Įdomu tai, kad daugelis gyventojų nenorėjo palikti Serbijos. Atsiskirti norėjo grupelė nepriklausomybės šalininkų. Jugoslavijos karo metu Juodkalnija, kaip ir Serbija, norėjo išsaugoti Jugoslavijos vientisumą ir kovojo serbų pusėje.

Šios valstybės yra tartum vieno kraujo. Serbija jai – lyg vyresnioji sesuo. Dauguma šalies gyventojų yra serbai. Šiuo metu nemažai turistų iš vakarų Europos atvyksta pasigrožėti Juodkalnijos gamta ir pailsėti kurortuose. Įdomus faktas apie šią šalį yra tas, kad Juodkalnija nėra ES narė, nors jos nacionalinė valiuta – euras. Eurą ji įsivedė savavališkai, bet ES piliečiams tai duoda privalumų, nes nereikia keisti pinigų. Po kelių valandų trukusios kelionės autobusu aš jau buvau Juodkalnijos sostinėje Podgoricoje.

Kai Juodkalnija dar buvo Jugoslavijos dalis, šis miestas buvo pavadintas Titogradu, Jugoslavijos prezidento Josipo Broz Tito garbei. Šiandien miestas vadinasi Podgorica (vert. Po kalva). Podgorica nėra turistų lankomas miestas ir mažai ką turi jiems pasiūlyti, todėl pamatyti miesto įžymybes užtektų vos keleto valandų. Eidamas į miesto centrą apžiūrėjau Osmanų imperijos laikų laikrodžio bokštą, kuris pastatytas rodyti maldos laiką gyventojams musulmonams. Bokštas niekuo neišsiskiria, tačiau nuo jo prasideda kelias į senąsias miesto gatveles, kuriose vis dar gali pajausti senąją miesto atmosferą.

Vaikštinėjant šiomis gatvelėmis galima apsilankyti vienintelėje veikiančioje mečetėje, pastatytoje dar XV a. Ši mečetė yra nedidelė ir kukli, bet labai daili tiek viduje, tiek išorėje. Miesto pažiba – Kristaus prisikėlimo soboras. Tai yra patys didžiausi maldos namai Podgoricoje, visai neseniai atvėrę duris. Perėjęs modernų „Tūkstantmečio“ tiltą, nutiestą per Moračos upę 2005 m., nuėjau į parką, kuriame pastatytas paminklas Jugoslavijos partizanams, kovojusiems su vokiečiais antrojo pasaulinio karo metu. Sunku buvo užsisakyti kambarį hostelyje, nes registratūros darbuotoja visiškai nekalbėjo angliškai, todėl į pagalbą teko pasitelkti „Google“ vertėją. Vakarop dar kartą vaikščiojau po miestą: apžiūrėjau vis dar Juodkalnijoje gerbiamo Jugoslavijos prezidento Josipo Broz Tito ir garsiojo rusų rašytojo Aleksandro Puškino paminklus. Podgoricą tikrai verta pamatyti, bet joje neužsibūti. Tam tikrai užtenka keletos valandų.

Ankstų rytą sėdau į autobusą ir nuvykau į kurortinį Juodkalnijos miestą Kotorą. Kotoras – vienas labiausiai turistų lankomų miestų Juodkalnijoje. Jis turistus pritraukia savo turtinga istorija ir stulbinančiu viduramžių senamiesčiu, bažnyčiomis bei laivų uostu. Senamiestyje galima sutikti daug daugiau užsieniečių, nei vietinių gyventojų. Apžiūrėjau keletą bažnyčių, vaikštinėjau siauromis gatvelėmis. Didžiausią įspūdį paliko tai, kad mieste labai daug kačių. Katė yra šio miesto simbolis, todėl jos yra neliečiamos ir labai mylimos.

Aplankiau ant kalno stūksančius pilies griuvėsius. Lipti į kalną nebuvo lengva, nes vargino nežmoniškas karštis. Tačiau viską atperka nuo kalno atsiverianti nuostabi miesto panorama. Kotoro senamiestis ir uostas matomi kaip ant delno. Nusileidės nuo kalno pasipliuškenti ir nuplauti visus dienos purvus užsukau į netoli senamiesčio esančią Kotoro įlanką. Jau saulė leidžiasi ir paskutinis mano vakaras Juodkalnijoje baigėsi. Toliau manęs jau laukė paslaptingoji Bosnija ir Hercegovina.

Tik atvykęs į Bosniją ir Hercegoviną, pamačiau, kad ši šalis yra kiek kitokia nei prieš tai matytos valstybės. Joje turi drauge sugyventi bosniai, kroatai ir serbai. Bosnija ir Hercegovina yra labiausiai nukentėjusi valstybė Jugoslavijos karo metu. Daugelį žmonių šiurpino televizorių ekranuose rodomi karo vaizdai šioje šalyje. Dar ir šiandien liko daugybė klaustukų, pavyzdžiui, dėl šalies himno, nes nesutariama, kuria kalba turėtų būti himno žodžiai, todėl himnas neturi žodžių.

Anksti ryte atvykau į Mostarą – vieną didžiausių bei kultūriškai išsiskiriančių Bosnijos ir Hercegovinos miestų. Jis tikrai nustebina ir kartu sukelia šiurpą. Vieną akimirką gali atsidurti turistams draugiškose vietose, o po keliolikos minučių išvysti pastatus-vaiduoklius ir pajausti dar išlikusią karo dvasią. Mostaras – labiausiai nuo Jugoslavijos karo nukentėjęs miestas. Gilius karo randus vis dar galima išvysti savo akimis: subombarduoti pastatai, kulkų skylės sienose, apgriautuose namuose gyvenantys žmonės. Vieni gyventojai sako, kad visa tai palikta tam, kad žmonės prisimintų kokius siaubus šaliai teko išgyventi, kiti galvoja, jog šalis neturi pakankamai pinigų ir tai yra keblus politinis ir ekonominis klausimas.

Bosniai, kroatai ir serbai kadaise šaudė vieni į kitus, o dabar jie turi išmokti gyventi drauge, nes niekas nenori, kad karas vėl pasikartotų. Nuskubėjau į miesto centrą pasižiūrėti į miesto simbolį – senąjį miesto tiltą (Stari Most) nuo kurio ir kilo miesto pavadinimas Mostaras. Tiltas buvo pastatytas Osmanų imperijos laikais 1566 m., sunaikintas kroatų armijos 1993 m Jugoslavijos karo metu ir atstatytas 2004 m. Turistus prie tilto vilioja šuolininkai, šokinėjantys nuo tilto į Neretvos upę. Žinoma, šokinėja ne už dyką – reikia sumokėti maždaug 20 eurų. Keli italų turistai sumokėjo, vėliau labai krimtosi, nes šuolininkas atliko tik paprastą šuolį be jokių triukų. Dar aplankiau karo fotografijų muziejų. Fotografijas karo metu darė vienas žurnalistas iš Naujosios Zelandijos. Vėliau užlipau į mečetės minaretą, kad iš viršaus galėčiau pasigrožėti miesto panorama. Vakarop apsilankiau Osmanų imperijos laikų name, apžiūrėjau kroatų gyvenvietėje esantį snaiperių bokštą, nuo kurio per miesto apgultį kroatų snaiperiai šaudė į bosnių gyventojus. Man susidarė įspūdis, kad gyventojų širdyse karo žaizdos tebekraujuoja ir vis dar neįsivyravo taika ir ramybė.

Traukiniu iš Mostaro atvažiavau į Bosnijos ir Hercegovinos sostinę Sarajevą. Daugeliui vyresnės kartos žmonių šis miestas gerai žinomas dėl 1984 m vykusių žiemos olimpinių žaidynių, bei 1992–1995 m. apgulties Jugoslavijos karo metu. Sarajevas – tai miestas, ilgą laiką priklausęs Austrijos–Vengrijos bei Osmanų imperijoms. Šiame mieste maišosi rytų ir vakarų kultūros. Ne veltui Sarajevas vadinamas Europos Jeruzale. Sarajeve taip pat labai didelė religijų įvairovė. Mieste yra katalikų katedra, serbų ortodoksų katedra, keletas mečečių ir netgi žydų sinagoga. Apsilankiau kai kuriuose maldos namuose. Vienoje mečetėje pabendravau su vietiniu Sarajevo gyventoju Mahometu, kuris man daugiau papasakojo apie Jugoslavijos karus, vėliau kavinėje pavaišino tradicine bosniška kava. Miesto centro kavinėse paskanavau tradicinių saldumynų, kuriems turiu priklausomybę ir apžiūrėjau medinį miesto fontaną.. Vietiniai sako, jei kada išgersi iš to fontano, dar kartą sugrįši į Sarajevą. Aplankiau miesto rotušę, pastatytą Austrijos–Vengrijos valdymo laikotarpiu. Po apžvalginės ekskursijos po miestą nusprendžiau pereiti Lotynų tiltą (Latinska čuprija). Jaunas serbų nacionalistas Gavrilo Principas 1914 m nušovė šiuo tiltu važiavusį Austrijos–Vengrijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą bei jo žmoną Sofiją ir tai buvo pretekstas pradėti pirmąjį pasaulinį karą, smarkiai pakeitusį Europos žemėlapį. Tai buvo pirmas kartas, kai visame pasaulyje nuskambėjo Sarajevo miesto vardas. Žinoma, nepraleidau progos aplankyti šv. Marko kapines, kuriose palaidotas Gavrilo Principas bei kiti serbų nacionalistai. Dienai įpusėjus užėjau į pirmojo šalies prezidento Alija Izetbegovičiaus muziejų. Šis prezidentas suprato, jog norint būti Bosnijos ir Hercegovinos prezidentu, pirmiausia reikia tapti visų žmonių prezidentu ir būti tolerantišku visoms šalyje gyvenančioms tautoms ir religijoms. Aplankiau greta muziejaus esantį jo kapą. Vakarop kavinėje paragavau skanaus, sotaus ir nebrangaus nacionalinio patiekalo „bureko“. Sarajevas man paliko malonų įspūdį ir labai noriu tikėti, kad fontanas, iš kurio gėriau, yra nepaprastas ir vieną dieną aš sugrįšiu į Sarajevą.

Visos kelionės metu ramybės man nedavė istorija apie Srebrenicos žudynes. Srebrenicoje 1995 m. įvyko visą pasaulį sukrėtusios didžiausios žudynės Europoje po antrojo pasaulinio karo. Jų metu Bosnijos serbai nužudė tūkstančius bosnių musulmonų. Taigi iš Sarajevo patraukiau į Srebrenicos žudynių vietą. Šiandien tuos įvykius mena bosnių musulmonų kapinės, kuriose palaidoti 8372 nužudytieji. Tik įėjus į kapines į akis krenta balti antkapiai ir šalia jų stovintis 42 – ojo JAV prezidento Bilo Klintono iniciatyva 2005 m. pastatytas didžiulis Srebrenicos memorialas su visų nužudytųjų vardais ir gimimo datomis. Skaitai nužudytųjų vardus ir atrodo, kad tie vardai niekad nesibaigs. Užsukau ir į Srebrenicos memorialinį kambarį, kuriame eksponuojamos nuotraukos suspaudžia širdį. Labai norisi tikėti, kad tokie baisumai daugiau neįvyks.

Mano dienos Bosnijoje ir Hercegovinoje eina į pabaigą. Paskutinė vietovė maršrute – Bosnijos ir Hercegovinos šiaurėje įsikūrusi autonominė Serbų Respublika (Republika Srpska). Čia gyvena serbų mažuma. Serbų respublika buvo sukurta serbų separatistų Jugoslavijos karo metu. Žlungant Jugoslavijos valstybei, dauguma serbų, gyvenančių Bosnijoje ir Hercegovinoje paprieštaravo šios valstybės pasitraukimui iš Jugoslavijos sudėties. 1991 – 1992 m. Bosnijos serbas Radovanas Karadžičius kartu su savo šalininkais ir separatistine serbų armija pradėjo formuoti autonomines provincijas ir gavo karinę paramą iš tuometinio Jugoslavijos prezidento Slobodano Milosevičiaus. Galiausiai, 1992 m. buvo paskelbta Serbų Respubliką. Ši autonominė respublika turi savo vėliavą, himną, netgi savo policiją. Atvažiavęs į faktišką Serbų Respublikos sostinę Banja Luką, iš karto pamačiau, kad tai yra visiškai kitokia Bosnijos ir Hercegovinos vietovė. Žmonės kalba serbų kalba, visur slaviški rašmenys, Serbų Respublikos trispalvė panaši į Serbijos vėliavą. Toks jausmas, lyg aš būčiau atvažiavęs į Serbiją. Vaikštinėdamas po Banja Lukos centrą apsilankiau serbų ortodoksų Kristaus išgelbėtojo katedroje, Serbų Respublikos muziejuje, Kastelio forte, vienintelėje mieste esančioje mečetėje. Serbija šiame regione daro stiprią įtaką ir tai labai jaučiasi.

Atsisveikinu su Bosnija ir Hercegovina ir įvažiuoju į galutinį kelionės tašką – Kroatiją. Kroatija, taip pat buvo Jugoslavijos sudėtyje, tačiau tai yra viena pažangesnių Balkanų valstybių. Kroatija yra pati jauniausia ES narė, įstojusi į jos sudėtį 2013 m. Kroatija savo miestais, kurortais ir gamta traukia turistus. Ši šalis kadaise buvo Austrijos–Vengrijos imperijos dalis, todėl pasižymi tvarka ir švara. Atvykęs į Kroatijos sostinę Zagrebą, pamačiau, kad čia viskas kitaip, nei visuose kituose Balkanų šalių miestuose. Miestas sutvarkytas ir išpuoselėtas, kaip ir daugelis ES miestų.

Zagrebe yra daug mažiau turistų nei kurortiniuose Kroatijos miestuose, nes jis neturi priėjimo prie jūros, tačiau turi ką papasakoti apie save. Aplankiau gotikinio stiliaus Zagrebo miesto katedrą, kurioje yra kardinolo Aloizijaus Stepinačiaus mumija. Vaikštinėjau po miesto senamiestį. Aplankiau senąsias miesto kapines, kuriose palaidotas pirmasis Kroatijos prezidentas Franjo Tudžmanas. Didžiausią įspūdį man padarė „Iširusių santykių“ muziejus. Tai yra vienas keisčiausių mano kada nors aplankytų muziejų. Šiam muziejui išsiskyrusios poros padovanoja santuoką primenančius asmeninius daiktus, pradedant nuo įvairiausių knygų ir baigiant vestuvinėmis suknelėmis ar net liemenėlėmis.

Kroatija iš visų Balkanų valstybių man paliko mažiausią įspūdį. Ši šalis yra galutinis mano maršruto taškas ir kelionės pabaiga. Galbūt kišenėje liko nedaug pinigų, bet už tai liko labai daug nuostabių prisiminimų.