aA
Labai noriu pasidalinti su skaitytojais savo patirtimi metant svorį. Nutukimas yra didžiulė, labai paplitusi problema mūsų visuomenėje, sukelianti daugybę pavojingų ir net mirtinų ligų, bet, deja, daugybė žmonių nors ir nori, bet nesiryžta keisti savo gyvenimo būdo ir tapti nauju – vikresniu, stipresniu, sveikesniu, gražesniu ir labiau savimi patenkintu žmogumi.
© DELFI / Valdas Kopūstas

Turiu šiokios tokios patirties šioje srityje, todėl noriu ja pasidalinti – gal ji kažkam tikrai padės? Nuo pat vaikystės buvau storas vaikas. Nutukęs buvau ne dėl ligos – kaltas buvo elementarus persivalgymas, nejudrumas ir tingumas. Paauglystėje buvau trumpam suliesėjęs, bet, deja, tada dar neturėjau pakankamai vidinių jėgų ir motyvacijos kontroliuoti save, todėl svoris greit vėl ataugo. Vėl svorį mesti pradėjau prieš 5 metus, būdamas 24 metų, kai jau labai gerai supratau, kad mano nutukimas yra labai blogas dalykas, gresiantis baisiomis pasekmėmis ateityje, ir toliau neįmanoma taip gyventi.

Taigi, svėriau 126 kg. Turint omenyje, kad man tada buvo tik 24 metai (dabar man 29), tai iš tiesų kiek baisokas skaičius, ir aš pats tai supratau. Kažkaip man nelabai rūpėjo estetinė šio reikalo pusė – savo grožiui didelės reikšmės niekada per daug neteikiau. Svorį mesti ėmiausi dėl sveikatos ir geresnės savijautos, didesnio fizinio pajėgumo. Elementariai pajutau, kad nutukimas man trukdo gyventi – dusdavau ir pavargdavau nuėjęs didesnį atstumą, lipdamas laiptais, jaučiausi kvailai dėl to, kad fiziškai esu nepajėgesnis ne tik už savo bendraamžius, bet netgi kai kuriuos gerokai už mane vyresnius žmones. Taip, matyti vikresnius ir judresnius už mane keturiasdešimtmečius – tai man siaubingai kirto per savivertę.

Kitas labai svarbus dalykas – galimos sveikatos problemos. Vis dažniau pradėjau galvoti – aš jaunas, o toks nutukęs, jau dabar man sunku judėti. Kas bus toliau, kai man bus 40-50 metų? Ar aš iš viso sulauksiu tokio amžiaus? Būtent tai paskatino mane pradėti mesti svorį. Aišku, svorio metimą pradėjau pakankamai neatsakingai ir avantiūristiškai – ačiū Dievui, kad viską dariau atsargiai, ir (atrodo) nepakenkiau savo organizmui. Šiaip norėčiau pasakyti žmonėms, planuojantiems mesti daug kilogramų, – būtinai pasikonsultuokite su specialistais, nesielkite taip kaip aš, nes galite per neatsargumą pakenkti sau. Vienas didžiausių pavojų mažai judėjusiems žmonėms – per dideliu, organizmui neįprastu krūviu pakenkti širdies veiklai, sąnariams, yra ir kitokių rizikingų dalykų. Taigi, dar kartą kartoju – skaitydami mano tolimesnį pasakojimą, turėkite omenyje, kad aš pradėjau tai „na ura“, su niekuo nesikonsultavęs, tačiau užsisėdėjusiems žmonėms pradėti staiga sportuoti ir užsikrauti didelius krūvius tikrai nesiūlau. Būkite atsakingesni už mane, bendraukite su specialistais. Bet ir netinginiaukite!

Taigi, pirmiausiai pradėjau vaikščioti pėsčiomis nemažus atstumus. Iš pradžių didelis ir varginantis atstumas man atrodė 7-8 km, vėliau – 10 km, o paskui pastebėjau, kad pakankamai nesunkiai nueinu 15-20 km (palyginimui galiu pasakyti, kad dabar 40 km pėsčiomis manęs ypatingai nenuvargina). Turiu pasakyti, kad nors ir buvo sunku, bet savotiškai malonu – užsidedu ausines, įsijungiu mėgstamą techno ar rusiško popso ritmą, ir einu, dairydamasis po apylinkes. Netgi tas nuovargio jausmas pasirodė savotiškai malonus, nes jis asocijavosi su pergale prieš savo silpnybes, kova už naują save. Organizmas reaguoti pradėjo pakankamai greitai – keli kilogramai dingo jau pirmą savaitę. Buvo karšta 2010 metų vasara (puikiai pamenu, kad svorio metimą pradėjau birželio 16 dieną), valgiau mažai mėsos, miltinio ir riebaus maisto, stengiausi valgyti kuo daugiau vaisių, daržovių, sriubų, mišrainių ir kitų lengvai virškinamų produktų.

Kalorijų maiste niekad neskaičiavau, ir neskaičiau jokių internetinių patarimų apie dietas ir maisto derinimą. Paprasčiausiai ėmiau atsižvelgti į organizmo savijautą pavalgius – greit pastebėjau, kad nuo tokio maisto kaip bulvės, kotletai, cepelinai, organizmą apima nelabai maloni apsunkimo ir apsnūdimo būsena ę nesinori judėti, nesinori nieko daryti, norisi tik prisėsti ir pasėdėti. Tuo tarpu nuo augalinio maisto ir sriubų savijauta absoliučiai kitokia – yra sotumo jausmas, bet nėra jokio apsunkimo, pavalgęs vis tiek jautiesi lengvas, neapsnūdęs. Būtent savo pojūčiais ir pradėjau vadovautis, nes intuicija man sakė, kad vargu, ar jie gali mane apgauti. Tai nereiškia, kad atsisakiau mėsos ar kitokio riebesnio maisto, bulvių – tiesiog vartoju jį kitaip. Valgau kuo daugiau augalinio maisto, salotų, mišrainių, o mėsos tik šiek tiek – „dėl skonio“.

Nežinau, kaip tai patiktų kitiems, bet man tai patinka – ir skanu, ir lengva, ir paprasta, ir neapsunkina organizmo. Dabar įpratau laikytis auksinės taisyklės – valgyti ne tiek, kiek akys nori, o tiek, kiek pilvas nori. Pajutau skrandyje sotumo jausmą – viskas, sustoju. Nesvarbu, kad kažkas „labai skaniai atrodo“ ar „labai norisi paragauti“. Visada bus galimybė paragauti vėliau – ačiū Dievui, Lietuvoje nėra bado kaip kai kuriose Afrikos šalyse, ko jau ko, o maisto pas mus tai tikrai netrūksta. O kontroliuoti save yra naudinga ne tik organizmui, bet tai ir stiprina žmogų morališkai.

Kitas etapas – dviratis. Paauglystėje dažnai važinėdavau dviračiu, bet vėliau, studijuodamas, buvau stipriai dviratį apleidęs, tai irgi prisidėjo prie nutukimo vystymosi. Taigi, vieną vasaros dieną nutariau, kad dviračiui gana gulėti sandėliuke, ir ištraukiau jį į dienos šviesą. Pirmą kartą nuvažiavau apie 30 km – galiu pasakyti, kad iš pradžių tai man pasirodė daugoka (palyginimui galiu pasakyti, kad dabar su dviračiu nesunkiai nuvažiuoju 100 km ir netgi daugiau). Bet pirmą kartą toks atstumas man pasirodė gerokai per didelis – kelis kartus teko sustoti pailsėti, varytis dviratį pėsčiomis (kaip jau minėjau, diena buvo labai karšta), bet, ačiū Dievui, atstumą įveikiau be nemalonių nuotykių. Galiu patarti – pradėkite nuo mažesnių atstumų, nekartokite mano klaidos. Aišku, vėliau, kai svoris nukris ir organizmas įpras, gal bus nesunku nuvažiuoti ir 70, ir gal net 100 km, bet iš pradžių negalima užsigriebti per didelių tikslų, tai gali būti netgi pavojinga.

Žinau, kad specialistai už mano tokį pirmą pasivažinėjimą mane labai stipriai sukritikuotų. Na, bet klaidos tam ir daromos, kad paskui pasimokytume iš jų, ar netgi galėtume patarti kitiems, kad jie pasimokytų iš svetimų klaidų. Vėliau pradėjau važinėti dažniau, kiek mažesniais atstumais nei pirmą kartą – iš pradžių po 15-20 km, vėliau palaipsniui vis daugiau, po 40-50 km. Supratau, kad svarbiausia yra neprievartauti savęs, nesistengti kažko daryti per jėgą – tiesiog pats organizmas jautė, kiek galiu nuvažiuoti. Palaipsniui pats pajutau, kad galiu nuvažiuoti vis daugiau ir daugiau. Svoris pradėjo kristi dar efektyviau – daug greičiau, nei vaikščiojant pėsčiomis. Palyginus svorį prieš išvažiuojant ir sugrįžus namo, skirtumas siekė kartais netgi apie 2 kg. Aišku, pavalgius jis vėl išauga, bet tikrai ne tiek, kiek buvo.

Be abejo, labai svarbus dalykas – karštą vasaros dieną pasiimti ką nors atsigerti, arba turėti bent porą eurų, kad būtų galima ką nors nusipirkti pakeliui. Karštą vasaros dieną prarasti daug skysčių yra labai nesveika (patarčiau pasiskaityti internete apie dehidrataciją ir galimas jos pasekmes). Dviratis, vaikščiojimas pėsčiomis ir valgymas „kiek pilvas nori, ne kiek akys“ rudenį parodė pakankamai neblogus pradinius rezultatus. Kaip jau minėjau, birželio mėnesį svėriau 126 kg, o rugsėjį – jau 110 kg. Aišku, visai neblogai, bet tai buvo tik pati pradžia. Užsibrėžiau tikslą numesti svorį bent jau iki 87 kg, kadangi mano ūgis yra 1,88 m, ir pritaikęs daugeliui žinomą formulę (svoris, padalintas iš ūgio, pakelto kvadratu, rezultatas turi būti ne didesnis už 25 ir ne mažesnis už 18,5) išsiaiškinau, kad maksimalus mano galimas svoris gali būti 88 kg. Rudenį dėl didesnio užimtumo ir prastesnių orų svorio metimas kiek sulėtėjo, bet nesustojo.

Artėjant žiemai, pradėjau vaikščioti į sporto klubą – kilnojau svarmenis, dariau intensyvų kardio ant bėgimo takelio arba ant dviračio treniruoklio. Nuo svarmenų kilnojimo svoris nekrenta, tiesiog norėjau kiek patreniruoti raumenis, kurie mano, nutukusio ir anksčiau nesportavusio žmogaus, nebuvo ypatingai stiprūs. Bėgimo takelis ir dviračio treniruoklis padėjo toliau efektyviai deginti lašinius, nors turiu pasakyti, kad vaikščiojimas į klubą man patiko mažiau, nei važinėjimas dviračiu – tiesiog man atrodė kiek monotoniška visą laiką minant treniruoklį matyti tą pačią sieną ar vaidą pro langą, o man daug labiau patinka pasižvalgyti po apylinkes, nuvažiuoti kur nors, kur anksčiau nesu buvęs (tai ne tik svorio metimas, bet ir pakankamai įdomus akiračio plėtimas). Na, bet jeigu reikia, vadinasi, reikia. Aišku, žiemą taip pat stengiausi kuo daugiau vaikščioti pėsčiomis. 2011 metų pavasarį pirmą kartą pradėjau daryti prisitraukimus ant skersinio – taip, pirmą kartą pradėjau daryti prisitraukimus, būdamas 25 metų. Iki tol gyvenime nesugebėjau padaryti nė vieno prisitraukimo, todėl man jau tai buvo nemažas tarpinis pasiekimas. Gegužę svėriau apie 100 kg.

Nuo gegužės mėnesio vėl pradėjau intensyviai važinėti dviračiu. Tų metų vasarą nedirbau, turėjau daug laisvo laiko, darbo ieškoti planavau tik rudenį, ir todėl nutariau visą vasarą paskirti galutiniam svorio numetimui, kaip aš tai pusiau juokais pavadinau, atgimimui.

2011 vasarą dviračiu važinėjau labai daug – apvažiuoti buvo visi kaimai, visos apylinkės, maudytis važiuodavau prie ežero, esančio už 15 kilometrų vien dėl to, kad ten „jaukesnis paplūdimys ir gerai įrengti tramplynai“ (nors ne paskutinę rolę suvaidino tai, kad šis ežeras yra toliau nuo namų – galima nuvažiuoti daugiau kilometrų). Grįžęs namo, internete išmatuodavau nuvažiuotą atstumą, ir fiksuodavau mobilaus telefono kalendoriuje – kokiomis vietovėmis važiavau, ir kokį atstumą nuvažiavau. Tą vasarą, jei labai neklystu, nuvažiavau apie 3000 km (vien liepos mėnesį, kuris buvo rekordinis, nuvažiavau apie 1200 km). Ir štai, pagaliau atėjo ta ilgai laukta diena, kurią galėjau apibraukti kalendoriuje raudonai ir atšvęsti su petardomis!!!

Rugpjūčio 2 dieną pagaliau mano svoris nukrito žemiau „raudonos linijos“ – 88 kg. Taigi, tapau normalaus svorio – pagaliau tai, ko taip ilgai laukiau, norėjau ir įdėjau tiek pastangų! Nepaisant to, svorį dar šiek tiek mažinau – norėjau, kad mano svoris ne balansuotų ties „raudona linija“, bet būtų kiek toliau nuo jos. Rugpjūčio pabaigoje svoris pasiekė 83 kg, ir tada nutariau, kad jau užtenka. Savo 26-ąjį gimtadienį sutikau būdamas normalaus svorio, lieknas, žymiai vikresnis ir fiziškai pajėgesnis, nei buvau vos prieš pusantrų metų. Svorio metimas užtruko 13 su puse mėnesio (nuo 2010 m. birželio 15 iki 2011 m. rugpjūčio 2 dienos), iš viso numečiau 43 kilogramus. Neįtikėtina? Nieko neįtikėtino. Kai pats tai padariau, manęs tai dabar absoliučiai nestebina. Teigiamą poveikį pajutau dar mesdamas svorį – tapo žymiai lengviau judėti, lakstyti, padidėjo ištvermė ir fizinis pajėgumas. Niekada nesigailiu dėl to, ką padariau – ko gero, tai vienas iš protingiausių ir geriausių sprendimų mano ligšioliniame gyvenime. Labai tikiuosi ateityje nesugadinti pasiekto rezultato, ir visada reikia turėti omenyje, kad sugadinti jį labai lengva. Jokiu būdu negalima pamiršti, kad numetus daug svorio, yra rizika labai greit vėl priaugti lašinių.

Žmonės dažnai daro tokią klaidą – numeta svorį, ir vėl grįžta prie ankstesnių įpročių. Reikia suprasti, kad norint išlaikyti pasiektą rezultatą, reikia pakeisti gyvenimo būdą, ko gero, netgi visam gyvenimui. Gerai tai supratau, todėl gyvenimo būdą pakeičiau, ir dabartinis gyvenimo būdas man žymiai labiau patinka nei ankstesnis. Dabar mano organizmas taip įpratęs prie judėjimo, kad laisvalaikiu negaliu ilgai sėdėti prie kompiuterio ar televizoriaus – norisi eiti, judėti, kažką daryti, jei nėra galimybės – tai nors pavaikščioti pirmyn atgal vietoje. Maitinimosi įpročiai irgi pasikeitė – kaip jau sakiau, įpratau laikytis auksinės taisyklės „valgyti kiek nori pilvas, o ne akys“ ir laikausi jos (nors turiu pripažinti, kad labai sunkiai man sekasi atsikratyti potraukio saldumynams – teks dar dirbti su savimi šiuo klausimu).

Buvau truputį atpalaidavęs vadžias 2013 metais – pats kaltas, aptingau, ir svoris palaipsniui, po truputį ėmė artėti link 100 kilogramų, bet laiku susiėmiau ir sumažinau svorį iki reikalingos, normalios ribos vėl. Dabar už lango 2015 metai – jau beveik 4 metai nuo mano „atgimimo“. Šiuo metu sveriu 87 kg – truputį žemiau nei raudona linija, bet turiu tikslą sumažinti svorį bent pora kilogramų. Laisvalaikiu daug vaikštau pėsčiomis (turėdamas daugiau laisvo laiko, nueinu ir apie 40 km), labai daug važinėju dviračiu (nesunkiai nuvažiuoju apie 100 km).

Didelis pliusas yra tai, kad dirbu ne sėdimą darbą. Dirbu apsaugos darbuotoju (taip taip, čia aš, tų pačių straipsnių apie antros pusės paieškas autorius – sveiki, kas pasiilgote!), ir man tenka visą dieną labai daug judėti, vaikščioti, kartais vos ne lakstyti, ir tuo aš tik džiaugiuosi – judėjimas visada yra gerai. Į darbą esant geram orui apie 15 kilometrų taip pat važiuoju ne viešuoju transportu, o dviračiu. Laisvalaikio pasivaikščiojimai ir pasivažinėjimai turi labai didelę naudą ne tik svorio metimo ir sveikatingumo, bet ir kitomis prasmėmis – didžiąją dalį Vilniaus miesto bei aplinkinių Vilniaus krašto rajonų (nuo Ignalinos iki Šalčininkų) žinau beveik kaip penkis pirštus, o pamatyti ką nors nauja, pasidairyti po apylinkes juk tai visada įdomu. Nuo persivalgymo jau senai save atpratinau – net nereikia prisiversti, stabdyti savęs, nes įprotis sustoti, vos pajutus sotumo jausmą, jau giliai įsišaknijo mano pasąmonėje.

Dalykai, kuriuos dar turėčiau padaryti – atsikratyti potraukio saldumynams ir padirbėti su raumenimis, dažniau pakilnoti svarmenis. Taigi, štai tokia yra mano svorio metimo istorija. Gal specialistai daug kur nepritartų mano veiksmams, bet aš ir nesakau, kad dariau viską idealiai ir teisingai. Nelabai atsakingai padariau, kad nesikonsultavau su gydytojais, todėl šiuo atveju galiu patarti būti atsakingesniems, nei aš buvau, ir konsultuotis. Svarbiausia yra nepakenkti sau. Bet taip pat galiu pasakyti, kad jeigu žmogus iš tikrųjų nori, jis svorį numes, ir jokie savęs pateisinimai manęs neįtikins, kai pats tai padariau.

Aišku, būna žmonių, nutukusių dėl ligos – tai jau visai kita istorija, tokių žmonių jokiu būdu negalima kaltinti, ir svorio metimas, ko gero, jų atveju yra visai kitoks. Bet jeigu nutukimas yra dėl paprasto persivalgymo ir nejudrumo, niekas manęs neįtikins, kad svorio normalizuoti yra neįmanoma, ir šimtai prisigalvotų priežasčių „negaliu, sunku, aš ir taip mažai valgau, aš ir taip einu į darbą pėsčiomis net 500 metrų, mano horoskopas ne toks, gal nuo pirmadienio, šiandien oras netinkamas“ skamba tiesiog juokingai. Tai tikrai įmanoma – reikia tik noro! Taigi, jeigu seniai norėjote numesti svorį, bet vis neprisiversdavote to padaryti, metas pradėti jau šiandien! Ne rytoj, ne po Joninių ar Naujų metų, o būtent šiandien. Reikia tik norėti, nes niekas tikrai to nepadarys už jus. Linkiu sėkmės!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Klausiame Jūsų – gal ir jūs norite pasidalinti savo sėkme lieknėjant? Papasakokite, kaip Jums tai pavyko, kiek kilogramų numetėte ir kokių priemonių ėmėtės. Galbūt lieknesnis kūnas pakeitė Jūsų gyvenimą – labiau pasitikite savimi ir pavyko daugiau pasiekti?

Pasidalinkite savo patirtimi – vienam iš tai padariusių įteiksime Neal D. Barnard knygą „Gydantis maistas, aštrus protas: efektyvūs mitybos būdai, gerinantys atmintį ir smegenų veiklą“! Daugiau apie konkursą – čia.

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Statau, kaip noriu: priekabai jau leidžiama užtverti perėją? (7)

DELFI skaitytojui užkliuvo Vilniuje, Salininkuose, „Škodos“ vairuotojo netinkamai pastatytas...

Kauniečiai nusistebėjo: užsukus į parduotuvę, jiems buvo parodytos durys (9)

Į „Kas vyksta Kaune“ redakciją kreipėsi kauniečiai, kurie mandagiai arba ne taip gražiai buvo...

Skaitytoja pasibaisėjo situacija viename Lietuvos pašto skyriuje (6)

Mamoms su vežimėliais ir neįgaliesiems situacija Vilniaus Lazdynų mikrorajono Lietuvos pašto...

Programa: Jurbarke bus minimas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 30-metis

Jurbarko rajono savivaldybė ir Jurbarko kultūros centras kviečia kartu paminėti rugsėjo 25 d....

Justiniškėse įvyko Sigito Gedos alėjos atidarymas: renginio akimirkos

Penktadienio popietę Justiniškių bendruomenės nariai, draugai, kaimynai bei jų svečiai rinkosi...

Top naujienos

Baltiškos Ženios atostogos. Europietiškiausią Europą atrado Estijoje: čia trūksta tik pinigų

Iš visko, ką mačiau, ši Europa – pati europietiškiausia. Džiugių spalvų identiški mediniai...

Pirmasis kardinolas iš Lietuvos: vos 27 metų sulaukęs įtakingo LDK eretiko sūnus (18)

Katalikiška Lietuva skaičiuoja jau daugiau nei 630 metų istoriją. Iki šiol vieną...

Paskelbtos „iPhone Xs“ kainos lietuviams: nepakaks net dviejų vidutinių atlyginimų (114)

„Telia“ šiandien pradeda naujųjų „Apple“ flagmanų „ iPhone Xs “ ir „ iPhone Xs Max...

Orai: karštis neatslūgs (13)

Aukšta šiluma dar laikysis ir penktadienį, tik nuo šeštadienio į Lietuvą ateis tikrai...

Buvęs Estijos premjeras: apie savo šalį, kaip ir apie šeimą, blogai nekalbame (89)

Estiją krečia vienas didžiausių Europos istorijoje pinigų plovimo skandalų. Kaip galėjo Putino...

Sostinėje atsidarė restoranas, kuris įkandamas ne kiekvienam: šampanas čia kainuoja net 1490 eurų (468)

Vilniuje duris atvėrė naujas restoranas „Nineteen18”, kurio pavadinimas skirtas paminėti...

Skandalingas žvaigždės dūris „Vilkams“ į nugarą – šansas Valančiūnui tapti NBA čempionu? (36)

Didžiausias Minesotos „Timberwolves“ klubo sirgalių košmaras tapo realybe. Prieš kiek daugiau...

Gydytoja: mitas, kad yra žmonių, kurie negali numesti svorio (59)

Gyvename keistų paradoksų laikais: kone visi užsikrėtę svorio metimo virusu, bet medikai...

Airijoje tautietės emigrantės nužudymu įtariamas vyras – lietuvis (44)

Ketvirtadienio rytą Dandolko apygardos teisme pasirodė žmogus, kaltinamas Ingridos Maciokaitės...

Sunkią traumą patyręs „Žalgirio“ talentas susitarė su universitetu, kurio garbę gynė Sabonis (3)

Kauno „Žalgirio“ komandos talentas Martynas Arlauskas žengs Domanto Sabonio pėdomis. JAV...