabindamasis į ploną šaką, bando irtis arčiau savo gelbėtojo. „Nu šakės,“ – sakau – „kodėl jis tai pradėjo daryti tik jus pamatęs?!” Vienas iš apačioje likusių ugniagesių šypsosi: „Žinot, panašiai būna, kai mus policija iškviečia durų atidaryti. Kiek baladojasi visi, prašo – nė garso. Bet tik mes užkuriam diskinį pjūklą, jos tarsi pačios atsiveria. Matyt, ir su šituo panašiai – mus pamatęs suprato, kad nėr kur dėtis, teks lipt lauk“.

Katinas kone pats įpuola ugniagesiui į glėbį. Akivaizdu, kad jis be galo laukė savo gelbėtojo. Kvykdamas visais nagais įsikabina į jo uniformą ir prisiploja jam prie krūtinės. „Pagaliau!!!“ – šaukte šaukia siaubo apimtos akys.

Abu saugiai pasiekia žemę, katinas jau bokse. Persigandęs paaugliukas, nesuprantantis, kas vyksta, ir kad jau gali nustoti rėkti, nes pavojus praėjo. Skambutis į būstinę: „Katinas išgelbėtas ant žemės, grįžtam atgal“. Negaliu susilaikyti neapkabinusi visų trijų vyrų (žinoma, prieš tai atsiklaususi leidimo). Jie šypsosi ir sako, kad jiems buvo malonu padėti. „Ačiū, vyrai, mūsų Lietuva gražėja. Ir tai vyksta būtent dėl tokių žmonių, kaip jūs“. Atsisveikiname visi jausdami širdyse, kad tik ką įvyko kažkas gražaus ir vertingo. Ir aš kalbu ne vien apie saugiai žemę pasiekusį katiną.

Aš apie žmones, kurie dirbdami reguliariai rizikuoja savo sveikata ir gyvybe tam, kad išgelbėtų kitą. Net jei tas kitas – mažas išsigandęs katinėlis, kurio pagalbos šauksmo negirdėti nusprendė daug tą rytą pro jį ėjusių žmonių ir netgi tie, kurie padėti jam privalėjo pagal su savivaldybe pasirašytą sutartį. Aš apie žmones, kurie supranta, kad gyvybės negalima skirstyti į vertingą ir nevertingą, nes tai – gyvybė. Apie tėvus, kurie grįžę namo savo vaikams papasakojo apie mažą pilką išgelbėtą kačiuką, mokydami juos niekada nenusisukti nuo prašančio pagalbos – didelio ar mažo. Aš apie tautą, kuri gyja ir mokosi būti kilni – tokių pavyzdžių dėka. Aš apie mūsų ugniagesius. Bravo ir ačiū, vyrai. Ar Alytaus smoge po 24 valandas iki išsekimo dirbdami, ar prie krūtinės glausdami mažą pilką kačiuką – jūs šaunuoliai.

Žmonės, rinkimės girdėti. Rinkimės sustoti ir padėti tam, kuriam to reikia. Rinkimės gerumą.

P. S. Katinėlis jau apsilankė klinikoje. Jam buvo padaryti FIV, FeLV ir Korona viruso testai, kurie visi – neigiami. Išnaikinti parazitai, nustatyta lytis (bernas), laukia kastracija ir namų paieškos.

Turite daugiau informacijos šia tema?
O gal norite pareikšti savo nuomonę?
Pasidalinkite ja su DELFI skaitytojais
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(54 žmonės įvertino)
4.8148

Gimusi mokytojauti: pasveikino garbingo jubiliejaus sulaukusią mokytoją (1)

Giedrą rudens vidurdienį į Jūratės kavinės pavėsinę Valkininkuose (kaip ir prieš virtinę...

Niūri rudens diena buvo nuspalvinta ryškiomis spalvomis, šiltais apkabinimais ir salsos ritmais (3)

Šeštadienį, lapkričio 9 dieną, minint tarptautinę dieną prieš rasizmą, Katedros aikštėje...

Suniokotos kapinės pašiurpino lankytojus: nesitikėjo tokių kaltininkų (20)

Prienų raj., tarp Jiezno ir Stakliškių, įkurtos Sudvariškių kapinės po kranklių atakos...

Kaune parodytas išskirtinis dėmesys gausioms šeimoms – surengtos nemokamos kartingo varžybos (1)

Šių metų spalio 31 dieną vidaus patalpų kartodromai „ Kartlandas “ bendradarbiaudami su...

Klaipėdiečiams uosto keliama tarša nebejuokinga: kas apsaugos mūsų vaikus? (58)

Klaipėdos vaikai kvėpuoja nebe sveikatai naudingu jodu nuo mūsų taip mylimos jūros, o chromu ir...

Top naujienos

Vilkikų vairuotojai – itin atvirai apie darbą: šeimos ir namų ilgesį atperka įspūdinga alga (65)

Dėka vilkikų vairuotojo darbo tūkstančiai Lietuvos šeimų ne tik egzistuoja, bet ir gyvena. Nors...

Šilti orai dar nesitraukia (3)

Grybavimo bei ganiavos sezonas dar nesibaigia. Pietų oro srautas toliau plukdo vėlyvo rudens metu...

Urologas: jei norite, kad vyras neitų pas meilužę, duokite jam mėtų arbatos (173)

„Ji tiktų vyresniems, tik ne jauniems vyrams, nes mėtų arbata turi potenciją slopinančių...

Jauno mediko savižudybė atvėrė žaizdą, ji negydoma, nes visi nori likti švarūs (110)

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninėje dirbusio jauno mediko savižudybė visuomenės...

Prie Vilniaus pareigūnai sučiupo keleivius vežusį maršrutinio autobuso vairuotoją – beveik pustrečios promilės (33)

Šeštadienio vakarą, 18.34 val., Vilniaus policija gavo pranešimą, kad iš Vilniaus Lavoriškių...

Aštuntą mėnesį besilaukianti Rūta Ščiogoliovaitė surengė koncertą ypatingoje vietoje: jau išeisiu užtarnautų atostogų (153)

Šeštadienio vakarą Šv. Kotrynos bažnyčioje atlikėja Rūta Ščiogolevaitė ir pianistas...

Mes nusipirkome namą Italijoje – už dolerį: štai kas nutiko paskui (104)

Sandoris atrodė pernelyg geras, kad būtų tiesa. Naujas namas – ir, galimas daiktas, visiškai...

Baltijos jūroje aptiko milijoninės vertės lobį: krovinys buvo gabenamas Rusijos carui, tačiau tikslo nepasiekė (39)

Iš Baltijos jūroje 1917 metais vokiečių povandeninio laivo paskandinto laivo ištraukta 900...

15 priežasčių, kodėl rytinis seksas yra geriausias, ir patarimai, kaip pakurstyti aistrą miegamajame (15)

Be abejonės, seksas visada yra malonu, tačiau jei tą malonumą pajuntame iš pat ryto, tai...