Daugelis su tautiniais drabužiais, krepšeliais, juostomis ir pakylėtais, linksmais, geraširdiškais veidais. Gilios senovės papročiu vienas kitam linkčiojo, sveikinosi ir linkėjo ramybės, vienybės ir „gero žalio“. Koks begalinis kontrastas su susirūpinusių žmonių veidais didmiesčių gatvėse!
Čia ir merginų duetas „Laiminguo“ su liaudiškais instrumentais iš Vilniaus. Tylios, gilios ir nepaprastai nuoširdžios lietuvių liaudies senovinės godos! Čia sutinku ir Kauno Romuvos Senojo baltų tikėjimo išpažinėjus, ir suvažiavusių iš Kaišiadorių, ir pašaliečių iš Kauno, Jonavos, Elektrėnų, aplinkinių kaimų, tarkim, iš Darsūniškio, suplūdusių iš gretimo kolektyvinio sodo ir, žinoma, iš paties Kruonio.
Čia tarsi po vieną du iš pusės Lietuvos!
Man rūpi esmė: ko čia žmonės ieško? Ko tikisi? Ar pamatė, išgirdo, spėjo įsijausti, kas sudrebino, pamalonino, nugiedrijo dūšią?
Tarkim, ant Trakų piliakalnio už Trakų pusiasalio pilies renginį vedė „kultūrininkas“, o Vilniuje, ant Gedimino pilies – Lietuvos vyriausioji žynė Inija Trinkūnienė, o čia, ant Maisiejūnų piliakalnio, vis populiarėjanti, į daugelį renginių Lietuvoje kviečiama vaidilė Audronė Jodkonė iš Rumšiškių. Suprantama, šventės lygmuo įvairiose Lietuvos vietose – skirtingas. Ir įspūdis, įtaiga, šventės svoris – skirtingi.
Senovės baltai – gamtmeldžiai, tad ir vienybės ašis – gamtmeldystė. Kiekvienas euforijos akimirkas, tikėjimo sakralumą, susiliejimą su gamtą pergyvename tik savyje. Gal skirtingai. Gal vienas giliau, o kitam net juokinga, bet jei mes visi susirinkome čia, reiškia mus jungia tautinė vienovė.
Žinoma, mūsų protėviai paminėdavo abu lygiadienis: kovo 20 d. ir rugsėjo 22 d., kada diena susilygina su naktimi, o pastaroji data žymi astronominio rudens pradžią. Lietuvių tautos apeigyne (Pranės Dundulienės tyrinėjimai) rugsėjo 22 d. paskęsta derliaus nuėmimo papročiuose iki Vėlinių.
Vaidilė Audronė pasakoja apie pagrindines baltų tradicijas, apie sakralinę stichijų – ugnies, žemės, vandens ir oro – reikšmę. Čia, ant Maisiejūnų piliakalnio, mes visi čia susirinkę po ugningos ir labai įtaigios vaidilės kalbos jaučiamės pakylėti iki Dangaus. Ne tiek iki to Dangaus ir beliko: nuo tokios kalno aukštybės, „kai po kojomis visa žemė“, mums tiesiog svaigsta galvos. Ir dėl to, kad pučia šaltas rudenėlio vėjelis, neša laužų dūmus ir tolina kibirkštis!
Ugnies deivei Gabijai kiekvienas iš mūsų aukoja druskos, pabarsto grūdų, pašlaksto vandenėliu. Mes giedame ir trepsime. Mes einame ratu ir jau beveik visi čia susilieja lyg giminės. Ir staiga ant piliakalnio užsiliepsnoja milžiniškas baltų ugnies ženklas, simbolis iš karčių ir šiaudų (skulptorius Dainius Jurevičius iš Prienų)!
Kruonio seniūnas Audrius Slavinskas kalba, kad ankščiau, rugsėjo 22 d., kaimo bendruomenės lygiadienio šventė buvo kitokia ir panaši į gegužinę. Su trankia muzika, prekyba ir alkoholiu. Dabar alkoholio nei lašo. Tik gira ir... karšta arbata. Ankščiau kaimai rinkdavosi paūžt, o dabar siekia rimties ir susikaupimo.
– Dabar tiems, kurie gauna valstybines pašalpas per savivaldybę, per seniūniją mes duodame darbo. Jei nori gauti pašalpą – padirbėk: nušienauk, sutvarkyk takus, iškirsk krūmus, sukalk „ožį“. Jei nenori, tada tavo pašalpa sumažės ir... tvarka. Ankščiau valstybė pašalpas dalino „už dyką“, o dabar atsirado supratimas, kad jei nori gauti, tai padėk. Žmonės nebesipriešina.
Seniūnas tikina, kad dabar visiškai pasikeitė rudens šventės svarba ir motyvas. Kultūros darbuotojai sukuria scenarijų ir internetu paskelbia visai Lietuvai, visam pasauliui: eilinį kartą rugsėjo 22 dieną ant Maisiejūnų piliakalnio renkasi tie, kuriems, kaip oro trūksta dvasingumo!
– Mums skirta tik Žmogui padėt.