Štai atėjo 2017 metai. Kaip nebūtų keista, bet Lietuva sumažėjo nei daug nei mažai – vien tik 10 galvų mano ir mano žmonos giminėse. Ir ne dėl to, kad jie neturėjo darbo Lietuvoje, nebuvo kur gyventi ar kur vaikų vesti į darželį. Viskas buvo gerai, tik jiems nesinorėjo gyventi ir galvoti, kada valdžia dar prie mūsų tos vadinamosios vidurinės klasės prisilies ir sumažins turimas pajamas.
Išvyko mano du pusbroliai su šeimomis, išvyko brolis su drauge ir net šunį su savimi pasiėmė. Pasipustė padus ir žmonos brolis, kuris turėjo tikrai gerą darbą kelių įmonėje. Išvyko ir sužinojo, kad po mėnesio jo likusiems kolegoms Lietuvoje buvo sumažintos algos. Dabar vieni įsikūrė Anglijoje, kiti Olandijoje ir Vokietijoje.
Svarbiausia, kad pusė jų dabar dirba nekvalifikuotus darbus, keičia juos kas savaitę, bet yra patenkinti, kad išvažiavo, nes sugeba užsidirbti nuomai, normaliai gyventi ir dar susitaupyti. Čia, Lietuvoje, visą laiką galvodavo, ar užteks pinigų, ar išsivers su jais iki kito mėnesio atlyginimo, ar jo nesumažins, darbo krūvio, kiek kainuos patentas kitam pusmečiui ar metams, ar užteks pinigų ne tik patentui įsigyti, bet ir uždirbti ir mokesčius sumokėti.
Klausimų daug, bet svarbiausias – vaikai. Vieni išvyko jau su vaikais, kiti planuoja jų turėti, bet niekas nenori, kad jie būtų Lietuvoje, kad bandytų kabintis į gyvenimą būtent čia.
Jeigu kas skaito šį straipsnį, spėju, jau nurašė tuos žmones kaip veltėdžius, nenorinčius dirbti darbo, netgi gal išgeriančius. Ne mielieji, tikrai ne. Nei vienas minėtas apibūdinimas čia netinka. Visi jie tiesiog nenori priklausyti vidurinei klasei, kuri kuo toliau, tuo labiau priartėja prie žemiausios klasės kolegų pragyvenimo atžvilgiu.
Ilgai delsiau apie tai kalbėti, nors jau seniai manau, kad metas. O kodėl nusprendžiau parašyti? Priežastis tokia pati, kaip ir mano brolio, pusbrolių, laigono. Noriu, linkiu ir stengiuosi, kad mano atžala turėtų tai, ko aš neturėjau. Su kiekviena diena tai sekasi padaryti vis sunkiau.
Papasakosiu nuoširdžiai, kaip jaučiuosi, ką mąstau ir koks po truputėlį artėja sprendimas vien tik todėl, kad reikia skaičiuoti ir gana stipriai. Mes su antrąja puse tikrai pagal lietuviškus standartus uždirbame gerai, drįsčiau sakyti, kad net labai gerai. Mūsų šeimos pajamos siekia apie 1900 eurų į rankas. Dabar daug kas sakys, kad ko čia verkšleni tiek uždirbdamas, yra šimtus kartų blogiau gyvenančių. Taip, aš tai suprantu, bet stengiuosi ne dėl savo gerovės, o daugiau dėl vaiko.
Na, bet apie viską nuo pradžių. Taigi, mūsų išlaidos – nepaliaujamai augančios ir neleidžiančios atsikvėpti net minutėlei. Turime buto paskolą, nes ją turėti pigiau nei nuomotis. Paskola kol kas „suvalgo“ apie 13-15% procentų pajamų. Kodėl kol kas? Kadangi kylant euriborui, kils ir procentas. Visiems komunaliniams, kitiems mokesčiams, ryšio priemonėms atitenka 9-10% uždirbamos sumos. Kadangi yra paskola, tad būtini tokie dalykai kaip būsto, gyvybės draudimai, kuriems išleidžiama suma yra taip pat apie 9 -10%. Maistui išleidžiame taip pat apie 15% ir jis nėra geriausios kokybės ar vežamas iš Lenkijos. Viskas perkama Lietuvoje, dar daug kas užauginama mūsų mielų tėvelių ar esamų gyvų senelių, kadangi gyvenant Vilniuje įmanoma tai pačiam daryti nebent tik balkone. Beje, maistą pietums stengiamės gaminti namuose ir tik retais atvejais leidžiame sau nueiti kažkur papietauti.
Jeigu gerai pasižiūrėsite, išlaidos jau yra tarp 45-50% visų gaunamų pajamų. Bet dar nepradėjau kalbėti apie vaiką ir jam reikalingą pinigų krepšelį.
Taigi darželis yra labai geras ir puikus dalykas, kol dar galime sau leisti ten leisti vaiką. Daug kas pagalvojote apie valstybinį darželį, taip? Apsirikote. Mūsų mažius jo negauna jau antrus metus. Pirmais metais buvom jau pradėję vaikščioti, bet vien tik dėl to, kad jam buvo metai ir keturi mėnesiai, bei aš pats nepersiregistravau į butą, kurį nusipirkome su paskola, jo negavome. Kad ir būčiau registruotas, vis tiek prioritetas būtų taikomas registruotiems ne mažiau dvejus metus toje pačioje vietoj. Tad privatus darželis su maitinimu suvalgo, kaip bebūtų juokinga, bet vėl apie 13-15%.
Transportas yra irgi įdomi mano pasakojimo dalis. Pasakysite, naudokitės viešuoju transportu. Nepatikėsite, bet taip ir darėme. Pardavėme automobilį ir jau daugiau nei pusantro mėnesio juo naudojamės. Pasakysiu jums, kad su nuosavu automobiliu mums išeidavo pigiau važinėti, nei su viešuoju transportu. Palyginimui: savo automobilio išlaikymui išleisdavom apie 6-7% procentus turimų pajamų, o viešasis jau pareikalavo apie 10% turimų pajamų. Beje, nuosavas automobilis jau pakeliui, tad gaila mielieji, bet viešasis sektorius nebegaus ir tų 10% mūsų pajamų.
Sveikata, vaistai, parfumerija, higiena – labai nesiplėsdamas pasakysiu, kad tai kainuoja ir išlaidų stulpelyje užima svarbią vietą (8-14%). Paminėsiu, kad visas bėgimas, lakstymas, darbai, mąstymas apie visus šiuos dalykus jau yra įsukęs taip, kad abu su žmona lankomės pas psichologus, kad pasikeltume savivertę, išlaikytume orias mintis, negalvotume bent trumpam apie žemiškus dalykus.
Dar liko aprangos klausimas, bet jo neliesiu, nes tokiu atveju jau kaip ir viršysiu mūsų turimas galimybes.
Taigi, viską apskaičiavus matome, kad išlaidos siekia tarp 76-91%. Sakysite, kad galime ir susitaupyti. Taip, jūs teisūs, galime, bet, rodos, pagal valdančiųjų užmojus nebeilgam.
Visa tai ir rašiau, kad užduočiau tuos keletą klausimų valdantiesiems dėl jų vykdomų reformų ir ką tai duos mums, kitoms šeimoms, kurios nors ir gerai uždirba ir nenori palikti Lietuvos, bet Jūs, mūsų išrinktieji, mus stumiate rinktis emigraciją ir kuo toliau, tuo didesniais žingsniais.
Kodėl šildymas vėl pabrango? Vilniuje juk ne tik PVM lengvata dabar prisidės, plius pabrangimas jau fiksuojamas perėmus valdymą Vilniaus šilumos tinklams, plius jau girdim, kad dujos brangs, o tai vėl pakels ir dar kartą šildymo kainą. Ką tai reiškia mums? Bus didinamos ir kitų paslaugų ir maisto kainos, kad nenukentėtų pelnai ir panašiai. Mano skaičiavimais tai papildomai kainuos apie 3-6% pajamų.
Kodėl Vilniaus savivaldybė viena ranka duoda, o kita atima? Kiek man žinoma, jau yra priimta, kad vieną mėnesį privačiam darželiui mes turėsim sumokėti visą mėnėsio įmoką ir Vilniaus savivaldybė nebekonpensuos to mėnesio. Kiek supratau, čia todėl, kad per metus visi mėnesį turi atostogauti. Ar jūs pagalvojote, kad tą mėnesį darželis, o ypač privatus, dirba, jam mokesčius mokėti reikia ir jie yra priversti tą sumą išsireikalauti iš tėvelių. Juk niekas neina neapmokamų atostogų. Ką dar labai svarbu paminėti, kad dėl visų šildymų, dėl pedagogų atlyginimų ir kitų padidėjusių kaštų darželis privalėjo pakelti mėnesinį mokestį. Tas išlaidas jau nuo šio mėnesio mums pabrangino 2% visų pajamų. Sakot ieškoti pigesnių variantų? Na, kadangi vėl negavom valstybinio darželio, o privatūs, kiek teko domėtis, pakėlė kainas, nelabai ką ir sugalvosi.
Kodėl atlyginimai nekeliami? Nežinau iš kur ištraukėt, kad atlyginimai kyla. Mano žiniomis, šiais metais mums tikrai atlyginimai nesiruošia kilti. O aš dirbu su terminuota sutartimi. Tai reiškia, kad pasibaigus jai ir bandant pratęsti, tikrai niekas nedidins atlyginimo arba tiesiog reiks eiti ieškotis naujo darbo. Ką tai reiškia mums? Artėjimą prie mūsų maksimaliai išleidžiamos sumos ir dar didesnį mąstymą apie tą įdomią galimybę – emigruoti.
Viską apskaičiavus išeina, kad vidutiniškai antrą šių metų pusmetį mūsų šeima greičiausiai išleis nuo 81% iki 99% gaunamų pajamų. Verta paminėti, kad čia neįtraukiau mūsų vaikui antrus metus skiriamų valstybės 40 procentų, bet tai tik laikinai pagerino mūsų šeimos padėtį ir leido nusipirkti kažkiek padorų automobilį.
Apibendrindamas savo mintis, visiems skeptikams, visiems komentatoriams ir kitiems skaitytojams noriu pasakyti, kad tikrai pinigų vertę mes žinome. Šeimoje neperkame, ko nereikia, nerūkome ir nevartojame alkoholio. Dar turėčiau paminėti, kad visas išlaidas registruojame, turime visą ataskaitą, kiek ir kam išleidžiame. Tad tikrai žinau ką kalbu.
Dabar paklausiu valdančiųjų keleto klausimų. Mielieji, prašau pasakykite, kaip galėčiau leisti sau dar truputėlį sutaupyti? Noriu atidėti ne tik savo senatvei keletą dešimčių eurų per mėnesį, bet ir sūnui užtikrinti orią ir pilnavertę vaikystę, paauglystę, kad išgalėčiau jam leisti visiškai atsiduoti į mokslui ir negalvoti, kad negalės kažkur išvykti su savo bendraamžiais ar atsidurs skurde. Užtikrinti, kad galės gauti gerą ir tikslingą studijų programą ir kiek tai mums gali kainuoti, kad galėtume dėl šventos ramybės tą sumą sutaupyti jam.
Prašau, pagelbėkite atsakyti į tuos keletą klausimų.
Jei pastebėjote, visur kalbu tik apie vieną vaiką. Norime ir antro, kad pirmajam būtų gyvenime smagiau, bet kyla klausimas ar išgalėsime užauginti du pilnaverčius Lietuvos piliečius, jeigu tokie pasikeitimai kaip dabar vyks tik vidurinės ir skurstančios klasių atžvilgiu. O gal tikrai jau metas ir mums pagalvoti apie emigracija? Kaip jūs manote?
Sakau jums visiems Lietuvos valdantieji ačiū, kad jūs mums po truputėlį atveriate akis ir leidžiate pasirinkti geriausią variantą iš turimų – mesti viską Lietuvoje, parduoti, ką esame užgyvenę ir pasiėmus likučius, išvažiuoti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!